„Tik nerodykite šio grafiko kovotojams su neva „itin didele“ regionine atskirtimi Lietuvoje... Ypač politikams, nes jie yra šventai įsitikinę, kad regioninė atskirtis Lietuvoje yra didžiausia visame pasaulyje (o galbūt net visatoje) ir didėjanti, o kuo esi šventai įsitikinęs – nevalia kvestionuoti", – rašė jis.
Tačiau, pasidalinęs lentele apie vidutinio darbo užmokesčio „į rankas" skirtumus, jis dėstė, kad turtinės nelygybės skirtumai yra, tačiau ne tokie reikšmingi, kaip mėgiama sakyti.
„Pirma, regioninė atskirtis (pajamų) Lietuvoje yra santykinai maža (žr. grafiką) – CRE ir Baltijos regiono šalyse ji mažesnė tik Čekijoje, o Bulgarijoje, Rumunijoje ir Vengrijoje ji yra nepalyginamai didesnė nei Lietuvoje.
Antra, regioninė pajamų atskirtis Lietuvoje praeitame dešimtmetyje buvo žymiai didesnė. Pavyzdžiui, 2001 metais darbo užmokestis Vilniuje buvo 23 proc. didesnis nei šalies vidurkis, o dabar skirtumas tebėra 16 proc. Spartus minimalaus darbo užmokesčio, pensijų ir viešojo sektoriaus darbuotojų darbo užmokesčio augimas turėtų dar labiau sumažinti atotrūkį 2020 metais.
Trečia, darbuotojų, finansuojamų iš valstybės ir savivaldybių biudžetų, darbo užmokesčio atotrūkis regionuose yra kone identiškas nei privačiame sektoriuje, pvz., Telšių apskrityje viešajame sektoriuje dirbančių darbuotojų darbo užmokesčio atotrūkis nuo Lietuvos vidurkio yra net didesnis nei privačiame sektoriuje (atitinkamai -13 proc. ir -11 proc.). Tad siekiant sumažinti darbo užmokesčio „atskirtį" politikams gal vertėtų pradėti nuo savęs t.y. viešojo sektoriaus", – komentavo Ž. Mauricas.
