Tai natūralu, nes valstybės biudžeto pajamos realiai ir yra generuojamos iš šių mokesčių. 2023 metais biudžeto pajamos iš mokesčių pasiskirstė taip: PVM surinkta 5,5 mlrd. eurų arba 35,5 proc. pajamų krepšelio, pelno mokestis ir gyventojų pajamų mokestis generavo 4,2 mlrd. arba 26,7 proc. pajamų.
Šie mokesčiai suneša 62,2 proc. visų biudžeto mokestinių pajamų, tad sprendimai turės būti daromi šiuose laukuose, nors artėjant rinkimams politikai vengia šios temos.
Yra siūlomi įvairūs variantai. Kol kas, atrodo patraukliai 1 proc. punkto PVM padidinimas iki 22 proc. lygio ir 1 proc. pelno mokesčio didinimas iki 16 proc., jei surenkamų lėšų nepakanka poreikiams – tada dydžius galima peržiūrėti ir padidinti skolinimosi lygius.
Tokie mokesčių pakitimai nesukeltų kainų reikšmingai, o surenkama suma galėtų siekti 380–400 mln. eurų ateinančiais metais ir būtų greitas, efektyvus ir tvarus sprendimas.
Be šių mokesčių dar yra trečias „dramblys“ ant kurio laikosi mokesčių sistema, tai – akcizai, kurie sunešė 1,7 milijardo eurų pajamų. Degalų akcizai reguliuojami pagal gamtosaugininkų ir kelininkų poreikius, tačiau turime dar dvi akcizo dalis – alkoholis (apie 440 mln. eurų) ir tabakas (apie 350 mln. eurų).
Taigi PVM, pajamų mokesčiai ir akcizai sudaro beveik tris ketvirtadalius visų pajamų, o pridėjus 20 proc. siekiančią ES paramą praktiškai surenkame visą biudžetą – visi kiti mokesčiai yra niekiniai.
Grįžtant prie mokesčių, PVM ir pajamų mokesčių pakitimai tikėtinai bus sudėlioti naujame biudžete. Kuro akcizo pokyčio planas jau numatytas keliems metams į priekį, tačiau lieka alkoholio ir tabako akcizai, kurių ilgametis auginimo planas baigiasi šiemet ir sekančių metų biudžetu teks galvoti apie naujus planus.
Matant papildomų pinigų poreikį akcizus būtų galima didinti nuo esamų lygių 3–5 proc. kasmet ir numatant vėl 3 metų planą. Galėtų būti ir 5 metų planai, tada mokestiniai pokyčiai būtų projektuojami už 4 metų rinkiminio horizonto ir gal padėtų sumažinti perteklinį šio klausimo politizavimą. Toks mokestis planas galėtų generuoti papildomai 24–40 mln. eurų papildomų pinigų kasmet arba 72–120 mln. Eurų per trijų metų planą.
Faktas tas, kad akcizai privalo kilti ir taip mažinti šių produktų patrauklumą. Ilgamečiai planai pasiteisino, nes pavyzdžiui per paskutinius dešimt metų alkoholio suvartojimas skaičiuojant grynuoju alkoholiu sumažėjo 23 proc., kai gyventojų skaičius krito beveik 3 proc. – alkoholio vienam gyventojui tenka mažiau. Priežastys įvairios – sąmoningumo augimas, pajamų didėjimas, bei mokesčiai taip pat. Tuo pat metu alkoholio akcizo pernai buvo surinkta 78 proc. daugiau nei prieš dešimt metų.
Mokesčiai koreguoja vartotojų įpročius ir leidžia papildyti biudžetą tuo pat metu ir tai rodo dešimtmečio VMI skaičiuojami akcizų duomenys. Tad reikėtų tęsti ilgamečių akcizų didinimo politiką, kuri leidžia keisti požiūri, o verslui turėti aiškumą ir prognozuojamumą mokesčių atžvilgiu.
Dar svarbus aspektas dėl akcizų yra tas, kad mokesčiai gali sukelti pokyčius tarp produktų rūšių vartojimo – stiprus alkoholis vietoje silpo ar deginamų cigarečių vietoje kaitinamo tabako.
Balansai dėliojasi, tačiau akcizų politikoje buvo matomi ir tam tikri netolygumai. Kai akcizai keliame labiau silpnam alkoholiui arba kaitinamam tabakui. Nors alkoholio vartojimas mažėjo, tačiau per dešimtmetį alkoholio suvartojimas per stiprų alkoholį išaugo nuo 36 proc. iki 43 proc. Tiek absoliutaus alkoholio yra išgeriama vartojant stipriuosius gėrimus. Vakarų Europoje šis skaičius nesiekia nė 20 proc. priklausomai nuo šalies.
Mažiausiai aistrų tikriausiai keltų vienodas akcizo didinimas visoms prekių grupėms tiek alkoholio tiek ir tabako sektoriuose neišskiriant vienos ar kitos. Vykdant politiką, kuri būtų nukreipta į alkoholio silpninimą ar tabako gaminių rinkoje buvimą akcizai galėtų būti ir šiek tiek peržiūrimi ir tarp pačių grupių.
Tuo labiau, siekiant greito efekto, kad būtų surinkta daugiau mokesčių – visada reikia taikyti į tas grupes, kurios ir atneša didesnį kiekį mokesčių. Daugiausiai akcizo surenkama būtent iš stipraus alkoholio ir cigarečių.
Vadovaujantis nuomone, kad saugumas yra pats svarbiausias, nes be šalies saugumo nebus, nei pensijos, nei pelnų ar dividendų, ir gal net pačios šalies, galime koreguoti mokesčius gan minimaliais pokyčiais, kurie potencialiai gali sugeneruoti virš 400 mln. eurų kasmet, kai šiais metais gynybos biudžetas sudaro 2,09 milijardo eurų. Toks pokytis būtų reikšmingas, o jei poreikis didesnis, tada dar galima laviruoti tarp šių skaičių. Svarbu nepakenkti reikšmingai ekonomikai ir išlaikyti mokestinės sistemos prognozuojamumą pagrindiniuose šalies mokesčiuose. Taip pat išlieka plačios diskusijos poreikis, kaip optimizuoti esamas biudžeto išlaidas ir kur turi būti prioritetai.
