„Sėdau į mašiną ir viena ranka vairuodamas, lietus lijo, užsidengęs akį, kraujai sruva, važiuoju į priimamąjį. Priimamajame – iš karto į operacinę“, – pasakoja laiškininkas Eugenijus.
Tai buvo pati baisiausia darbo diena Eugenijaus gyvenime. Laiškininku nuo kovo dirbantis vyras tą lemtingą rytą užsuko atiduoti siuntinių į namą su atlapotais vartais. Nieko neįtardamas pasuko įėjimo link, norėdamas perduoti siuntinius savininkams:
„Pasiskambinau, nespėjau sureaguoti, atsigrįžtu, kad du šunys vat tokio dydžio. Virš pusės metro. Vienas atsiremia prie kojų. Kitas atsiremia į čia ir griebia iš karto už žando, lūpą perplėšė. Nu, aš pasrūvau kraujais, nieko neatsimenu.“
Tuomet atsirado ir šuns savininkas, kuris nugynė savo įsiutusius augintinius. Tuomet sąmonę praradusį laiškininką įvilko į namus ir atgaivino. Tačiau tolimesnės jo pagalbos Eugenijus atsisakė ir pats pasileido ligoninės link, kur iš karto ir buvo operuotas. Po šio įvykio Eugenijus nedirbo 30 dienų. Sugrįžus randai dar gija, o nešioti siuntinius ir laiškus – vyrui baisu iki šiol:
„Prieini prie tų vartų kiekvieną jau… Kad ir tas ženklas turi būti toks baisus, kad tie šunys yra… Tų ženklų ar būna ar nebūna. Susiduri pastoviai su visokiais.“
Panašiai jaučiasi ir bene dvidešimt metų laiškininke dirbanti Irena. Ją, benešiojančią laiškus pikti keturkojai buvo apkandžioję net septynis kartus. Reaguodami į nelaimingus atsitikimus bei kylančią grėsmę Lietuvos pašto administracija laiškininkus aprūpino dujiniais balionėliais. Tačiau pasak Irenos, jie nuo piktų šunų apginti gali toli gražu ne visada:
„Čia yra pavojinga ir pačiam, nes jeigu vėjas ne į tą pusę, tai gali akis sau irgi sugadint. Buvo pas mane vieną kartą Vaduvos gatvėj šuniukas pas mane, visą laiką puldavo. Vieną kartą neiškentėjau panaudojau, tai po to aišku aplink eidavo.“
Statistika liūdna – nuo piktų šunų nukenčiančių laiškininkų daugėja kasmet. Tokia tendencija Lietuvos pašto administracijai kelia milžinišką susirūpinimą. Nuo šios savaitės žmonėms pradėta dalinti informacinius lankstinukus bei štai tokius lipdukus, kurie perspėtų laiškininkus apie žmonių laikomus galimai agresyvius keturkojus. Esą kitu atveju – laiškai bei siuntiniai gali gyventojų ir nepasiekti.
Tačiau ne visi paštininkai tiki, kad gyventojai kreips dėmesį į tokius prašymus. Nei Irena, nei Eugenijus nemano, kad tokie metodai bus veiksmingi.
„Yra kiekvieno gyventojo pareiga užtikrinti, kad vieta korespondencijos pristatymui prenumeratos pristatymui būtų lengvai prieinama. Tą tikrai kviečiame gyventojus padaryti“, – sako Tinklo valdymo departamento vadovė Deimantė Bareikienė.
„Reikia gal baudą… Aš neįsivaizduoju. Skrajutes pati nešiojau, pas ką yra šuniukas, įdedu, bet biški juokinga su tom skrajutėm… Vienoj skrajutėj parašyta – aš jum neįteikiau registruoto laiško, todėl, kad negalėjau užeit, ir aš turiu tą skrajutę padėt į pašto dėžutę“, – teigia laiškininkė Irena.
O štai Balsių mikrorajono gyventojai tikina priešingai – lipdukus apie augintinius jie prie savo pašto dėžutės tikrai prisiklijuotų. Žinoma, jei tik laiškininkas į dėžutę tokį lipduką įmes. Jie sako, kad ir taip savo keturkojus stengiasi laikyti saugiai, voljeruose, kad jie niekam nekeltų pavojaus.
Štai, ką sako gyventojai:
„Jei paštininkas atneštų štai tokį lipduką – taip. Aišku. Pas mus yra prie vartelių, jeigu duosit ir mes priklijuosim. Dar vieną…“
„Ne jis nekanda. Jis visada uždarytas, niekada neatidarom jo, jis išbėgtų. Tai saugojam, kad nepultų kitų, svetimų žmonių.“
Laiškininkai per pirmąjį šių metų pusmetį jau patyrė 12 sunkių sužalojimų įkandus šuniui. Pernai per visus metus šunys apkandžiojo 13 laiškininkų, o užpernai, 2017-aisiais – dešimt.
