Sodros duomenimis, 2024 m. į senatvės pensiją gali išeiti 64 metų ir 8 mėnesių sulaukę vyrai, bei 64 metų ir 4 mėnesių sulaukusios moterys. Vyrų ir moterų pensinis amžius susilygins kitais metais – sieks lygiai 65 metus.
Pensijos amžius Lietuvoje ne itin skiriasi nuo kitų valstybių – Europos sąjungos pensinio amžiaus vidurkis siekia 64 metus ir 3 mėnesius vyrams, bei 63 metus ir 5 mėnesius moterims.
Tiesa, visai kitaip yra vertinant išmokamų pensijų dydį. Oficialūs duomenys rodo, kad Lietuvoje pensijų santykis su atlyginimais yra bene prasčiausias visoje Europoje. O, jeigu niekas nepasikeis, dabartinis jaunimas gaus pensiją, kuri nesieks ir trečdalio jų pajamų.
Tokia susiklosčiusi situacija lemia, jog nemažai pensininkų lieka darbo rinkoje – apie 12 proc. O tai kelia pagrįstų abejonių, kiek pensinio amžiaus gyventojų iš tiesų turi orią senatvę.
Žingsniai, apie kuriuos turėtų pagalvoti kiekvienas
Žinių radijo laidoje „Atviras pokalbis“ diskutavęs Lietuvos socialinių mokslų centro vadovas Boguslavas Gruževskis pabrėžė, jog oriai senatvei turi ruoštis kiekvienas žmogus, likus bent 20 metų iki išėjimo į pensiją. Jis įvardijo tris veiksmus, kuriuos vertėtų apsvarstyti:
- Pirma, ką norėsite veikti, kai nebedirbsite, kuo galėtume užsiimti nors ir ateinančius 40-50 metų. Kaip pasakojo B. Gruževskis, jam pačiam patinka leisti laiką gamtoje, tad jis investuoja į sodybą ir tą pradėjo daryti dar prieš 10 metų – kadangi tam reikėjo pasiimti paskolą, gauti ūkininko pažymėjimą, atlikti kitus darbus
- Antra, apsaugoti savo finansine ateitį. Kaip tinkamas priemones užsitikrinti saugią ateitį, B. Gruževskis įvardija II ir III pakopos kaupimo fondus.
- Trečia – galimybes išlikti darbo rinkoje.
Laidoje dalyvavęs Socialinės apsaugos ir darbo viceministras Martynas Šiurkus sutiko su B. Gruževskio išsakytomis mintimis – anot jo, apie šiuos žingsnius vertėtų pagalvoti visiems. Viceministro nuomone, reikėtų galvoti ne apie konkretų pensinio amžiaus skaičių, o pirmiausia apie savo paties pasiruošimą senatvei.
„Tai ką kalba Boguslavas – vadovėliniai dalykai, ką rekomenduoja Tarptautinės ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija (OECD) ir Europos sąjunga. Save surišti reikia su konkrečiu pensiniu amžiumi. Tada gali kilti klausimas – va man suėjo 65 metai, o kas realiai pasikeitė? Ant torto viena žvakute daugiau.
Bet reikėtų klausti, kaip tu iš esmės esi pasiruošęs senatvei. Yra toks terminas – active aging (aktyvus senėjimas), nusakantis, kaip tu ruošiesi senatvei, kai tavo fizinės, sveikatos ir kitos galimybės bus mažesnės, nei jas turėjai. Tai yra ne tik finansiniai, bet ir savęs realizacijos dalykai“, – kalbėjo M. Šiurkus.
M. Šiurkaus teigimu, pagal minėtą active aging indeksą, Lietuva Europos kontekste atrodo gana prastai – yra maždaug šešta nuo galo.
„Pagal praėjusiais metais išleistą ataskaitą, mes esame žemiau vidurkio. Žemiausi balai teko Graikijai, Vengrijai, Lenkijai, Slovakijai, Slovėnijai ir tada Lietuva – taip skaičiuojant nuo galo. O aukščiausi balai teko Danijai ir Švedijai“, – paaiškino viceministras.
Anot pašnekovo, aktyvaus senėjimo indeksą sudaro 4 veiksniai.
„Senėjimo indeksas susideda iš keturių dimensijų: mokymosi visą gyvenimą, socialinio gyvenimo, sveiko gyvenimo užtikrinimo apsaugos: kad turėsi būstą, socialines paslaugas ir galiausiai – dalyvavimo politikoje. Tai gali būti ir dalyvavimas seniūnijoje ar savivaldoje. Ir iš tų keturių dimensijų paskaičiuojamas bendras indeksas. Ir pagal tas išvardytas dimensijas, tikrai esame gana žemai“, – perspėjo M. Šiurkus.
Dirba iš ekonominių paskatų
Vis dėlto, B. Gruževskio nuomone, tiek pat, jei ne daugiau, atsakomybės tenka ir valstybei
„Jokiu būdu nenoriu nuimti atsakomybės nuo Vyriausybės sprendimų, pensijinio aprūpinimo. Bet tai yra du sparnai – mano atsakomybė ir Vyriausybės atsakomybė“, – aiškino pašnekovas.
Tiesa, jo nuomone matomas postūmis į priekį, užtikrinant didesnes pensijas.
„Manau, kad tai yra bandoma daryti. Dabar pensijų indeksavimas yra beveik prilygintas prie minimalios mėnesinės algos indeksavimo. Tokiu būdu tie veiksniai tikrai veikia“, – sakė B. Gruževskis.
Viena neraminanti tendencija – manoma, jog nemažai senjorų dirba tik dėl finansinių paskatų – jiems užtenka išmokamos pensijos.
Socialinės apsaugos ir darbo viceministras Martynas Šiurkus teigė, jog mokslininkams sunku įvertinti pensinio amžiaus žmonių darbo motyvus.
„Vertinami du rodikliai – žiūrint nuo visos populiacijos, dirba apie 5 proc. senjorų ir tai nėra didelis skaičius, o dirbančiųjų nuo visos populiacijos yra apie 12 proc.
Ar tai gerai, ar blogai – retorinis klausimas. Dar ir dabar mokslininkai nesutaria. Kodėl pensininkai, sulaukė pensinio amžiaus dirba – ar jiems trūksta veiklos, ar dėl to, kad jiems trūksta pinigų? Statistika rodo, jog didesnes pensijas ir didesnius atlyginimus uždirbantys daugiau dirba, nei tie, kurie uždirba mažiau“, – kalbėjo M. Šiurkus.
Su viceministro vertinimu nesutiko B. Gruževskis – anot jo, absoliuti dauguma senjorų Lietuvoje dirba dėl finansinių paskatų – pensijos išmokos jiems neužtenka pragyvenimui.
„Ne, mes pakankamai neblogai žinome. Atliekant tyrimus mes matome kai kurias tendencijas – pavyzdžiui, „Eurostat“ patikrina, kokia dalis pensininkų dirba dėl ekonominių priežasčių, o kiek dirba ne dėl ekonominių priežasčių. Visos šalys yra išrikiuotos, įtraukta Norvegija ir Didžioji Britanija. Prieš pandemiją tyrimas rodė, kad Lietuvoje tik 15-18 proc. žmonių dirba ne dėl ekonominių priežasčių. O Austrijoje, Norvegijoje, Danijoje – tokių žmonių buvo virš 70 proc“, – atskleidė specialistas.
M. Šiurkus pabrėžė, jog svarbiausias pensijų sistemos tikslas – sukurti galimybę žmonėms rinktis, ar jie nori senatvėje dirbti.
„Aš manau, jog žmonėms turi būti suteikiama galimybė rinktis. Kad žmonės negrįžtų į darbo rinką vien dėl to, kad trūksta pinigų. Apsilankius savivaldybėse matėme, jog nemaža dalis senjorų dar nori save kur nors realizuoti – trečio amžiaus universitetuose, dirbtuvėse ir panašiai. Turbūt geriausia savi realizacija yra tokia, kai savo žiniomis gali prisidėti prie visuomenės“, – svarstė M. Šiurkus.
Su šia nuomone sutiko ir B. Gruževskis.
„Sutinku, kad svarbiausia būtų galimybė rinktis. O tam, kad galėtų rinktis, jis turi pasiruošti. Ir vėlgi, tai mūsų ir vyriausybės atsakomybė – turėtume siūlyti mokymus, kurie leistų žmonėms persikvalifikuoti, gal reikėtų siųsti pranešimus pagal profesiją, patarti žmonėms“, – kalbėjo B. Gruževskis.
Svarbi ne tik materialinė gerovė
Abu laidos pašnekovai akcentavo, jog norint užsitikrinti laimingą senatvę, būtina galvoti ne tik apie materialinius poreikius. Kaip pastebėjo B. Gruževskis, iš tiesų valstybinė pensija yra mažiausiai įtakos laimingai senatvei turintis veiksnys.
„Esu anksčiau pristatęs 8 sėkmingos senatvės veiksnius: žemiausios vertės veiksnys yra valstybinė „Sodros“ pensija. Daug lemia vaikų turėjimas – vaikų turėjimas laimės prasme gali atstoti bet kokią pensiją.
Aišku, visa tai priklauso nuo to, kokių yra santykiai su vaikais. Ypač ekstremaliomis – pavyzdžiui, karo ar bado sąlygomis, artimo žmogaus turėjimas yra nepalyginamai svarbiau nei aukšta pensija“, – pabrėžė B. Gruževskis.
O štai M. Šiurkus pabrėžė, jog svarbu investuoti ir į savo sugebėjimus, kvalifikaciją.
„Žmogus turi suprasti, jog investicija gali būti ne tik butas, kurį vėliau išnuomosi ir iš jo gyvensi. Bet tai yra ir kvalifikacija, žinios“, – pataria M. Šiurkus.
