Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) docentas Andžejus Pukšto pabrėžė, kad nors karas Ukrainoje parodė Vilniaus, Varšuvos ir Kyjivo santykių tvirtumą, dar iki plataus masto Rusijos invazijos, prasidėjusios vasario 24 d., buvo sukurti tam tikri Lietuvos, Lenkijos ir Ukrainos bendradarbiavimo formatai.
„Dar 2020 metais sukurtas Liublino trikampio formatas, dar anksčiau pradėjo veikti Lietuvos, Lenkijos ir Ukrainos tarpparlamentinė asamblėja. Be to, turėkime omenyje, kad yra įsteigta ir sėkmingai vysto veiklą Konstantino Ostragiškio Lietuvos-Lenkijos-Ukrainos brigada.
Manau, kad tas bendradarbiavimas vyksta labai stipriai ir jis vyksta keliose pakopose. Tai ir prezidentų, ir premjerų, ir visų trijų šalių parlamentų lygmenyje. Taip pat ir kariuomenės štabų lygmenyje, bendradarbiauja šalių žvalgybos, taip pat ir švietimo bei mokslo atstovai“, – naujienų portalui tv3.lt sakė A. Pukšto.
„Ta didelė parama Ukrainai, kurią suteikė Lenkija ir Lietuva, yra išdava tos ankstesnės politikos“, – pridūrė jis.
Lenkija sugrįžo į Lietuvos strateginės partnerės vietą
Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto dekanas Šarūnas Liekis, kalbant apie tvirtą Lenkijos ir Lietuvos bendradarbiavimą, siūlo žvelgti dar anksčiau – į 2016 metus, kai tuomet valdžioje buvę valstiečiai-žalieji ir premjeras Saulius Skvernelis pradėjo artimai bendrauti su nuo 2015 m. Lenkiją valdančiu Jaroslawu Kaczynskiu ir jo vadovaujama „Teisės ir teisingumo“ (lenk. „Prawo i Sprawiedliwość“(PiS) partija.
„Pradėjo spręstis tokios praktinės problemos, kaip ginčas su „Orlen“. Dar kardinaliau viskas pasikeitė, kai buvo išrinktas naujas prezidentas. Tada ir asmeniniai santykiai stipriai pagerėjo. Lenkija grįžo į Lietuvos strateginės partnerės vietą“, – naujienų portalui tv3.lt teigė Š. Liekis.
Tačiau, pašnekovo teigimu, santykiai pagerėjo ne tik dėl valdžios pokyčių Lietuvoje, bet ir dėl pasikeitusių valdančiųjų Lenkijoje.
2015 m. Lenkijos prezidento rinkimus laimėjo „Teisės ir teisingumo“ kandidatas Andrzejus Duda, tais pačiais metais partija milžiniška persvara laimėjo parlamento rinkimus. Taip PiS perėmė tiek prezidentūros, tiek abiejų Lenkijos parlamento rūmų kontrolę iš iki tol valdžios gijas laikiusios „Piliečių platformos“ (lenk. „Platforma Obywatelska“).
„Sikorskis (buvęs Lenkijos užsienio reikalų ministras Radoslawas Sikorskis – aut. past.) ir platforma visą laiką tuos santykius aštrindavo su Lietuva. Konjunktūriškai, kadangi ten valdžioje PiS, pas mus – valstiečiai, viskas išsisprendė“, – komentavo politologas.
Prie santykių šiltumo prisideda ir „Ponas Tadas“, ir lietuvių apsipirkimai
Š. Liekio tvirtinimu, karo Ukrainoje ir tiesioginės Rusijos grėsmės mūsų šaliai kontekste, Lenkijos strateginė partnerystė yra būtina. Pasak jo, tai, kad abi šalys yra kaimynės ir turi bendras sienas su šalimis agresorėmis – Rusija ir Baltarusija – skatina Lenkiją ir Lietuvą kartu ieškoti atsakymų į kylančias grėsmes.
Tačiau, anot pašnekovo, be praktinių sumetimų yra ir lyrinis kontekstas.
„Lenkams, jeigu žiūrėtume į jų tautinę mitologiją, Lietuva labai svarbi. Lenkiška ir lietuviška tapatybė yra labai stipriai persipynusios. Jie mokyklose skaito Adomo Mickevičiaus „Poną Tadą“, kur yra parašyta „Litwo! Ojczyzno moja! Ty jesteś jak zdrowie“ (liet. „Tėvyne Lietuva, mielesnė už sveikatą!“). Jie daug autentinškiau, natūraliau į lietuvius žiūri kaip į partnerius. Tiek dėl literatūros, tiek dėl istorinio paveldo. <...> Jie turi sentimentų, mums tai didžiulis pliusas, kad lenkai mums turi sentimentų“, – kalbėjo Š. Liekis.
Kad ir lietuviai su meile žvelgia į Lietuvą rodo ir neseniai atlikta apklausa. „Baltijos tyrimų“ atliktos apklausos duomenimis, 24 proc. gyventojų Lenkiją vertina labai palankiai, tuo metu 66 proc. ją vertina greičiau palankiai. Lenkija yra palankiausiai lietuvių vertinama užsienio valstybė.
„Praktiniai dalykai, situacijos supratimas, kas tavo draugas, kas tavo priešas, padarė tai, kad ir masinės savimonės lygyje žmonės į Lenkiją žvelgia kaip į draugą. Aišku, prisideda ir ekonominiai dalykai, kai dalis žmonių važiuoja apsipirkinėti į tą pačią Lenkiją“, – teigė Š. Liekis.
Kol Vakarai trypčioja...
Pasak A. Pukšto, tiek Lietuva, tiek Lenkija deda pastangas kalbėti partneriams apie Rusijos grėsmę ir būtinybę teikti paramą Ukrainai, tą darė ilgus metus prieš 2022 m. vasario 24 d.
„Lietuva yra maža valstybė, Lenkija yra vidutinė, tai tų pastangų sėkmė siejasi su tuo, kaip mes gebame susikurti koalicijas, kiek gebame sukurti tam tikrą draugų grupę aplink save“, – kalbėjo A. Pukšto.
Jei Vakarų Europos valstybės kartais trypčioja svarstydamos dėl paramos Ukrainai ar griežto atsako Rusijai, A. Pukšto teigimu, Lenkija ir Lietuva gali atsigręžti į mūsų regione esančias valstybes. Lietuvai tai Baltijos sesės Latvija ir Estija, Lenkijos žvilgsnis krypsta į partneres Višegrado šalių grupėje.
Dar vienas formatas, kurio susikūrimą paskatino Krymo aneksija ir kuriame Lenkija ir Lietuva gali ieškoti bendraminčių, yra vadinamasis Bukarešto devintukas, kuriam be Lenkijos ir Baltijos valstybių priklauso Bulgarija, Čekija, Vengrija, Rumunija ir Slovakija.
„Dažniausiai pasisako ne tik Lietuva ir Lenkija, dažniausiai tas balsas ateina iš platesnės grupės. Ir tas balsas yra girdimas. Galbūt ne taip stipriai, kaip mes norėtume, bet jis yra girdimas, į jį yra įsiklausoma“, – įsitikinęs A. Pukšto.
VDU docento nuomone, šis balsas puikiai girdimas ir Vašingtone.
„Dialogas su Jungtinėmis Valstijomis vyksta pakankamai sėkmingai. Net jei atsigręšime į 2022-uosius, vienas iš pirmųjų didelių įvykių buvo Joe Bideno vizitas į Lenkiją. Man atrodo, tai parodė, kad Jungtinės Valstijos supranta Lenkijos vaidmenį, supranta Vidurio ir Rytų Europos regiono vaidmenį Europos saugume“, – kalbėjo A. Pukšto.
Bendra brigada traukia Ukrainą į Vakarus
Dar vienas Lietuvos ir Lenkijos bendradarbiavimo laukas – karinis. Lenkija NATO nare tapo 1999 m., penkeriais metais anksčiau nei Lietuva. Varšuva dalinosi su mumis savo patirtimi, kas galiausiai ir mums nutiesė tiesesnį kelią į aljansą.
Didžiosios kunigaikštienės Birutės ulonų bataliono kariai 1999–2008 metais buvo priskirti bendram Lietuvos ir Lenkijos batalionui LITPOLBAT. Tuo metu su NATO valstybe bendrai suformuotas karinis vienetas Lietuvos kariams padėjo perimti NATO karines procedūras, pasirengti NATO vadovaujamoms tarptautinėms operacijoms ir pasirengti integracijai į NATO karines struktūras.
Kaip Lenkija dalijosi savo gerąja patirtimi ir stengėsi padėti Lietuvai patekti į NATO, taip Lenkija jau kartu su Lietuva prieš gerą dešimtmetį nusprendė pritraukti Ukrainą arčiau aljanso. Buvo nuspręsta kurti Lietuvos, Lenkijos ir Ukrainos bendrą brigadą LITPOLUKRBRIG, kuri vėliau gavo didžiojo etmono Konstantino Ostragiškio vardą. Brigada kūrėsi dar prieš Maidano revoliuciją ir karo Rytų Ukrainoje pradžioje.
„Valdžioje buvo prezidentas Janukovyčius, o Ukrainos kariuomenė buvo tokia dar prorusiška pakankamai. Jie labai jau taip nenoriai ėjo į šios bendros brigados kūrimą. O mes, Lietuva ir Lenkija, norėdami Ukrainą pritraukti į Vakarų pusę, darėme viską, kad tą galima būtų padaryti“, – pasakojo prie brigados kūrimo ištakų stovėjęs tuometinis kariuomenės vadas, Seimo narys Arvydas Pocius.
Buvęs kariuomenės vadas pasakojo, kad Lenkija Liubline brigados štabui išskyrė patalpas, paruošė infrastruktūrą, Lietuva taip pat jau buvo pasiruošusi siųsti savo karininkus į brigados štabą. O štai prorusiškų veikėjų tuomet valdoma Ukraina, kaip mena A. Pocius, savo namų darbų vis nepadarydavo.
„Po Maidano įvykių, kai Janukovyčių nuvertė, kai pasikeitė situacija, tada pajudėjo tie reikalai iš Ukrainos pusės. Ir karininkus skyrė į brigados štabą, pajudėjo reikalai su bataliono skyrimu“, – teigė A. Pocius.
Ukrainos kariai ruošiami savo šalies gynybai
Kaip rašoma Krašto apsaugos ministerijos svetainėje, brigados štabas vykdo intensyvų pasirengimą taikos palaikymo ir atsako į krizes operacijoms, kurioms suteiktas Jungtinių Tautų Organizacijos Saugumo Tarybos mandatas.
Brigada formuojama pagal Europos Sąjungos daugianacionalinių kovai su krizėmis skirtų kovinių grupių pavyzdį. Brigadą sudaro tarptautinis štabas, trys batalionai ir specializuoti padaliniai.
Brigadai priskirti kariai dalyvauja bendrose pratybose ir mokymuose. Prireikus, brigada ar atskiri jos elementai gali būti siunčiami į tarptautines operacijas, kurioms suteiktas Jungtinių Tautų Organizacijos Saugumo Tarybos mandatas. Sprendimą dėl brigados panaudojimo tarptautinėse operacijose turėtų priimti brigadoje dalyvaujančios šalys bendru sutarimu.
Pasak A. Pociaus, kad brigada dalyvautų kokiose nors misijose, tam turėtų pritarti JT Saugumo Taryba, kurioje veto teisę vis dar turi Rusija.
„Bet ir sumanymas brigados buvo toks, kad pritrauktume Ukrainą arčiau vakarietiškų, NATO standartus atitinkančių procedūrų, kad jie išmoktų pradžioje dalyvauti nebūtinai kovinėse operacijose, o taikos palaikymo operacijose. <...> Pradžiai tas formatas tikrai geras. O paskui, laikui bėgant, [brigada] perauga į kitokio lygmens užduotis ir misijas“, – pasakojo buvęs kariuomenės vadas.
„Galbūt dabar tie ukrainiečių kariai, kurie priklauso tai brigadai, ruošiami būtent jų šalies gynybai. Kaip žinome, tas ir vyksta. Kadangi Ukraina gauna karinę techniką iš Vakarų šalių ir juos reikia apmokyti, kaip naudoti tą techniką, taktikos elementus. Kaip žinome, ukrainiečių kariai vyksta į Vakarų šalis ir gauną tą apmokymą“, – pridūrė A. Pocius.
Buvęs kariuomenės vadas teigia, kad ateityje į šią brigadą žvelgsime, kaip vieną iš instrumentų, priartinusių Ukrainą prie NATO.
Ukrainos ginkluotųjų pajėgų generalinis štabas praėjusių metų pabaigoje pranešė, kad brigados kariai dalyvauja kovinio štabo mokymuose ir tobulina individualius įgūdžius. Bendros Didžiojo etmono Konstantino Ostragiškio pratybos planuojamos ir šiemet.
Rinkimai padėties nepakeis
2023 m. lapkritį Lenkijoje vyks parlamento rinkimai. Pagal paskutines apklausas, valdžią turėtų išlaikyti dabartiniai valdantieji – „Teisė ir teisingumas“ kartu su mažesniais koalicijos partneriais.
Jiems ant kulnų lipa buvusio šalies premjero ir buvusio Europos Vadovų Tarybos pirmininko Donaldo Tusko į priekį vedama „Piliečių platforma“ kartu su mažesniais partneriais.
Kaip teigė A. Pukšto, esminių pokyčių, tiek kalbant apie paramą Ukrainai, tiek kalbant apie santykius su Lietuva, neturėtume tikėtis, nesvarbu, ar pergalės šampaną laistys J. Kaczynskis ar D. Tuskas.
„Ko gero, pats tikslas Lenkijos užsienio politikos ir pagrindiniai pavojai yra vienodai matomi Lenkijoje tiek opozicijos, tiek pozicijos akimis. Gal skiriasi instrumentai, bet pagrindiniai tikslai, pagrindiniai matymo kampai yra pakankamai vienodi.
Taip pat dėl santykių su Lietuva, čia yra prioritetinis klausimas, nemanau, kad dvišaliuose santykiuose bus esminių pasikeitimų“, – dėstė A. Pukšto.
„Žemės drebėjimo nebus“, – pridūrė docentas.
Kalbant apie paramą Ukrainai, anot Š. Liekio, pokyčių neturėtų būti, nepaisant to, kas laimės rinkimus.
„Kaip interviu pasakė vienas Lenkijos savanoris, kuris kariauja Ukrainoje, lenkai su motinos pienu gauna neapykantą Rusijai. Lenkai turi civilizacinę priešpriešą su Rusija“, – teigė politologas.
Iššūkiai nesikeičia
Kalbėdamas apie prasidėjusius 2023-uosius, A. Pukšto pabrėžė, kad Lietuvos ir Lenkijos laukia panašūs iššūkiai, kaip ir iki šiol.
„Tai NATO rytinio flango stiprinimas. Šis iššūkis buvo, jis ir lieka. Dar vienas iššūkis – siekti didesnio šio regiono supratimo Briuselyje, Europos Sąjungos pagrindinėse institucijose. Taip pat energetinis saugumas, kuris didele dalimi siejasi su Briuselio sąmoningumu, bendru energetiniu solidarumu Europos Sąjungoje“, – kalbėjo A. Pukšto.
„Iššūkiai nesikeičia. Kokie buvo praėjusiais metais, jie lieka ir šiais metais“, – pridūrė jis.
