Kur link mus veda šių metų Miunchenas – studijoje klausėme politologo Lino Kojalos.
Miuncheno saugumo konferencijoje, pasibaigusioje prieš kelias dienas, matėme, kad dėmesys Kinijai didėja, jos grėsmei, o Rusijos – kaip tik mažėja. Kaip jūs manote, ar ši situacija, kai dar ir Emmanuelis Macronas sako, kad reikia su Rusija gerinti santykius, naikinti sankcijas ir panašiai, nekelia saugumo problemų Lietuvai?
Yra akivaizdus Rusijos nuovargis – tarsi nieko naujo nevyksta, karas Ukrainoje visiems yra atsibodęs ir netgi šiek tiek primirštas. Ir tai kelia nerimą, nes akivaizdu, kad Lietuvos strateginė pozicija yra ta, kad nesikeistų principinė Vakarų nuostata Rusijos atžvilgiu.
Turime pripažinti, kad ji kol kas išlieka stabili, sankcijos yra, netgi Macronas pripažįsta, kad norėtų jas švelninti, tarsi nėra tam pagrindo, tai bent jau šiuo aspektu, ko gero, didelių pokyčių nevyksta.
Jūs sakot „situacija stabili“. Bet kaip ji gali būti stabili, kai tokia valstybė, kaip Prancūzija, nori, kad keistųsi situacija, gerėtų santykiai su Rusija. Ar galima taip imti ir nusispjauti?
Man atrodo, ypatingas nerimas buvo praėjusių metų gruodį, kai vyko Normandijos ketverto susitikimas, ir tikrai buvo nuogąstavimų, kad Prancūzija galbūt stums Ukrainą susitarimo su Rusija link, kuris pačiai Ukrainai nebūtų naudingas ir kuris iš esmės reikštų Ukrainos atsitraukimą.
Bet tai neįvyko ir turbūt lūkestis iš Lietuvos pusės, kad tai neįvyks ir ateityje, tai yra, kad Prancūzija galbūt kalbės viešai apie norą atšildyti santykius su Rusija, bet bent jau nestums Ukrainos jai nusileisti Donbaso karo kontekste.
O ar nėra žaidimas toks, kad prancūzai bus tie radikalieji, kur kažkas sakys: žiūrėkit, darykim kompromisą. Negalim visai neatsižvelgti į Prancūzijos norą, bet gerinsime su Rusija santykius, bet ne tiek, kiek nori Macronas. Gali taip būti?
Gali taip būti. Ir toks pilkasis susitarimas ar pilkoji zona, kuriai įėjus gali būti įvairių svarstymų, turbūt yra mums labai aktuali. Ir Lietuva galėtų turbūt bandyti siekti pagrįsti tą teiginį, kad yra įmanomas ir dialogas su Rusija, ir tuo pačiu didesnis atgrasymas mūsų regione.
Jeigu Macronas nori santykių atšilimo, galbūt reikia dar kartelį parodyti Baltijos šalims, kad jos yra saugios, galbūt daugiau karių NATO kontekste, pratybų ir panašių dalykų.
Ukrainai šiemet buvo skiriama mažai dėmesio Miuncheno konferencijoje. Kaip manote, kodėl ir kuo tai gresia?
Tai vėlgi galbūt tas pats nuovargis. Tarsi niekas labai Donbase nesikeičia, nepavyksta susitarti dėl to, kaip reikėtų spręsti šį klausimą artimiausioje ateityje, bet aš manau, kad tai mus turėtų pagrįstai neraminti, nes jeigu Ukraina dings iš politinės darbotvarkės, netrukus tikrai tas pats sankcijų klausimas sugrįš visai kitu kampu.
Europoje netrūksta valstybių, ne tik Prancūzija, kurios norėtų keisti politiką Rusijos atžvilgiu.
Visą pokalbį su politologu Linu Kojala kviečiame žiūrėti vaizdo siužete.