„Man didelį įspūdį padarė tai, kad mes, studentai, turėjome galimybę pabendrauti su dėstytojais ne tik studijų aplinkoje, pavyzdžiui, po paskaitų pratęsti diskusijų eidavome į kavinę. Kai buvau pirmakursis, įsivaizdavau, kad profesoriai yra be galo užsiėmę žmonės ir niekada neras laiko tokiai veiklai. Bet jie rasdavo ir tikrai labai noriai tą darydavo“, – pasakoja L. Kojala.
Kas lėmė Jūsų pasirinkimą studijuoti politikos mokslus?
Pasirinkimą lėmė kelios aplinkybės. Visų pirma, žinojau, kad socialiniai ir humanitariniai mokslai yra man arčiausiai širdies. Kurį laiką negalėjau apsispręsti tarp teisės, ekonomikos, istorijos bei filosofijos, tačiau 11 klasėje turėjau unikalią galimybę susitikti ir pabendrauti su prezidentu Valdu Adamkumi. Jis tuo metu buvo pareigas einantis šalies vadovas. Iki šiol prisimenu, kokį įspūdį paliko jo orus bendravimas, dėmesys moksleiviams, noras mus išklausyti. Po to nebeliko abejonių, kad noriu gilintis į politikos mokslus, suvokti, kaip veikia valstybės institucijos, kokias problemas jos sprendžia.
Antra priežastis yra ta, kad politikos mokslai aprėpia labai daug sričių. Būtent mano tuomet svarstytas teisę, ekonomiką, istoriją bei filosofiją ši studijų kryptis sujungia į viena – be jų politikos mokslas yra neįmanomas. Tai suteikia galimybę įgyti platų požiūrį į pasaulį, platų žinių spektrą, kuris šiais laikais yra be galo reikalingas.
Koks buvo Jūsų pirmasis darbas studijų metu arba po jų?
Vienas iš pirmųjų mano darbų buvo tekstų rašymas. Dar būdamas moksleivis aš stengiausi kiek įmanoma daugiau rašyti. Tuo metu tai buvo labiau su sportu, ypač futbolu, susijusios temos interneto tinklalapiuose.
Tai padėjo man augti kaip žmogui – įgūdžiai mintis pateikti raštu tikrai labai pravertė tiek per egzaminus, tiek vėliau. Studijų metais pradėjau daugiau rašyti apie tarptautines aktualijas, politiką. Tą darau iki šiol.
Koks buvote studentas, kaip studentavote? Ką veikdavote po seminarų, paskaitų?
Buvau aktyvus studentas, įsitraukęs į bendruomenės veiklą. Labai džiugu, kad su bendramoksliais pavyko palaikyti ryšius ir už instituto ribų. Praleisti vakarą besikalbant apie politiką, tarptautinius procesus buvo bene kiekvienos savaitės tradicija. Studijos, be abejo, pirmiausia yra paskaitos, egzaminai, koliokviumai ir kiti formalūs dalykai, be kurių joks universitetas negali funkcionuoti. Bet šalia to yra bendruomenė ir siekis užtikrinti, kad žinios sklistų ne tik auditorijose, bet ir gerokai plačiau. Be to, tai leido sukurti ryšius, užmegzti draugystes – džiaugiuosi, kad daugelis jų išliko iki pat šių dienų.
Kokių dar smagių prisiminimų turite iš studijų laikų? Galbūt kažkas įstrigo atmintyje?
Man didelį įspūdį padarė tai, kad neformaliuose susitikimuose dalyvaudavo ne tik studentai – prisijungdavo ir dėstytojai. Kai buvau pirmakursis, įsivaizdavau, kad dėstytojai yra be galo užsiėmę žmonės ir tikrai niekada neras laiko niekam kitam. Bet jie noriai bendraudavo ir už universiteto ribų. Kai kada net ir paskaitos vykdavo neformalioje aplinkoje – kad visi galėtų pabendrauti šiek tiek laisviau, šiek tiek paprasčiau. Tai man paliko didelį įspūdį. Džiaugiuosi, kad tikrai ne su vienu dėstytoju bendraujame iki šiol.
Kaip studijos Vilniaus universitete prisidėjo prie Jūsų pasirinkto dabartinio profesinio kelio?
Mano atveju – labai tiesiogiai. Mat baigęs politikos mokslus profesinę karjerą tęsiu būtent tarptautinių santykių analizės srityje. Visgi esu retas pavyzdys, mat daugelis mano buvusių bendramokslių dirba darbus, nesusijusius su politika – bankuose, valstybinėse institucijose, savo įsteigtuose versluose, kai kurie pasuko ir į praktinę politiką. Tai labai didelis politikos mokslų studijų pliusas – žmonės, baigę šias studijas, įgyja visapusišką išsilavinimą, kuris leidžia jiems rinktis norimą gyvenimo kelią. Universalumas, ypač šiais laikais, atveria daugybę durų.
Dažnai įvairias Jūsų įžvalgas, analizes ir komentarus sekėjai gali skaityti socialiniuose tinkluose. Kodėl pradėjote tai daryti? Ką tai duoda Jums, o ką – skaitytojams?
Visi suvokiame, kad gyvename informacinio triukšmo amžiuje. Kasdien susiduriame su neribotais informacijos srautais, tampa sudėtinga atskirti tai, kas aktualu ir prasminga. Savo veikla bandau žmonėms, kuriems tarptautiniai santykiai nėra kasdienio darbo objektas, padėti suprasti svarbiausius procesus, tendencijas bei įvykius. Kitaip tariant, sužinoti tai, apie ką turi būti girdėjęs kiekvienas gerai informuotas Lietuvos – Europos Sąjungos ir NATO valstybės – pilietis.
Turiu pripažinti, kad susidomėjimas tokia veikla mane nustebino – nesitikėjau suburti tokią didelę sekėjų bendruomenę socialiniuose tinkluose. Juk mano veiklos sritys, bent jau iki plataus masto Rusijos invazijos į Ukrainą, buvo sąlyginai nišinės: tarptautinė politika ir saugumas. Bet tai įkvepia – pasirodo, kad analitinio pobūdžio tekstai „be didesnių emocijų“ yra aktualūs ir reikalingi.
Kokiu savo profesiniu pasiekimu didžiuojatės labiausiai?
Praėjusiais metais Rusijos užsienio reikalų ministerija viešai paskelbė, kad esu įtrauktas į sankcijų sąrašą – man uždrausta ten vykti. Tai buvo įkvepianti akimirka – jeigu Kremliaus režimas mano, kad Rytų Europos studijų centro veikla yra blogis, vadinasi, kažką darome teisingai. Ne veltui mūsų pastatą greta, žinoma, Lietuvos vėliavos puošia ir Ukrainos vėliava.
Kokiais žmonėmis žavitės? Kas Jums yra didžiausias įkvėpėjas?
Pasikartosiu, bet mane tikrai įkvepianti asmenybė yra prezidentas V. Adamkus. Džiaugiuosi, kad mes iki šiol bendraujame, susitinkame, pasikalbame apie aktualijas. Prezidentas yra tikrąja to žodžio prasme vakarietiškų vertybių personifikacija, gebantis oriai ir pagarbiai bendrauti, besidomintis pasauliu. Net ir dabar, nebedalyvaujant aktyvioje politikoje, noras prisidėti prie Lietuvos augimo visuomet spindi prezidento akyse. Jis – vienas iš tų, iš kurių noriu toliau mokytis.
Kitas žmogus, kurio, deja, jau nebėra su mumis – profesorius Leonidas Donskis. Iškili asmenybė, spinduliavusi žiniomis. Tokio lygio eruditai yra visuomenės atrama – jų tekstai ir mintys nepraranda aktualumo.
Kokios yra Jūsų profesinės ateities ambicijos, planai arba svajonės?
Išskirčiau du dalykus. Pirmasis – susijęs su studijomis. Šiuo metu studijuoju Kembridžo universitete, noriu įgyti didesnes vadovavimo organizacijai kompetencijas. Mano pagrindinė veikla yra politikos analizė, tarptautiniai procesai, bet direktoriaus pozicija Rytų Europos studijų centre reiškia iš esmės vadovaujamąjį, vadybinį darbą. Suprantu, kad šitoje srityje dar tikrai galiu augti ir tobulėti, Kembridžas tam – puiki vieta. Juolab kad galiu studijas suderinti su darbu – vykstu į Jungtinę Karalystę kiekvieną mėnesį keliolikai dienų
Antras ypač svarbus iššūkis šiais metais – NATO viršūnių susitikimas, kuris vyks liepos mėnesį Vilniuje. Jo metu į Lietuvą atvyks bene keturiasdešimties valstybių vadovai ir delegacijos. Mūsų centras, bendradarbiaudamas su NATO, kitais analitiniais centrais, Vyriausybe, Vilniaus universitetu, organizuos oficialų ekspertinį renginį, kuris vyks ten pat, kur ir politinis susitikimas. Tad tarp savo renginio svečių turėsime aukščiausio rango sprendimų priėmėjus, ryškiausius tarptautinius ekspertus.
Tai – milžiniška atsakomybė, bet kartu ir unikali galimybė parodyti savo kalibrą organizuojant tokio lygio renginį. Tam ruošiamės ilgai – beveik dvejus metus.
Koks santykis arba jausmas šiandien Jus sieja su Alma Mater?
Iki šiol kiekvieną savaitę lankausi VU TSPMI, mat dėstau studentams. Tai yra labai svarbi mano veiklos dalis, net jeigu užima sąlyginai nedaug laiko darbotvarkėje. Dėstymas leidžia man išlaikyti ryšį su universitetu – džiaugiuosi matydamas sutiktų studentų augimą, mokydamasis iš jų.
Taip pat svarbu, kad universitetas ir institutas yra labai tarptautiški. Mano studijų dalykai dėstomi anglų kalba, paskaitose būna studentų iš Europos ir kitų pasaulio šalių. Tai praturtina studijų kokybę ir išplečia spektrą temų, kurias galime aprėpti. VU TSPMI ir Vilniaus universitetas yra globalūs žaidėjai, gebantys prisitraukti studentų iš įvairių pasaulio šalių, nes jie nori čia atvykti ir studijuoti.
Ar turite patarimų moksleiviams, kurie renkasi studijų programą arba planuoja karjerą?
Moksleiviams siūlyčiau būti aktyviems. Domėtis. Tas domėjimasis gali būti įgyvendinamas įvairiais būdais, pavyzdžiui, apsilankant universitete per atvirų durų dienas ar „Studento vienai dienai“ renginiuose.
Taip pat labai rekomenduoju savanorystę. Tai yra puiki proga susipažinti su įvairiomis veiklos kryptimis, o kartu – pažinti save, geriau suvokti savo interesus, susiformuoti lūkesčius dėl ateities.
Be to, raginu moksleivius būti drąsius, parašyti akademikui ar kitam žinomam žmogui, kurio ar kurios veikla jus įkvepia, ir paklausti patarimo ar paprašyti susitikti kavos puodeliui. Esu tikras, kad nustebsite, jog neretai tokie laiškai pasiekia rezultatą – susitikimai įvyksta ir tampa įkvėpimu ateities darbams.
