Priešlėktuviniai ginklai „Stinger“, kurių taip pat iš pradžių buvo atsisakyta, atkeliavo kovo mėnesį. O ilgai lauktos „Himars“ raketų paleidimo sistemos jau nuo birželio naikina Rusijos vadavietes ir ginklų saugyklas toli už fronto linijos. Galbūt vieną dieną jie gaus ir F-16 naikintuvus, rašo „The Economist“.
JAV ir Europa žavisi Ukrainos ryžtu kovoti, o tai kelia ramybės neduodantį klausimą: kodėl jie nesiunčia daugiau ginklų, ir kodėl jie to nepadaro kuo greičiau? Pareigūnų atsakymai skiriasi: Vakarai juda neregėtu greičiu, pirmenybė teikiama ginklams, kurių reikia kuo greičiau, mes turime išmokyti ukrainiečius, kaip reikia naudotis ir prižiūrėti jų naująją įrangą, jie turi parodyti, kad sugebės kovos lauke juos panaudoti efektyviai.
Tačiau pagrindinė JAV atsargumo priežastis yra baimė dar labiau eskaluoti situaciją. Tai gali išprovokuoti Rusiją užpulti NATO valstybes (kariniame žargone tai vadinama horizontaliuoju eskalavimu) arba griebtis cheminio ar branduolinio ginklo Ukrainoje (vertikalusis eskalavimas).
Nesvarbu, kuris kelias būtų pasirinktas, jis beveik neabejotinai įtrauktų NATO į tiesioginį konfliktą su Rusija, o Joe Bidenas pasižadėjo išvengti, kaip sakė jis pats, Trečiojo pasaulinio karo.
Šiuo metu Ukrainos vykdomas kontrpuolimas, siekiant atgauti Chersoną, tampa išbandymu. Jeigu jis bus sėkmingas, vieni jį matys kaip įrodymą, kad Ukraina, gavusi reikiamą paramą, gali laimėti šį karą. Tačiau kiti baiminsis, kad tai išprovokuos Rusijos prezidentą Vladimirą Putiną imtis dar didesnio žiaurumo.
Tą dieną, kai V. Putinas užpuolė Ukrainą, jis pagrasino trečiosioms šalims, galvojančiomis apie įsikišimą, tiesioginėmis pasekmėmis: „Tokiomis, kokių dar nesate matę per visą savo istoriją.“
Rusijos valstybinė žiniasklaida atvirai fantazuoja apie branduolinius smūgius Vakarams. Tačiau bent jau kol kas JAV teigia nematanti ženklų, parodančių, kad Rusija būtų padidinusi savo branduolinių pajėgų parengtį. Amerika ir Rusija vis dar keičiasi informacija apie jų turimus ilgojo nuotolio branduolinius ginklus. Rugpjūčio 1 d. J. Bidenas pasiūlė Rusijai atnaujinti derybas dėl ginklų kontrolės.
Per daugiau nei penkis kovos mėnesius tiesioginio susidūrimo linija ne kartą keitėsi ir, atrodo, be didesnių pasekmių Vakarams. „NATO puikiai sekasi savo paramą siųsti labai mažomis dalimis, – sakė Vašingtone įsikūrusios „Carnegie Endowment for International Peace“ ekspertų grupės narys Jamesas Actonas. – Tai ne tik suteikia ukrainiečiams nemažai paramos, bet kartu ir niekada nepasiekia tokio taško, kad Rusija sakytų: „Gana.“
Su tuo sutinka ne visi. „Kiekvienas dalijimas į mažas dalis baigiasi nekaltų ukrainiečių mirtimi“, – atkerta Benas Hodgesas, buvęs JAV pajėgų Europoje vadas. Jo nuomone, J. Bideno administracija pervertina situacijos eskalavimo riziką. Pasak jo, žiaurumų ir karinių pastangų atžvilgiu, Kremlius jau dabar daro viską, kas blogiausia, o jo karinis jūrų laivynas ir oro pajėgos siaubingai bijo ukrainiečių. Rusija nenori pulti NATO, sakė buvęs generolas, o branduolinis atsakas yra mažai tikėtinas.
Kiti baiminasi, kad Rusija nepripažins savo pralaimėjimo, verčiau ji gali toliau eskaluoti situaciją. Samuelis Charapas iš „RAND Corporation“, artimus ryšius su Pentagonu turinčios ekspertų grupės, sako, kad Rusija vis dar nėra išnaudojusi visų savo karinių pajėgumų, ypač prisiminus, kad šalyje dar nevyksta mobilizacija. Aktyvesnės galėtų būti ir jų oro pajėgos. Kuo daugiau Vakarai padės Ukrainai, tuo aršesnė taps Rusija. „Nėra jokio stabilaus balanso. Esame lėtoje, laipsniško eskalavimo stadijoje.“
Šaltojo karo istorija rodo, kad šalys gali nemažai pasiekti kare prieš branduolines galias ir nesulaukti atominio atpildo (nors grasinimų ir būtų daug), kariaudamos per trečiąsias šalis. Prisiminkime Rusijos ir Kinijos paramą Šiaurės Vietnamui, jam kovojant prieš JAV 8-ajame dešimtmetyje. Arba kaip Amerika apginklavo Afganistano modžahedus, nualinusius sovietų armiją 9-ajame dešimtmetyje.
Rusijos paskelbta doktrina numato keturis branduolinio ginklo panaudojimo scenarijus: jeigu bus aptikta branduolinė raketa, skriejanti link Rusijos arba jos sąjungininkių, jeigu jie bus atakuojami branduoliniais ar kitokiais masinio naikinimo ginklais, jeigu priešininkai imtųsi veiksmų, keliančių grėsmę jos branduolinėms valdymo sistemoms ir, galiausiai, užpuolus Rusijos federaciją, naudojant konvencinius ginklus, kai kyla pavojus valstybės egzistavimui.
Iš pirmo žvilgsnio, Vakarų ginklai Ukrainoje gerokai prasilenkia su bet kuria iš šių keturių nubrėžtų raudonų linijų. Tačiau, kaip pabrėžia Bruno Tertrai iš Prancūzijoje įsikūrusios ekspertų grupės „Foundation for Strategic Research“, pavojus valstybės egzistavimui gali būti interpretuojamas bet kaip. V. Putinas jau yra pavadinęs Ukrainą „mirties ir gyvybės klausimu.“ Jis taip pat užsiminė, kad bet kokia ataka prieš Krymą, kurį Rusija aneksavo 2014 metais, susilauks rimtų pasekmių (ir jeigu Rusija oficialiai aneksuos ir daugiau Ukrainos teritorijos, badymai ją atsikovoti taps dar pavojingesni). Kiti klausia, ar pats V. Putinas nelaiko savęs valstybe. Ar tai reikštų, kad bet kokia grėsmė jo režimui yra laikoma grėsme visai Rusijai?
Neseniai „RAND“ paskelbta S. Charapo sudaryta ataskaita pateikė keturis horizontalaus eskalavimo scenarijus. Pirmasis yra pavadintas „Pathway 0“, kadangi gali būti, jog eskalavimas jau vyksta: Rusija, jeigu ne dabar, tai „atėjus laikus“, atsakys į padarytą rimtą karinę ir ekonominę žalą.
Antrasis scenarijus – Rusija imsis prevencinės atakos, jeigu jai atrodys, kad NATO ketina tiesiogiai įsitraukti į konfliktą, pavyzdžiui, jeigu aljansas netoli sienos su Rusija dislokuos raketų sistemas.
Pagal trečiąjį scenarijų, Rusija nukirstų karinės pagalbos Ukrainai linijas. Paskutinis scenarijus yra: „dramatiškas ekonominio ir politinio nestabilumo padidėjimas Rusijoje.“
Pagal daugumą šių scenarijų, pirmieji Rusijos atsakomieji veiksmai būtų ne tokie akivaizdūs, pavyzdžiui, tai galėtų būti kibernetinės atakos, sabotažas, žmogžudystės ir kita. Karines operacijas ar net branduolinio ginklo panaudojimą, greičiausiai, išprovokuotų prevencinių veiksmų scenarijus. Bet, kaip teigia S. Charapas, visi šie scenarijai tampa daug pavojingesni Rusijai pralaimint.
Iš tiesų niekas nežino, kur yra V. Putino ribos. Galbūt to nežino net jis pats. JAV nebekalba, kad jų pagalba padės Ukrainai „laimėti“ ir susilpnins Rusiją. Vietoje to, dabar yra šnekama apie tai, jog negalima leisti Ukrainai pralaimėti. Gegužės mėnesį „The New York Times“ publikuotame komentare J. Bidenas vardijo dalykus, kurių Amerika pasižada nedaryti. Ji nesieks nuversti V. Putino. Ji nesiųs karių į Ukrainą ar į kovą prieš Rusiją. Ji neskatins ir nebandys įgalinti Ukrainos smogti Rusijai. Prezidentas taip pat tikino, kad šalis nesiekia kuo labiau ištęsti šio karo tik tam, kad pakenktų Rusijai.
J. Bidenas perspėjo Rusiją, kad branduolinių ginklų panaudojimas „sukeltų rimtas pasekmes.“ Ir nors atsakas priklausytų nuo situacijos aplinkybių, aukšti pareigūnai tarpusavyje šnabždasi, kad jo metu, tikėtina, būtų naudojami ne branduoliniai, o įprasti ginklai. Paprastai tariant, J. Bidenas nenori priartėti prie tokio taško.
Bandydamas apeiti visas šias savarankiškai nusistatytas ribas, J. Bidenas neatskleidžia, koks yra jo tikslas. Taigi kol kas jo administracija kalba banalius dalykus, sakydama, kad JAV nori „demokratinės, nepriklausomos, suverenios ir klestinčios Ukrainos.“ Ji nepalaiko Ukrainos reikalavimų grąžinti visas prarastas teritorijas, įskaitant ir žemes, kurias Rusija užėmė dar 2014 metais. Nežinia, ar sąmoningai, ar ne, bet J. Bideno politika greičiausiai užtęs šį karą arba nuves jį į aklavietę. Tačiau tai kelia pavojų Vakarų vienybei ir išlikimui, ypač jeigu rinkėjai pradės piktintis stagfliacija, energijos trūkumu ir paramos Ukrainai įstatymais. Ir gali būti, kad būtent toks yra V. Putino planas.
Tačiau frustracija ir nežinomybė yra būdingi branduoliniam atgrasymui: JAV susilaiko nuo tiesioginio įsikišimo, o Rusija – nuo smūgio NATO.
Tomas Schellingas, ekonomistas ir branduolinės strategijos kūrėjas, kartą yra sakęs, kad mes ne visuomet galime atpažinti, kur yra karo slenkstis: „Tai nėra uolos kraštas, prie kurio gali atsistoti, pažiūrėti žemyn ir nuspręsti, ar šokti, ar ne.“ Vietoje jo karas yra slidus, lenktas šlaitas: „Kai nei ant jo krašto stovintis žmogus, nei stebėtojai nėra visiškai tikri, su kokia rizika jie susidūrė.“ Kai kyla katastrofiško branduolinio karo pavojus, kas gali kaltinti lyderius, dėl jų atsargaus elgesio?
