Stambulo konvencijos tikslas – apsaugoti moteris nuo visų formų smurto prieš jas, užkardyti kelią smurtui lyties ir kitais pagrindais.
Konvencijos rengėjai atsižvelgdami į vyrų ir moterų santykius, jų vaidmenis bei bruožus visuomenėje, manė, kad svarbu pateikti „socialinės lyties“ apibrėžimą.
Dokumente anglų kalba vartojamas žodis „gender“, kuriam nėra tikslaus lietuviško vertimo. Lietuvių kalboje žodis „lytis“ naudojamas versti ir angliškąjį „gender“ (socialinę lytį) ir „sex“ (biologinę lytį).
Būtent ši sąvoka ir atsidūrė debatų centre, o Konvencijos ratifikavimas Lietuvoje įstrigo jau aštuonerius metus.
Kas toji socialinė lytis?
Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos ekspertas Donatas Paulauskas socialinę lytį aiškina kaip vyriškumo ir moteriškumo normas, kurias visuomenė priskiria vyrams ir moterims, kad šie jas priimtų ir įgyvendintų. Šias normas kuria visuomenė.
„Juk visi žinom, kiek daug visko mes vis dar skirstome į „vyriška/moteriška“ – elgesį, aprangą, įgūdžius, netgi daiktus, spalvas ir pan. Tai tam tikras socialinis, kultūrinis vyriškumo ir moteriškumo apvalkalas, kuriuo visuomenė apvelka vyrus ir moteris.
Tam, kad dvi biologiškai skirtingos lytys taptų ir kultūriškai skirtingomis, o kai kuriais atvejais – ir socialiai nelygiavertėmis lytimis“, – atsakyme tv3.lt rašė D. Paulauskas.
Specialistas sako suprantantis, kad kai kurie asmenys, išgirdę terminą „socialinė lytis“, sutrinka, nes savo kasdienybėje lytį sieja tik su lyties organais ir biologine tikrove.
„Šioje frazėje žodis „lytis“ yra labiau metafora, mes turime šį žodį suprasti perkeltine, simboline prasme. Jeigu labai paprastai, tai biologinė lytis matoma kaip vyras/moteris, o socialinė lytis – kaip moteriškumas/vyriškumas.
Socialinė lytis nėra kažkoks naujas išradimas – ji kaip tokia egzistavo ir XIX a., ir X a. ir ankstyvosiose civilizacijose – nuo tada, kai savo aplinką pradėjome rūšiuoti į „vyriška/moteriška“, – pastebėjo D. Paulauskas.
Gajausi mitai apie Stambulo konvenciją
Seimo narys Mindaugas Puidokas pernai prieš Seimo rinkimus viešai tvirtino, kad Konvencija esą įpareigotų Lietuvą mokyklose sekti pasakas „apie dviejų princų meilę ir kad mūsų vaikai tiek darželiuose, tiek pradinėse klasėse turėtų būti ugdomi ta dvasia“.
Vis dėlto tai tėra politiko kuriamas mitas. Konvencijoje įtvirtintas valstybių įsipareigojimas keisti visuomenės požiūrį ir kovoti su lyčių stereotipais, dėl kurių toleruojamas smurtas prieš moteris. Tačiau niekur neminima, kad vaikams mokyklose esą reikės skaityti pasakas apie du princus.
Iš tiesų Konvencija visiškai neįpareigoja mokyklose mokyti apie seksualinę orientaciją. Dokumente reikalaujama, kad šalys imtųsi pokyčių, kad būtų panaikinti papročiai, tradicijos ir kitos praktikos, kurios grindžiamos moterų menkavertiškumo idėja ar stereotipiniais moterų ir vyrų vaidmenimis.
Pavyzdžiui, nuo vaikystės skatinama nusikratyti įsivaizdavimo, kad tik moterys yra namų šeimininkės ar tik jos prižiūri vaikus, arba tik vyrai privalo išlaikyti šeimą, nes jie yra „šeimos galva“.
Taip pat M. Puidokas tvirtina, kad ratifikavus Konvenciją „atsirastų įteisinimas tos pačios lyties asmenų santuokų, įvaikinimas iš to išplaukiantis atsirastų“.
Tiesa ta, kad ši tema niekaip nepatenka į Konvencijos taikymo sritį.
Galiausiai, mitas ir tai, kad Konvencija esą įpareigoja valstybes pripažinti trečiąją lytį pagal vidaus įstatymus. Konvencija nereikalauja, kad šalys priskirtų konkretų teisinį statusą tarplyčiams ir translyčiams asmenims. Konvencijoje nėra naudojami šie terminai, taip pat nėra jokių turinio ar procedūrinių įsipareigojimų dėl trečiosios lyties, translyčių ar transseksualių asmenų teisinio statuso.
Kaip numatoma dokumente, šalys privalo vengti bet kokios diskriminacijos dėl lyties ar seksualinės tapatybės, taip pat dėl kitų priežasčių, tokių kaip: rasės, odos spalvos, kalbos, religijos, politinių ar kitų pažiūrų, tautinės ar socialinės kilmės, ryšių su tautine mažuma, turto, gimimo, amžiaus, sveikatos būklės, negalios, šeiminė padėties, imigranto arba pabėgėlio statuso.
D. Paulauskas, paklaustas, kas konkrečiai, ratifikavus Konvenciją, pasikeistų Lietuvos šeimoms ar LGBT bendruomenei, atsako paprastai: „ratifikavus Konvenciją bus aiškiai prisiimta atsakomybė nuo smurto artimoje aplinkoje saugoti ir LGBT asmenis“.
Konvencija – viršesnė už Lietuvos įstatymus
Kokią apskritai galią prieš Lietuvos įstatymus turi konvencijos? Mykolo Romerio universiteto profesorius Vytautas Sinkevičius teigia, kad konvencijos, kaip numato Konstitucinio Teismo nutarimas, yra viršesnės.
„Konvencijos turi įstatymų galią Lietuvos teisės sistemoje. Bet, jeigu konvencija, tarptautinė sutartis nustato kitaip, negu įstatymas, tai taikoma tarptautinė sutartis. Jeigu būtų susikirtimas su Lietuvos įstatymais, tai būtų taikoma konvencija“, – tv3.lt kalbėjo V. Sinkevičius.
Dar 2010 metais Teisingumo ministerija pateikė išvadą, kad Stambulo konvencijos nuostatos neprieštarauja Konstitucijai. Vadinasi ir Konstitucijos keisti, skirtingai nei sako Konvencijos kritikai, nereikėtų.
Kas yra Stambulo konvencija?
Tikrasis Stambulo konvencijos pavadinimas – Europos Tarybos konvencija dėl smurto prieš moteris ir smurto artimoje aplinkoje prevencijos ir kovos su juo.
Šis dokumentas įpareigoja valstybes užkirsti kelią smurtui prieš moteris ir smurtui šeimoje, už jį bausti ir jį panaikinti. Paprasčiau tariant, Konvencija saugo moteris nuo visų formų smurto prieš jas.
Plačiau vartojamą pavadinimą „Stambulo konvencija“ dokumentas gavo dėl to, kad jis pirmą kartą pasirašytas 2011 m. gegužės 11 dieną Turkijos mieste Stambule.
Tuometinis užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius dar 2013 metais pasirašė Stambulo konvenciją. Vis dėlto Seimas iki šiol jos neratifikavo.
Kas rašoma Konvencijoje?
Dokumente įvardijami įvairūs smurtiniai veiksmai, kurių aukomis tampa moterys. Tai – persekiojimas, seksualinis priekabiavimas, seksualinis smurtas, išžaginimas, fizinis ir psichologinis smurtas (įskaitant intymaus partnerio), priverstinė santuoka, priverstinė sterilizacija, moterų lyties organų žalojimas, prievartinis abortas.
Konvencija paremta nuostata, kad smurtas prieš moteris yra smurtas lyties pagrindu – kad smurtas naudojamas išlaikyti vyrų galią ir kontrolę, kad jis yra vykdomas prieš moteris, nes jos yra moterys.
Tiesa, čia pat Konvencijos šalys yra skatinamos sukurtą apsauginę sistemą taikyti ir vyrams, kurie patiria smurtą šeimoje.
Iš 27 Europos Sąjungos šalių Stambulo konvencijos neratifikavo 6 šalys – Lietuva, Bulgarija, Čekija, Vengrija, Slovakija ir Latvija.
