Vienas iš šių Ukrainos karų veteranų – ukrainietis Andrii Ilchenko, pramintas „meškos“ pravarde. Savo patirtimis jis dalijosi Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Andrejaus Sacharovo demokratijos plėtros tyrimų centro organizuotoje konferencijoje „Hidden Wounds of War. Trauma, Healing and Recovery among Ukrainian veterans“.
Konferencijos metu buvo parodytas Lesya Karchenko sukurtas vaizdo siužetas apie karo veteranų valdomą teatrą Kijeve – projekto „Project W Theater“ metu, siekiama meno pagalba reabilituoti karius ir savanorius. Andrii šiame teatre neretai vaidina – yra vienas iš aktorių.
Vaizdo įraše matoma filmuota medžiaga, kaip Andrii rotacijos principu grįžta iš fronto linijos Donetske, atgal į Kijevą. Tardamas pirmuosius žodžius, karo veteranas pasiūlė pagalvoti apie kelionės laiką, skiriantį saugią teritoriją, ir karo zoną.
„Nuo Donetsko iki Kijevo mes keliavome apie 24 valandas. Maždaug tiek pat laiko užtrukome, keliaudami nuo Kijevo iki Kauno. Tiek laiko mus skiria nuo karo, iki taikos“, – kalbėjo Andrii.
„Mes turime suprasti, kad taikinys gali būti bet kuri kita šalis. Rusai nesustos. Mes juos sustabdysime su Jūsų pagalba“, – pridūrė karo veteranas.
Andrii pasakojo, jog kasdienybė fronte po 2022 m. pradėto pilnos apimties karo pasikeitė iš esmės, mat prie ginkluotųjų pajėgų prisijungė ir daugybė žmonių, anksčiau nelaikiusių ginklo.
„Įsivaizduokite, kad esate inžinierius, dirbantis gamykloje. Turite šeimą, šunį, kiekvieną sekmadienį su draugais einate žvejoti. Žiūrėjote filmus apie karą, o dabar prasideda karas – jūs nežinote, kaip šaudyti. Ir jūs patenkate į Kijevą, išmokate šaudyti, tuomet keliaujate į frontą. Tokių žmonių karo pradžioje turėjome tiek daug“, – pasakojo Andrii
Diskusijoje dalyvavo ir karo veteranė ukrainietė Viktoria Samova-Katalichuk – ji taip pat yra viena iš veteranų teatro aktorių. Viktoria būdama Ukrainos ginkluotųjų pajėgų padalinio vadove, iš pradžių gynė Kijevo sritį, vėliau dalyvavo kautynėse Luhansko srityje 2022 m. Šiuo metu ji priklauso oro gynybos padaliniui.
Karininkės teigimu, Ukrainoje kariaujantys kariai pasaulio istoriją skirsto į kelias kategorijas – į laikotarpį iki 2014 metų ir po 2014 metų, ir laikotarpį iki 2022 m, ir po karo pradžios 2022 m.
Viktoria teigė, jog daugybė karių Ukrainoje kariauja dar nuo 2014 m. – nepaisant to, Ukrainos valdžia nesugebėjo sukurti psichologinės reabilitacijos sistemos.
O po Rusijos karo pradžios 2022 m., prie senbuvių, prisijungė daug naujokų, kas anot Viktorios, davė gerų rezultatų.
„Po 2022 m. vasario, kartu su daugeliu tų pačių žmonių, kurie kariavo 2014 m., vėl atsidūrėme kartu. Mes kalbėjomės tarpusavyje ir tai padėjo naujokams pritapti.
2022 metai mums buvo lengvesni, nei 2023 – tai sakau, remdamasi savo pačios patirtimi. Naujokų įsitraukimas davė gerų rezultatų, tačiau nemažai jų buvo sužeisti. Ir jie nesugebėjo su tuo susitvarkyti“, – liudijo Viktoria.
Karo veteranė pasakojo, jog naujokai patyrė ne tik fizinius sužalojimus, bet jiems buvo sunku vėl priprasti prie civilinio gyvenimo.
„Turėjome skirtingo psichologinio pasiruošimo problemą – tu pereini iš vieno pasaulio, į kitą, ir nežinai kaip su tuo susitvarkyti. Kai kurie kariai turėjo problemų dėl alkoholio, ar narkotikų vartojimo.
Fronto linijoje mes kitaip vairuojame. Teko girdėti net ir tokių atvejų, kad grįžę iš fronto linijos kariai, patyrė eismo įvykius, nes iš esmės skiriasi vairavimo taisyklės. O jei grįžęs karys nesulaukia palaikymo iš šeimos, gali būti ir kitų sunkumų“, – pasakojo veteranė.
Nyderlandų jūrų pėstininkas – jaučiausi visiškai vienas
Kaune vykusios konferencijos metu teko išgirsti ir Nyderlandų jūrų pėstininko, Robin Imthorn, patirtis. Šis karys du kartus keliavo į misijas Afganistane. Apie savo patirtis kariuomenėje jis atsiliepė teigiamai, tačiau Robin pasakojo, jog tikrasis pragaras laukė grįžus namo.
„Jūrų pėstininkai save vadina kiečiausiais, ten tarnauja tik vyrai, jaučiamas stiprus vienybės jausmas. Tačiau kovodamas su PTSD jaučiausi vienišas, nes laikiau savo mintis savyje, nenorėjau, kad mane matytų kaip silpną.
Būdamas jūrų pėstininku, išmokau ignoruoti savo emocijas. Bet grįžus namo supratau, kad su skausmu reikia ne kovoti, o išmokti su juo gyventi“, – pasakojo R. Imthorn.
„Man buvo sunku pripažinti, kad grįžęs namo, nebesu idealus karys. Turėjau pripažinti panikos priepuolius, košmarus, kaip dalį savęs“, – pridūrė buvęs jūrų pėstininkas. Anot jo, sunkiausia užduotis kariams – pripažinti savo jausmus ir išgyvenimus .
„Kelionei į karo zoną prireikė drąsos, gelbėjant bendražygį prireikė drąsos, bet daugiausiai drąsos prireikė, norint pradėti apie tai kalbėti. Kiekvienam sėdinčiam čia, norėčiau pasakyti – priimkite pagalbos ranką“, – kalbėjo Robin.
Vėliau jis pridūrė, jog ypač svarbu rūpintis ne tik pagalba karo veteranams, bet ir civiliams, kurie po įvykių karo zonose išgyvena PTSD, bei kitus sunkius epizodus.
Galiausiai, R. Imthorn įvardijo, kas gi yra svarbiausia, norint padėti iš karo grįžusiems veteranams.
„Skirti laiko ir išklausyti. Yra ir daugiau niuansų, bet svarbiausia yra skirti laiko atsigauti“, – pataria R. Imthorn.
Psichiatras – karas pakeičia kiekvieną iš mūsų
Konferencijoje savo įžvalgomis ir daugiamete patirtimi pasidalino psichiatras, Seras Simon Wessely, einantis aukštas pareigas Psichiatrijos, psichologijos ir neurologijos institute, priklausančiame Londono King's College (KCL) daliai.
Po įgyto epidemiologijos magistro ir daktaro laipsnio, S. Wessely mokslinę karjerą prasidėjo nuo nepaaiškinamų simptomų ir sindromų tyrimų, o vėliau ėmėsi karių sveikatos tyrimų. 2003 m. jis įkūrė Karaliaus karinės sveikatos tyrimų centrą, o šiandien jis yra Britų armijos garbės konsultantas psichiatrijos klausimais, dirba su keliomis veteranų labdaros organizacijomis.
Savo pranešimo metu, psichiatras papasakoja apie tyrimą, kurio metu buvo siekiama išsiaiškinti, kokius simptomus patiria Afganistano misijose dalyvavę britų kariai.
Tiesa, mokslininkas pabrėžia, jog ne visos šio tyrimo išvados gali būti pritaikomos Ukrainos situacijai. Mat šiuo atveju buvo tiriamas nedidelis būrys, o šio būrio kariai savo noru vyko į Afganistaną. Tad kontekstas yra kiek kitoks, nei karo Ukrainoje, kuomet kariai kovoja už išlikimą.
Tyrimo duomenimis, daugelis į misijas išvykusių karių nepatyrė PTSD – anot S. Wessely, tai įprasta nedidelėms karinėms grupuotėms.
S. Wessely taip pat pastebėjo, jog karo zonoje netarnavę kariai yra labiau linkę daryti nusikaltimus. Kaip aiškino S. Wessely, kariuomenė įprasmina šių žmonių gyvenimus, tad jų elgesys pasikeičia į geresnę pusę.
Tiesa, yra ir viena išimtis – anot S. Wessely, iš karo zonų grįžę kariai, yra kur kas labiau linkę daryti smurtinius nusikaltimus – panašu, jog tai nulemia grįžusių karų patiriamas PTSD, nesaikingas alkoholio vartojimas.
„Jie tampa geresniais piliečiais, bet ir labiau smurtauja. Turbūt tai ne toks įvaizdis, kokio norėtume“, – kalbėjo S. Wessely.
Mokslininkas pridūrė, jog karas pakeičia kiekvieną žmogų.
„Vieniems tai geriausias gyvenimo metas, kitiems – pats blogiausias, nuo ko jie negali atsigauti“, – pridūrė S. Wessely.
S. Wessely papasakojo ir asmeninę istoriją apie savo tėvo tarnybos patirtį. Jo tėvas tarnavo Jungtinės Karalystės laivyne, kariniame laive HMS Tartar. Po kelių nesėkmingų mūšių, jo tėvą likusį gyvenimą kankino nesibaigiantys košmarai.
Nepaisant to, jis niekada nebuvo diagnozuotas, kaip turintis psichinį sutrikimą.
„Tai nėra PTSD, ar kažkas, ką reikia gydyti. Karas tave keičia ir tai nepraeina – dėl to gydytis nereikia“, – pasakojo S. Wessely.
