Francis Fukuyama geriausiai žinomas dėl savo knygos „Istorijos pabaiga ir paskutinis žmogus“, kurioje jis teigia, kad liberalioji demokratija ir laisvosios rinkos kapitalizmas yra galutinis visuomenės evoliucijos taškas.
Birželio pabaigoje Rusijos valdžia uždraudė amerikiečių politologui ir filosofui atvykti į Rusiją. DW su juo kalbėjosi praėjus vos kelioms dienoms po to, kai jis prisijungė prie Tarptautinio Antikorupcijos fondo, kurį naujai sudarė įkalintas Rusijos disidentas Aleksejus Navalnas, patariamosios tarybos.
Dabar Jums uždrausta atvykti į Rusiją. Kaip jaučiatės?
Man būti įtrauktam į sąrašą žmonių, kuriems uždrausta atvykti į Rusiją, yra garbė. Visi svarbūs kritikai, kritikavę Rusijai ir Rusijos invazijai į Ukrainą buvo įtraukti į šį sąrašą, ir aš išties galvojau, kodėl užtruko taip ilgai, kol jie įtraukė ir mane.
Kodėl neseniai patekote į Antikorupcijos fondo valdybą?
Esu didelis Aleksejaus Navalno gerbėjas, sutikau jį Varšuvoje 2019 m. O korupcija yra labai didelė problema Rusijoje ir visame pasaulyje, todėl labai džiaugiuosi galėdamas paremti jo fondą visais įmanomais būdais.
Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas neseniai pasakė: „Dar tik prasidėjo“, turėdamas omenyje karą Ukrainoje. Ar jis blefuoja?
Manau, kad jis meluoja, kaip ir dėl daugelio dalykų. Vakarų kariniai analitikai, pažvelgę į Rusijos pajėgų laikyseną, pastebėjo, kad šiuo metu Rusija patiria labai didelį karių trūkumą. Jie taip pat prarado galbūt trečdalį visų pajėgų, kurias iš pradžių surinko norėdami nugalėti Ukrainą.
Rusijos aukų skaičiavimai neaiškūs, tačiau gali būti, kad žuvo 20 000, o sužeistųjų – gal 60 000. O kur dar kaliniai. Rusijos dydžio šaliai tai tikrai yra karinė nelaimė.
Taigi, aš manau, kad iš tikrųjų, atsižvelgiant į tai, kad rusai per du mėnesius nuo tada, kai pradėjo telkti dėmesį į Donbasą, pasistūmėjo labai nežymiai, nemanau, kad jie turi daug atsargų. Tikiu, kad Putinas blefuoja, kai sako, kad jie net nepradėjo.
Kaip manote, kokia būtų sėkminga strategija Ukrainai?
Realiausia strategija šiuo metu yra sutelkti dėmesį į pietus, iš naujo atverti Ukrainai prieigą prie Juodosios jūros, atimant Chersoną ir kitus Azovo jūros uostus. Tai svarbiau nei Donbasas. Manau, kad per ateinančius kelis mėnesius bus gana sunku susigrąžinti Donbasą. Tačiau vasaros pabaigoje pietuose butų galima pastebėti tikrą pažangą. Ukrainai tikrai labai svarbu susigrąžinti šią prieigą, kad ji galėtų atnaujinti visų savo žemės ūkio prekių eksportą iš Juodosios jūros uostų ir nutraukti Rusijos vykdomą Odesos blokadą.
Kaip situacija galėtų pasikeisti, jei Donaldas Trumpas būtų perrinktas JAV prezidentu?
Jei Donaldas Trumpas sugrįš 2024 m., tai išspręs visas Rusijos problemas, nes jis, matyt, yra įsipareigojęs išvesti JAV iš NATO.
Rusija savo pagrindinius tikslus pasieks tiesiog per šiuos Amerikos politikos pokyčius. Ir todėl, manau, kad labai svarbu, kad Ukraina per vasarą padarytų tam tikrą pažangą ir atgautų karinį pagreitį, nes Vakarų vienybė tikrai priklauso nuo žmonių, kurie tiki, jog yra šio karo karinis problemos sprendimas.
Jei jie pradės jausti, kad mes imame susidurti su užsitęsusia aklaviete, kuri tęsis amžinai, manau, kad vienybė pradės lūžinėti ir bus vis daugiau raginimų Ukrainai atsisakyti teritorijos, kad būtų sustabdytas karas.
Kaip matote Rusiją platesnėje globalioje perspektyvoje? Koks tai politinis režimas?
Labiau nei bet kas kitas, šiuo metu Rusija primena nacistinę Vokietiją. Vienintelė jos ideologija yra savotiškas kraštutinis nacionalizmas, bet dar mažiau išvystytas nei nacių. Tai taip pat labai prastai institucionalizuotas režimas. Viskas sukasi apie vieną žmogų Vladimirą Putiną, kuris valdo visus didžiuosius valdžios svertus.
Palyginus su Kinija, jie labai, labai skirtingi. Kinija turi didelę komunistų partiją su 90 milijonų narių, joje daug vidinės drausmės. Rusijos atveju nėra tokio institucionalizavimo. Taigi nemanau, kad tai yra stabilus režimas. Nemanau, kad jis turi aiškią ideologiją, kurią galėtų skleisti į išorę. Režimas taikosi į žmonės, kuriems Vakarai, dėl įvairių priežasčių, nepatinka.
Ar po 30 metų turite atnaujintą savo istorijos pabaigos koncepciją?
Esame kitokioje situacijoje, nei buvome prieš 30 metų. Tačiau istorijos progresas niekada nebuvo linijinis. 1930-aisiais patyrėme didelių nesėkmių, kurias išgyvenome. Aštuntajame dešimtmetyje patyrėme dar vieną nesėkmę – naftos krizę ir infliaciją daugelyje pasaulio šalių. Taigi istorinės pažangos idėja nėra mirusi. Kartais jūs patiriate nesėkmių, bet pagrindinės institucijos ir idėjos yra stiprios ir išlieka labai ilgą laiką, ir aš tikiuosi, kad jos išliks ir toliau.
Ar karas Ukrainoje ir kitos degančios politinės krizės užgožia globalesnę ir pavojingesnę klimato krizę?
Akivaizdu, kad trumpalaikiai energijos poreikiai paskatino iškastinio kuro atgaivinimą ir sulėtino pažangą mažinant anglies dvideginio išmetimą. Bet tai laikina nesėkmė.
Aš manau, kad abu šiuos klausimus reikia spręsti, tai nėra vieno ar kito pasirinkimas. Turėsime į juos abu žiūrėti rimtai.
Tačiau klimato krizė pamažu vystosi ir išliks su mumis ilgai. Ir todėl nemanau, kad tai, jog dabar einame atgal, yra galutinė padėtis, kurioje atsidursime.
