Būtent apie tai diskutuoti pakvietė Valstybinė lietuvių kalbos komisija (VLKK) kalbos forume „Kalba kaip ginklas: ar esame atsparūs manipuliacijoms?“. Forume pranešimą skaičiusi kalbininkė ir vertėja Evija Lipartė analizavo, kaip kalboje nuo COVID „karo“ perėjome į tikrąjį karą, ir kokie kalbiniai procesai vyko šių procesų metu.
Karo leksika COVID pandemijos metu
„Pandemijos pradžioje karinė leksika būdavo naudojama itin plačiai, ypač oficialiojoje komunikacijoje: valdžios atstovų, medicinos darbuotojų, žiniasklaidos. Pamename nematomus priešus, fronto liniją, didvyrius, aukas – visa tai koronaviruso pandemijos pirmais metais buvo plačiai naudojamos sąvokos, kitaip sakant, karo metaforos realizacijos“, – pastebi E. Lipartė.
Pasak jos, tai buvo ydinga praktika, kuri turėjo daug neigiamų pasekmių: visuomenės susierzinimas, kritinio požiūrio mažėjimas, asmeninės atsakomybės eliminavimas, nerimo sutrikimų augimas.
Kalbininkė pabrėžia, jog Lietuva nėra išskirtinė – tokia leksika vyravo visame pasaulyje, tačiau Lietuvoje kilo diskusijų, ar karinės sąvokos nebuvo vartojamos pernelyg lengvabūdiškai. „Lietuvoje neigiamas požiūris buvo reiškiamas plačiai ir pagrįstai. Žurnalistas Augustinas Šulija jau 2020 metų kovo pabaigoje aiškino, kad mes ne kare, ir vardindamas karo bruožus, kurių Lietuvoje nėra, pabrėžė, kad daugelis žmonių tiesiog tinginiauja arba užsiima tuo, kuo tik nori”, – sako kalbininkė.
„Pandemijos fonas buvo gera dirva įvairiems reikšmės perkėlimams, ne tik karo, bet ir kitoms metaforoms, kurios pabrėžia grėsmės ir nekontroliavimo aspektą“, – teigia E. Lipartė. Bangos, šešėliai, gamtos katastrofos, plėšrūs gyvūnai, parazitai, rusiška ruletė – tai tik keletas tokių pavyzdžių.
Kalbant apie COVID pandemiją vartoti ir įvairūs žodžiai, kurie virusą sužmogindavo. „Apie koronavirusą buvo kalbama ir rašoma taip lyg jis turėtų žmogiškų savybių, kūno dalių. Pavyzdžiui, nekviestas svečias, skubantis keliautojas, draugas iš rūsio. Eufemizmai, ko gero, susiję su tabu. Bijoma kažką pavojingą vadinti tikruoju vardu“, – pastebi kalbininkė.
Tiesa, pandemijos laikotarpiu atsirado ir nemažai naujų žodžių, kai kuriems suteiktos naujos reikšmės. Turbūt visi pamename naujadarą „kovidiotas“ ar komentarus, kur apsauginės kaukės vadintos antsnukiais, skudurais.
„COVID pandemijos kalbai būdinga didžiulė nauja žodžių gausa. Kadangi žmonių gyvenime atsirado įvairių naujų realijų, šioms pavadinti taip pat reikėdavo naujų žodžių. Dauguma tokių naujadarų esti daiktavardžiai, iš jų daugiausia sudurtiniai“, – pastebi E. Lipartė.
Visa tai – universalios kalbos savybės: kai bijome, kalbame metaforomis; kai trūksta kontrolės, kuriame humorą.
COVID karo metaforos tapo tikrove
Kai 2022 m. Rusija užpuolė Ukrainą, karo metaforos tapo tikrove. „Staiga prasidėjusio karo tema praktiškai nušlavė iš aktualijų iki tol internete daugiausia aptarinėtą reiškinį – pandemiją. Karinė leksika pradėta naudoti tiesiogine prasme,“ – sako E. Lipartė. Kone kasdien viešojoje erdvėje dabar matome karo terminus: invazija, ataka, fronto linija, aukos.
Paradoksalu, jog Rusijos oficialioje kalboje pats žodis „karas“ buvo uždraustas. Lipartė cituoja straipsnius, kuriuose rašoma, kad už šio žodžio vartojimą gresia baudžiamoji atsakomybė. „Užuot vartojus žodį „karas“, kalbama apie „specialiąją operaciją“, „denacifikaciją“, „demilitarizaciją“. Taip maskuojami tikrieji agresorės ketinimai“, – sako kalbininkė. Tokiu būdu kalba tampa politinės kontrolės priemone.
Ukrainos karo metu, kaip ir COVID pandemijos laikotarpiu, kalboje karas imtas personifikuoti. „Žurnalistai mėgsta rašyti, kad karas arba frontas kvėpuoja, alsuoja, kažką atima“, – teigia E. Lipartė. Ji pastebi, kad taip pat vartojamos įvairios metaforos, pavyzdžiui, „patrankų mėsa“.
Ir nors įvairios kalbos priemonės: karo personifikavimas, metaforos neretai vartojamos ne vien informuoti, bet priešiškų jėgų pasitelkiamos ir bauginti visuomenę, Ukrainoje tokios priemonės gali ir mobilizuoti, įkvėpti. „Ukrainiečių diskurse daug ironijos, žargono, net keiksmų, bet visa tai yra emocinės savisaugos forma. Tokia kalba leidžia išsaugoti orumą net beviltiškiausiomis aplinkybėmis“, – sako Lipartė. Pasak jos, humoras karo kalboje – ne juokas iš tragedijos, o būdas ją ištverti.
Kalba kaip veidrodis ir kaip ginklas
„Kalba yra pajėgi prisitaikyti prie bet kokių sąlygų, nes žmonės kuria, reaguoja ir žaidžia kalba. Ji gyva tol, kol žmonės ja mąsto ir ją kuria“, – sako E. Lipartė.
Kalbininkė pastebi, kad kalba krizės metu niekada nėra neutrali. Ji veikia kaip veidrodis, atspindintis visuomenės emocinę būklę, ir kaip ginklas, kuriuo galima tiek padrąsinti, tiek įbauginti.
„Žodis yra kaip bitė – turi ir medų, ir geluonį“, – iš Talmudo paimta mintimi savo pranešimą užbaigė Evija Lipartė.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
