Kaip mūšiai Ukrainoje keičia supratimą apie karą: dabar lieka 2 pergalės keliai

Ukrainos iškeltas uždavinys  – atkovoti visą teritoriją, kurią Rusija užgrobė nuo 2014 m., įskaitant Krymą. Kad pasiektų šį tikslą kariniais veiksmais, Ukrainos kariuomenė turi atlikti sudėtingą karinę užduotį: ji turi prasibrauti per tankias, gerai paruoštas gynybines pozicijas, rasti tam laisvą koridorių ir tuomet arba greitai judėti link svarbaus geografinio tikslo, pvz.: Azovo jūros, tikintis pakeliui išnarplioti besiginančios Rusijos armijos likučius, arba greitai apsupti dalį Rusijos pajėgų, tikintis jas nugalėti.

TAIP PAT SKAITYKITE:

Žiniasklaida: rusų planas persirengti Ukrainos kariais ir užpulti baigėsi susinaikinimu

Ukrainiečius kankino elektrošoku, vertė žiūrėti, kaip yra prievartaujami kiti belaisviai – nauja ekspertų ataskaita

Rusija surengė naują kruviną terorą Ukrainoje – smogta dronais, raketomis

Jei tai nepasiseks, Ukrainos greičiausiai lauks ilgas išsekimo karas – nepalanki situacija, priešinantis daug daugiau gyventojų turinčiai Rusijai. Natūralu, kad Ukraina nori išvengti sekinančio karo scenarijaus, siekdama karinio proveržio. Tačiau karo istorija rodo, jog šie iššūkiai yra didesni, nei įprastai manoma Vakarų visuomenėse.

Proveržio problemos kare ištakos – Pirmojo pasaulinio karo metai

Proveržio problema iškilo Pirmojo pasaulinio karo metu, kai Europos šalys pirmą kartą tapo pakankamai  finansiškai turtingos ir pakankamai tankiai apgyvendintos, kad galėtų apginti labai ilgus frontus. Kai kuriais atvejais beveik visą savo sienų plotą. Šiose pastangose joms padėjo didžiulis šaunamųjų ginklų technologijų tobulėjimas – įskaitant didesnį nuotolį, greitį, tikslumą ir mirtingumą. O tai padidino tipišką gynėjų pranašumą: galimybę pasirinkti vietovę, kurioje jie kovos, statyti įtvirtinimus ir organizuoti savo pajėgas tokiais būdais, kurie leistų efektyviausiai panaudoti apšaudomąją jėgą: pavyzdžiui, surengiant pasalą.

Tankų, naikintuvų ir radijo technologijų tobulėjimas leido įgudusiai puolančiai jėgai įveikti gynybą Antrojo pasaulinio karo pradžioje, tačiau laikui bėgant besiginančios jėgos rado būdų panaudoti tas pačias karines technologijas. Šarvuotų pajėgų mobilumas leidžia gynėjams greitai perkelti atsargas į gynybos segmentus, kuriems gresia didžiausias žlugimo pavojus. Darant prielaidą, kad oro gynyba yra tinkamai organizuota, šarvuočių judėjimas į šoną už savo gynybinių linijų yra daug lengvesnis nei šarvuočių judėjimas į priekį prieš priešo gynybinę poziciją.

Tuo metu gynybos jėgos į savo arsenalą įtraukė masinį prieštankinių ir priešpėstinių minų naudojimą, o JAV analitikai netrukus po Antrojo pasaulinio karo padarė išvadą, kad šios minos buvo labai efektyvios kaip prieššarviniai ginklai, sudariusios net 20 proc. visų priešo veiksmų apgadintų tankų.

Puolančios jėgos gynybos pranašumas yra būtinas pergalei

Nors Antrojo pasaulinio karo tematikos filmuose vaizduojamas sklandesnis mūšio laukas nei Pirmojo pasaulinio karo metais, abu karai peraugo į žiaurius ir kruvinus išsekimo karus. Kaip ir Pirmajame pasauliniame kare, kariai iš visų pusių ieškojo būdų, kaip įveikti gynybą, atkurti mobilumą ir manevruoti mūšio lauke. Galiausiai jie rado būdų, kaip tai padaryti, nors tik po daug sunkių kovų ir dažniausiai tik susikaupę didžiulį karinės technikos pranašumą. Susiformavo taisyklė, kad bent 3 prieš 1 pranašumas kovinėje galioje yra būtinas, norint turėti pagrįstą sėkmės galimybę prieš gerai suplanuotą gynybą.

Šiuo metu Ukraina stengiasi išspręsti dalį šių problemų – ypač pradinio pažeidžiamumo problemą. Minų laukai, gilūs prieštankiniai grioviai ir betoninės kliūtys sulėtina puolimą. Gynybos pozicijose įsivirtinę kariai pridengia šias kliūtis tiesiogine kulkosvaidžių ir prieštankinių raketų ugnimi. Tikėtina, kad jiems padeda tankai ir šarvuočiai, šaudantys iš jų gynybinių pozicijų. Gynybinės kovos mašinos dažnai juda tarp kelių paruoštų pozicijų, kad išvengtų puolančios jėgos apšaudymo.

Artilerijos ugnis iš užnugario leidžia staigiai sutelkti daugybę sviedinių ir raketų užpuoliko kryptin, kartais naudojant kasetinius šaudmenis. Užpuolikas turi išvalyti minų laukus ir pašalinti kitas kliūtis, pastebimas puolimo metu. Šalindama kliūtis, puolančioji jėga gali įstrigti. Tokiu atveju, besiginančios jėgos karinė ugnis tampa labai efektyvi. Užpuolikui gali tekti judėti per minų lauką, patiriant milžiniškus nuostolius.

Taip pat matome, kad Rusijos atakos sraigtasparniai veikia kaip mobilūs taktiniai rezervai. Kai ukrainiečių dalinys sulėtinamas kliūties ar minų lauko, sraigtasparniu paleistos raketos padeda vietinėms Rusijos karinėms jėgoms. Rusų sraigtasparniai naudoja žemo aukščio puolimo taktiką ir didelio nuotolio prieštankinius ginklus. Dėl šių priežasčių, antžeminei Ukrainiečių oro gynybai itin sunku pamušti šiuos sraigtasparnius.

Du pergalės keliai

Vertinant iš istorinės perspektyvos, matomi du pergalės keliai. Vienas iš jų – ankstyvas išsekimas, kurį seka didelis karinės jėgos smūgis. Kitas būdas – nustebinti priešus fronto ruože, kurį jie paliko menkai saugomą.

Šiuo metu neatrodo, jog Ukrainos turimas artilerijos, raketų paleidimo ir bepiločių orlaivių rinkinys leistų pasiekti pirmąjį tikslą. Ir nors Ukraina tikisi, kad Vakarai netrukus aprūpins naikintuvais, JAV patirtis operacijoje „Dykumos audra“ prieš kur kas mažiau pajėgų priešą nei Rusija rodo, kad Rusijai nuslopinti reikalingas pajėgų skaičius lenkia bet kokį Ukrainai pasiūlytą skaičių.