Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų politikė sako, kad kai kurie švietimo sistemos pokyčiai – kaip kad įtraukusis ugdymas, atnaujintos ugdymo programos ar visuotinio ikimokyklinio ugdymo įdiegimas – buvo paliktos buvusios Sauliaus Skvernelio Vyriausybės, bet turėjo būti tęsiamos. Kiti sprendimai, susiję su tarpiniais vienuoliktokų patikrinimais ar mokyklų tinklu Lietuvoje, irgi nelabai galėjo būti atidėti, nes tai susiję su dėmesiu mokiniams ar ugdymo kokybei.
„Dauguma įgyvendinamų projektų yra skirti padėti mokiniams, mokytojams ir mokykloms susitvarkyti su kasdieniais darbais – susistiprinti, investuoti į kokybę. Jų tikrai negalima vadinti reformomis. Tai ir Tūkstantmečio mokyklų programa, tinklo stiprinimas, įtraukusis ugdymas, nes šie vaikai jau yra mokyklose. Pokyčiai, kurie labai tiesiogiai daro įtaką, keičia mokytojų darbą yra atnaujinamas turinys ir tarpiniai patikrinimai. Tad, tikrai nemanau, kad reformų yra labai daug“, – portalui tv3.lt sakė J. Šiugždinienė.
J. Šiugždinienė nebeketina dalyvauti rudenį vyksiančiuose Seimo rinkimuose. Iš pareigų ji atsistatydino čekučių skandalo sūkuryje, nes dirbdama Kauno miesto savivaldybėje iš dalies panaudojo savivaldybių tarybų nariams su jų pareigomis susijusias išmokas, nors tokių realių išlaidų greičiausiai nepatyrė. Tačiau jokie tyrimai Kauno miesto savivaldybių tarybų narių atžvilgiu nebuvo pradėti, nes miesto reglamentas nereikalavo rinkti patirtų išlaidų įrodymus.
Pagrindinės vykdomos reformos/pertvarkos:
- Atnaujintos visos bendrojo ugdymo programos. Nelyginėse klasėse programos pradėtos diegti nuo 2023 m. rugsėjo, likusiose – nuo 2024 m. rugsėjo. Problema: vienu metu atnaujinta per daug programų, nebuvo sukurti ir išleisti nauji vadovėliai, kurie atlieptų atnaujintas programas.
- Įvesti tarpiniai patikrinimai vienuoliktokams, kurie pagal planą turėjo sudaryti 40 proc. valstybinio brandos egzamino. Dėl problemų nutarta, kad tarpinio patikrinimo įvertinimai galės būti įskaityti į valstybinį brandos egzaminą tik mokinio pageidavimu. Problema: užduotys parengtos nekokybiškai, negerai suveikė automatizuota vertinimo sistema, vienuoliktokai patikrinimus laikė tarp pamokų, mokomoji medžiaga buvo fragmentuota.
- Nuo 2025 m. turėjo įsigalioti nuostata, kad dešimtokai, norėdami tęsti mokslus gimnazijoje, turi bent 4 balams išlaikyti pagrindinio ugdymo žinių patikrinimus. Dėl įvairių nesėkmių švietimo srityje ši nuostata atidėta iki 2027 m, kad nebūtų sukompromituota buvusių nesėkmių. Problema: šios nuostatos baiminasi mažos ir silpnos gimnazijos, nes patikrinimo neišlaikę mokiniai pasuks į profesines mokyklas.
- Įtraukusis ugdymas: nuo 2024 m. rugsėjo visos mokyklos privalės priimti specialiųjų ugdymosi poreikių turinčius vaikus ir turės pagelbėti mokytis. Vienoje klasėje gali būti iki 3 didelių ar labai didelių specialiųjų ugdymosi poreikių vaikų ir bendrai iki 5 nedidelių, vidutinių, didelių ir labai didelių specialiųjų ugdymosi poreikių turinčių vaikų. Mokytojui turi padėti švietimo pagalbos specialistai ir mokytojai padėjėjai. Problema: trūksta pagalbos specialistų ir padėjėjų, jų parengimo lygis dirbti su specialiųjų ugdymosi poreikių vaikais netobulas, kai kurios savivaldybės nefinansuoja specialistų, laukia valstybės injekcijų.
- Bendrojo ugdymo įstaigų tinklo taisyklės. 2024-2025 m. 1-10 klasėse gali mokytis nuo 8 mokinių (išimtys tautinių mažumų mokykloms ir Neringai). III gimnazijos klasės galės būti suformuojama tik nuo 21 mokinio. Jei tiek nėra, galima mokinius vežti į kitą gimnaziją, galima steigti jungtinę gimnaziją arba įkurti kitos gimnazijos skyrių, bet skyriuje turi būti ne mažiau nei 12 mokinių. Problema: priešinasi kai kurios savivaldybės.
- Tūkstantmečio mokyklų programa. Dalyvauja penktadalis visų Lietuvos mokyklų, joms paskirstomos lėšos iš Europos Sąjungos Ekonomikos gaivinimo ir atsparumo didinimo priemonės (RRF), lėšas galima investuoti į kultūrinį ugdymą, lyderystės ugdymą, „Steam“ ugdymą arba įtraukųjį ugdymą. Programa vykdoma srautais: 2023-2025 m. ir 2024-2026 m.
Interviu su buvusia ministre Jurgita Šiugždiniene
Apie švietimo sistemos pokyčius ir reformas kalbame su buvusia švietimo, mokslo ir sporto ministre Jurgita Šiugždiniene:
Pradėkime pokalbį gal nuo to, kad pastaruoju metu kai kalbama apie švietimą pasigirsta kritika, kad buvo bandoma įgyvendinti daug reformų vienu metu. Dėl to švietimo sistemoje veikiantys veikėjai – ar tai būtų Nacionalinė švietimo agentūra, ar mokyklos ir savivaldybės – nesugebėjo prisitaikyti prie reformų gausos bei tempo. Regis, tai viena iš pamokų, kurių Lietuva ateityje turėtų nekartoti – nedaryti visko vienu metu. Ar su tuo sutinkate?
Nenorėčiau visai sutikti, kad buvo per daug dalykų vienu metu. Tam tikri dalykai tęsiasi jau ne vienerius metus ir ne tik šios kadencijos metu. Tarkime, įtraukiojo ugdymo reforma buvo patvirtinta dar praėjusios Vyriausybės, tik nepradėta įgyvendinti. Čia, turbūt, vienas iš principų, kurio turėtų laikytis visos Vyriausybės, kad nereikia palikti sprendimų įgyvendinti kitoms Vyriausybėms be lėšų ar detalių planų – tik priėmus įstatymų pakeitimus. Tai dėl įtraukiojo ugdymo nusprendė dar praėjęs Seimas ir praėjusi Vyriausybė.
Atnaujintas ugdymo turinys irgi buvo pradėtas praėjusios Vyriausybės, priimti sprendimai, parengti reikalavimai, pradėtas visas procesas. Kartu pradėta diskusija apie tarpinį balą, tarpinius patikrinimus. Tai tos diskusijos vyko dešimtmetį, kaip ir kada tai turėtų atsitikti.
Visuotinis ikimokyklinis ugdymas, kuris taip pat reikalavo dėmesio, jis irgi buvo patvirtintas praėjusiame Seime. Tai čia pamokos tokios, kad nereikėtų palikti tokių dalykų būsimoms Vyriausybėms nesutarus dėl tam tikrų krypčių, neparengus nei projektų, nei planų – tiesiog priėmus sprendimą paskutiniais metaus ir palikus. Čia labai svarbus dalykas, kurį reikia paminėti, nes kiekviena Vyriausybė ateina su savo programa.
Bet jeigu jūs nusprendėte tęsti, ką buvo priėmusi buvusi Vyriausybė, vadinasi, manėte, kad visiškai logiška tuos sprendimus įgyvendinti. Galėjote nutarti atidėti, pavėlinti kažkuriuos sprendimus.
Galime nuspręsti pavėlinti, bet ne viską įmanoma pavėlinti. Pavyzdžiui, atnaujinto ugdymo turinio įdiegimą pavėlinom, kiek galėjom. Dėl įtraukiojo ugdymo tas sprendimas buvo priimtas, bet didžiausia problema buvo, kad jis priimtas be jokio plano, kas turėtų būti daroma, be jokių finansų ir mes viską turėjome pasidaryti. Bet tai pokytis, kurį įgyvendins ir ateinančios Vyriausybės.
Mes turime specialiųjų poreikių vaikus mokyklose: apie 90 proc. vaikų su specialiaisiais poreikiais mokosi bendrojo ugdymo mokyklose, mes turėjome sukurti jiems pagalbos mechanizmą. Kai jau tu turi mokykloje situacijas, tai tu turi padėti mokytojui ir mokiniui. Ką mes darėme, tai didinome švietimo pagalbos finansavimą, švietimo pagalbos specialistų skaičių, du su puse karto padidinome mokytojų padėjėjų skaičių nuo 2 tūkst. iki 5,2 tūkst., kūrėme Regioninius specialiojo ugdymo centrus, įkūrėme nacionalinį Lietuvos įtraukties švietime centrą, sukūrėme infrastruktūrą, kuri padėtų įgyvendinimui. Jau tai yra faktas, todėl stabdyti ar atidėti nebūtų logiškas sprendimas, nes vaikai jau yra mokyklose. Juk negali palikti ir nepadėti mokytojui. Ne, reikia padėti. Mes tikrai nuveikėme daug šioje srityje, bet tuos darbus tęs ir kita Vyriausybė.
Ir todėl mes pradėjome darbus nuo nacionalinio susitarimo. Pati moderavau procesą, jo metu mes su politinėmis partijomis sutarėme, kurie darbai turi būti nuveikti. Taigi tie darbai, kurie buvo įgyvendinami, nebuvo, kad ministrė staiga susigalvojo arba kad tai tik mūsų programos dalykas. Bet dėl tam tikrų dalykų sutarė parlamentinės partijos.
Kalbant apie konkrečius pokyčius, gal pradėkime nuo atnaujintų bendrojo ugdymo programų. Jau minėjote, kad diskusijos buvo prasidėjusios dar praėjusios Vyriausybės vadovavimo metu, bet 2022 m. jūs patvirtinote 44 atnaujintas programas, kurios nuo 2023 m. buvo pradėtos diegti nelyginėse klasėse. Tačiau jūsų įpėdinis, buvęs švietimo, mokslo ir sporto ministras Gintautas Jakštas laidoje „Dienos pjūvis“ yra pasakojęs, kad taip neturėtų būti, kad programos turėtų būti atnaujinamos pamažu ir nuosekliai. Ir tuomet jau ir tie vadovėliai gal atsirastų greičiau, nes kai atnaujinama po nedaug programų, tai leidėjai spėja kurti ir leisti vadovėlius. Tai kodėl reikėjo iškart atnaujinti ir diegti tas 44 programas iškart?
Buvęs ministras G. Jakštas labai teisingai sakė: jeigu tai būtų buvęs mūsų pasirinkimas, taip ir būtų buvę. Bet tai jau buvo vykstantis projektas paliktas praeitos Vyriausybės, buvo struktūrinės europinės lėšos. Jeigu tai būtų buvęs mūsų sprendimas, mes būtume darę kitaip, nebūtų buvę tokio masinio atnaujinimo. Nors turiu tuo pačiu pabrėžti, kad Lietuvai ugdymo programų atnaujinimas buvo labai reikalingas. Programos labai ilgus metus buvo neatnaujintos. Mes, kiek galėjome, tiek tą dalyką atidėjom, įgyvendinom pirmiau nelyginėse, paskui lyginėse klasėse, bet buvo pasirinktas toks kelias – įgyvendinti visų programų atnaujinimą.
Kas būtų buvę, jeigu būtume diegę po kokias penkis ugdymo programas ir taip kasmet nuosekliai būtume ėję?
Būtume turėję grąžinti finansavimą. Kita vertus neturime prabangos 12 metų vykdyti turinio atnaujinimą ir leisti savo vaikams ugdytis pagal seną turinį, kai pasaulis jau nuėjęs į priekį.
Ar nebuvo įmanoma persiderėti sąlygų?
Na, buvo pasirinktas toks modelis. Supraskite, kad mes atėjome naujai, aš pati buvau nauja ministrė, užtrunka laiko susigaudyti visoje šitoje situacijoje. Visada galvoji, kad pasirinktas geriausias, kolegų išnagrinėtas sprendimas. Aš dažnu atveju linkusi pasitikėti, bet dabar jau turėdama šią patirtį, galbūt būčiau dariusi kitaip, jei laiko būtų buvę.
Kalbant apie vadovėlius, tai pedagogai tikrai skundėsi jų trūkumu esant jau atnaujintoms ugdymo programoms. Žinoma, situacijos skyrėsi priklausomai nuo dalyko, kai kurios programos atnaujintos smarkiau, kai kurios mažiau, bet mokytojai vadovėlių išties pasigedo, jie turėjo rankiotis informaciją iš senų vadovėlių, iš interneto ir panašiai. Jeigu galėtumėte atsukti laiką atgal, ar matote kažkokių galimybių, kad tie vadovėliai būtų atsiradę greičiau, praėjus nedaug laiko nuo rugsėjo.
Manau, kad Lietuvai jau prieš kelis dešimtmečius pasirinkus tokį modelį geresnio varianto nėra. Tada apskritai reiktų pergalvoti vadovėlių leidimą: ar tikrai privatus sektorius turėtų rengti ir leisti vadovėlius, kad tu galėtum valdyti ir kontroliuoti vadovėlių leidimą. Nes čia yra verslas.
Ir supraskime kitą dalyką: tų vadovėlių niekada nebuvo tiek, kad visi turėtų naujus vadovėlius. Visada mokytojai dirbdavo su įvairiausiais resursais. Ir apskritai, situacija, kontekstai keičiasi taip greitai, kad mokytojas bet kokiu atveju ateityje turės medžiagą pasirinkti iš įvairiausių šaltinių, nuolat ją atnaujinti. Nes tokios sparčios kaitos niekada nebuvo.
Bet ką jūs turite omenyje? Jeigu mokaisi istoriją, tai keičiasi nebent tik nesenos istorijos įvykiai ir jų interpretacijos. Arba jeigu mokoma lietuvių kalbos, tai kažkiek viskas kinta, bet dalyvio ir padalyvio mokomasi panašiai. Mokiniui reikia išaiškinti taisykles, pateikti pavyzdžius, patikrinti, ar gerai viską suprato, priminti, kad neužmirštų. Nelabai suprantu apie kokią staigią kontekstų kaitą kalbate.
Jūs pati ir atsakėte į klausimą. Nėra tokio dalyko, kad pasikeitė dalyvis ar padalyvis, fizikos dėsniai irgi yra tie patys, bet atsirado naujos temos. Aš ir kalbu, kad atsiranda naujos temos, nauji kontekstai. Kartais užduotys formuluojamos pasinaudojant senais kontekstais, kurių dabar nebegalime naudoti. Bet tikėtis, kad keičiantis situacijai kas kartą rasis naujų vadovėlių, nereikėtų.
O vis tik kodėl? Vadovėlis labiausiai skirtas mokiniui. Žinoma, temą jis ar ji išklauso klasėje, tuomet gali būti atliekamos kažkokios užduotys. Tačiau jeigu jam ar jai kyla neaiškumų, jei mokinys ką nors užmiršo, tiesiog buvo išsiblaškęs per pamoką, tai gali prisiminti temą namie. Be to, jeigu mokinys suserga, negali atvykti į pamokas, jis gali pats ar su tėvais pasižiūrėti praleistas temas namie, kad pasivytų klasės draugus. Taip susidaro tam tikras mokymosi nuoseklumas, nes mokiniai tikrai nėra tokie patyrę kaip studentai.
Tai tie dalykai, apie kuriuos jūs kalbat, jie ir yra. Yra skaitmeninės versijos.
Bet kai kurios jų yra mokamos, tai dar šalia vadovėlių...
Taip, bet mes kalbame apie didžiulį papildomą finansavimą, kuris ir buvo skirtas. Ir supraskite dar tą dalyką, kad leidėjai yra verslininkai, jie visada norės, kad vadovėliams būtų skiriamas kuo didesnis finansavimas. Yra pastovūs dalykai programose, kurie nesikeičia, tai nėra problemų tą medžiagą gauti. Bet mes kalbame, kad tie pokyčiai kurie vyko pastarąjį dešimtmetį su dirbtiniu intelektu ir kitais dalykais, jie yra dideli.
Dirbtinis intelektas niekaip neveikia to, kad reikia išmokti matematikos, fizikos, chemijos, istorijos ar kitų pagrindų. Tai, žinoma, geras įrankis, bet niekaip nepaveikia, kad reikia mokytis ir išmokti. Gali tik atsirasti naujų temų programose.
Taip, mes ir nesiginčijam, nes fizikos dėsniai yra tokie, kokie buvo. Arba tam tikri istorijos faktai lieka tokie patys, bet jų interpretacija gali būti šiandien kitokia nei anksčiau. Tai šitie dalykai yra ir buvusiuose vadovėliuose.
O naujos temos buvo rengiamos. Galbūt nebuvo visiškai parengtos ir mokytojui tikrai yra sunkiau, nes reikia naudoti ir seną vadovėlį, ir susirasti medžiagą iš išorės, pasitelkti kitus mokytojus ar dėstytojus, kurie galėtų išdėstyti naują temą. Tad buvo stengtasi, kad atsirastų papildoma medžiaga naujoms temoms. Nė vienoje pasaulio valstybėje tas procesas kitaip nevyksta. Pilnam vadovėlių atnaujinimui reikia penkerių metų. Tai mes nesame niekuo labai unikalūs šiuo atveju. Man atrodo, ir šiandien ministerija stengiasi, kad būtų kuo daugiau medžiagos ir kad naujos temos būtų padengtos. Tarkime, matematikoje nauja buvo paklaidos, o fizikoje – energijos šaltiniai. Bet tai nėra temos, kad niekur nebūtų informacijos.
Tačiau suprantu, kad idealiu atveju, procesas vis tiek turėtų būti toks, kad kartu su ugdymo programų atnaujinimu turėtų nuosekliai eiti vadovėlių leidyba?
Idealiu atveju taip, bet pasaulis nėra idealus.
Pereikime prie tarpinių patikrinimų vienuoliktokams, kurie sukėlė tiek audrų. Žvelgiant iš mokinių pusės, tai būtent vienuoliktokai pradėjo mokytis pagal atnaujintas programas ir be vadovėlių ir būtent tie patys vaikai paskui turėjo laikyti tarpinius patikrinimus, kurių grafikas išdėliotas per ugdymo procesą, o užduotys buvo brokuotos, nelabai gerai suveikė automatizuota vertinimo sistema. Tai, jūsų požiūriu, na kodėl taip nutiko?
Turbūt yra kelia dalykai. Vienas momentas, kad apskritai tai labai naujas dalykas. Man atrodo, kad visuomenė, tėvai ir vaikai nebuvo psichologiškai gerai pasiruošę šitiems tarpiniams patikrinimams. Labai sunku, kai laikomas tarpinis patikrinimas ir likus metams prieš valstybinį brandos egzaminą tu sužinai savo trūkumus. Iš vienos pusės tai gerai, nes dar liko metai, gali pasitempti. Bet iš kitos pusės, tėvams būna sunku psichologiškai susitaikyti, jog nebūtinai mano vaikas yra pasirengęs kai kuriems valstybiniams brandos egzaminams (aš pati būdama mama irgi turėjau tokių situacijų). Čia, turbūt, vienas momentas, kad mes neįvertinome psichologinės būsenos. Šiuo atveju tikrai daug vaikų laikė tarpinius patikrinimus – ir fiziką, ir chemiją išdrįso laikyti žymiai daugiau nei kad laikydavo valstybinius brandos egzaminus. Tas yra gerai.
Bet tos nesėkmės, kur buvo dėl užduočių nekorektiškumo, neigiamai paveikė visą procesą. Nors prieš pradedant pokytį su visomis dalykininkų asociacijomis (išskyrus lietuvių kalbos ir literatūros, kuri siūlė daryti visiškai bandomąjį) buvo sutarta, kad tai bus tokiu modeliu vykdomas tarpinis patikrinimas, kurį bus galima perlaikyti. Prieš tai buvo išbandyta su tautinių mažumų mokyklomis.
Man atrodo, labai svarbus yra psichologinis nusiteikimas, bet tie išlindę trūkumai tikrai buvo netikėti. O kalbant apie patikrinimų išdėliojimą, kad mokslo metų viduryje, tai mes juk tarėmės dėl šito, nebuvo, kad ministerija pati nusprendė. Šiaip daug kur taip yra, tarp jų ir tarptautinėse programose, kad patikrinimai vyksta mokslo metų eigoje, nes tai turi būti natūralus procesas. Mes patikrinimus labai sureikšminame, labai apie juos kalbame viešoje erdvėje, patys save įsielektrinam.
Na, bet negalima kaltinti žmonių, kad jie jautriai į ką nors reaguoja...
Tai niekas nekaltina, mes tiesiog reflektuojame situaciją. Tačiau Lietuvoje, mes ilgus dešimtmečius kalbame apie reikiamus pokyčius, bet nedrįstame jų įgyvendinti. Kai man sako, kad švietime tiek reformų, kada mes sustosime su tomis reformomis, tai aš jokių reformų negirdėjau kažkokių didelių, kurios būtų įvykusios prieš mums pradedant darbą. Girdėjau tik vykstančias diskusijas. Yra kiti dalykai: visuotinis nuovargis dėl kartų kaitos ir jis nėra unikalus tik Lietuvoje. Man atrodo, kad tai viena didesnių problemų, nes jau atėjo visai kitokia mokinių, mokytojų ir tėvų karta. Užaugusi, kaip skoma, su planšete rankose. Pavyzdžiui, aš pati dar nesu visiškai senjorė, bet man kartais sunku dirbti su labai jaunais žmonėmis, aš kitaip žiūriu į tam tikrus dalykus, man kartais jau sudėtinga juos motyvuoti.
Suprantama, bet juk kartų kaita vyksta nuolatos, vyresni žmonės visais laikais sunkiau supranta jaunesnius, vyresni ir jaunesnis žmonės visuomet pasižymi požiūrių skirtumais. Kitaip tariant, kartų kaita pasaulyje yra nuolat vykstantis procesas.
Bet tokių pokyčių, kurie įvyko pastaraisiais dešimtmečiais, ilgą laiką nebuvo.
Pavyzdžiui? Man atrodo, mokymosi atveju niekas nesikeičia nuo Antikos laikų: reikia prisėsti ir skirti laiko informacijai įsisavinti.
Taip, bet mes ne visuomet norime mokytis, esame pavargę. Skirti laiko yra svarbu, bet negalime ignoruoti ir technologijų įtakos žmogui, kintančios prieigos prie informacijos bei būdų ją įsisavinti. Šiuolaikiniams vaikams kai kada informacija tiesiog yra priimtinesnė kiek kitais pavidalais nei anksčiau ir nieko čia blogo. Švietimas turi prisitaikyti prie esamų poreikių.
Toliau norėčiau pereiti prie 2022 m. priimto ir dabar atidėto sprendimo dešimtokams gauti bent ketvertą iš pagrindinio ugdymo pasiekimų patikrinimo, kad galėtų vėliau tęsti mokslus gimnazijoje. Jūs pati pasiūlėte, paskui pati pasiūlėte atidėti ir jis bus aktualus ateityje dabartiniame aštuntokams.
Tai labai reikalingas sprendimas, kuris seniai turėjo būti įgyvendintas, bet įvertinus psichologinę būseną, nuovargį sistemoje pati pasiūliau šį atidėjimą, nes nenorėčiau, kad nesėkmes būtų galima nurašyti ant atnaujintų programų ar kažkokių kitų dalykų. Sulaukime, kol praeisime visą atnaujintų programų ciklą, kad negalėtume pasakyti, jog kažkas trukdė, ir tuomet šis pokytis privalo įvykti. Čia yra didelė pamoka ir man pačiai, kad kartais reikia pristabdyti, kad geri dalykai nebūtų atšaukti. Tarkime, toje pačioje Estijoje į gimnazijas stojimas yra trys egzaminai. Juk gimnazija yra tramplinas į aukštąjį mokslą.
Mes turime tokią situaciją, kad profesiniame mokyme turime tik 23 proc. vaikų ir matome vis didėjantį skaičių vaikų, kurie po dvyliktos klasės išeina į niekur. Jie negrįžta į profesinį, nestoja į aukštąjį. Kai kuriose mokyklose tokių mokinių yra apie 50 proc. Visi suprantame, kad taip negali būti.
Vaikui ir pačiam labai sunku, jeigu jis neturi bazinių žinių, bet eina į gimnaziją. Toks vaikas gali patirti patyčias, tai nekomfortas pačiam mokiniui, jo tėvams ir mokytojams. Jeigu mokinys neturi bazinių žinių ir nori eiti į gimnaziją, tai jis turi sustiprėti, mes turime tam sudaryti sąlygas pasiekti bazines žinias. Jūs, turbūt, nenorėtumėte, kad jūsų vaikas ateitų į vienuoliktą klasę, neturėdamas ketveriukės iš matematikos. Jam būtų labai nesmagu ir sunku, manau.
Man labai suprantama mintis, kad į gimnazijas turi patekti jaunuoliai, kurie turi tam tikras bazines žinias, bet ar šiame atidėtame sprendime yra ir siekis atliepti darbo rinkos poreikius, nes Lietuvoje trūksta tam tikrų profesijų žmonių, kur reikia ne aukštojo, o galbūt profesinio išsilavinimo.
Mes žiūrime visai iš kitos pusės, iš vaiko pusės. Dėl to įvedėm karjeros specialistą nuo pirmos klasės. Labai svarbu, ko nori vaikas, kur jo pagrindiniai gabumai, kokios karjeros jis nori, reikia padėti jam tai suprasti. Bet reikia ir atsikratyti tos stigmos, kad profesija yra blogai, kad profesija yra kažkoks neprestižas. Profesinei mokyklai, jeigu nori baigti vidurinę mokyklą, lygiai taip pat reikia bazinių žinių. O iš profesinės gali pasukti į aukštąjį. Bet šiandien mes turime tokią situaciją, kad profesinis išsilavinimas yra stigma, dažnai nepaisoma vaiko interesų, nors nebūtinai vaiko kelias yra gimnazija ir aukštasis mokslas, gal geriau pabaigti vidurinį su profesija ir vėliau stoti į aukštąjį, kaip tik tada žmogus bus labiau subrendęs.
O mes mažose gimnazijose matome (ir čia mes pereiname prie ugdymo įstaigų tinklo), kad iš jų vaikai dažnai neišleidžiami į profesines mokyklas. Dažnu atveju norima išlaikyti gimnazijos klasę, tai čia irgi didelė problema. Kaip matote, visi pokyčiai švietime labai susiję vienas su kitu.
Kalbant apie bendrojo ugdymo įstaigų tinklą, tai čia tikrai nebuvo buvusios Vyriausybės palikimas: jūs 2021 m. nusimatėte kiekybinius kriterijus, kurie atnaujinti 2023 m. Būtent šie kriterijai lemia, kad nuo šių metų rugsėjo III gimnazijos klasė mokykloje gali būti sudaroma, tik jeigu joje yra bent 21 vaikas. Ši nuostata iš proto veda kai kurias savivaldybes. Bet mokyklos gali jungtis tarpusavyje ir tada gimnazijos skyriui užtenka, kad III gimnazijos klasėje bus 12 mokinių. Aš suprantu, kad taip padaryta dėl to, jog kai mažai mokinių, tada mažesnis finansavimas, o tada mokytojams nesusiformuoja krūviai, vaikai ne visko gali mokytis ir lieka nuskriausti.
Taip, tada neįgyvendinamas bendrojo ugdymo planas, jis būna labai skurdus ir tai vyksta ne tik tiksliųjų, bet ir visuomeninių mokslų srityje. Bet turiu pasakyti, kad tai irgi nėra kažkas ypatingai naujo, tinklo pokyčiai vyksta dešimtmečius. Jie vyksta ir natūraliai dėl demografijos. Praėjusi Vyriausybė taip pat bandė įgyvendinti tinklo reformą, Sauliaus Skvernelio Vyriausybė to norėjo, bet paskui atšaukė. Vis tik per tą kadenciją 150 mokyklų buvo uždaryta. Tai per šią kadenciją tiek mokyklų nebuvo uždaryta.
Bet mes tikrai atėjome labai aiškiai į savo programą įsirašę tinklo pokyčius, nes matome, kad kai kuriose mokyklose neįgyvendinamas bendrojo ugdymo planas, vaikai neturi pasirinkimų ir tai tiesiogiai susiję su tam tikrų specialistų trūkumu: trūksta fizikų, chemikų, matematikų. Kur labai maži klasių komplektai, vaikai neturi galimybės mokytis tų dalykų. Tai didelė problema, kurią bandė spręsti daug Vyriausybių. Mes priėmėme sprendimus, nemažai pavyko padaryti ir nesakyčiau, kad savivaldybės labai priešinasi. Tik nedidelis skaičius savivaldybių dar nesusitvarkė, bet yra daugybė, kurios susitvarkė tinklą. Čia apie mokyklos uždarymus net nekalbama, nes gali būti pagrindinė mokykla, progimnazija, galima turėti jungtinę gimnaziją. Kelios gimnazijos gali suformuoti jungtinę gimnaziją tam, kad jos galėtų įgyvendinti visą ugdymo planą, turėti mokytojų ir galėtų užtikrinti pasirinkimus vaikams. Joms net nereikia tų vaikų išvežti į kitą gimnaziją.
Labai daug kritikos ir baimių, kad vaikams gali tekti važiuoti kažkur – vienur 5 km, kitur 10 ar 20 km. Jeigu jau problema, kad 17-18 m. žmogui reikia pavažiuoti iki kokybiško išsilavinimo, ir norima, kad būtų prie namų, tai galima pasirinkti kitą būdą: tapti gimnazijos skyriumi, turėti jungtinę gimnaziją. Kas ir yra ateitis, nes mokytojų trūksta ir trūks, o jei norime vaikams sudaryti sąlygas mokytis, turime jungtis į tinklus. Bet man labai gaila, kad kai kurios savivaldybės priešinasi. Čia daugiau politikos klausimas.
Ir čia yra tiesioginė sąsaja su Tūkstantmečio mokyklų programa. Ji ne šiaip sau yra pradėta, nes per ją savivaldybės pradėjo pačios analizuoti savo situaciją ir žiūrėti, o kokias strategijas taikyti, kad ugdymo kokybė būtų geresnė, pasirinkimai mokiniams platesni. Nes per ją ateina finansavimas, kuriamos laboratorijos tam tikrose mokyklose. Ta programa yra didžiulė parama, kad galėtume vaikams sudaryti geresnę kokybę.
Pereinant prie Tūkstantmečio mokyklų programos, jos tikslai išties geri, bet šioje programoje dalyvauja tik penktadalis mokyklų. Tai išeina, kad kitų mokyklų mokiniai lieka užmarštyje.
Jie tikrai nelieka užmarštyje, tai yra pirmas programos etapas, bet reikia suprasti, kad finansai yra riboti. Mes galime milijonus padalinti visoms mokykloms po lygiai ir tai bus po kelis tūkstančius eurų, neturėsime jokio efekto. Tai mes turim priimti strateginius sprendimus, nuo ko pradedame, bet paskui turime tęsti. Tai visos Lietuvos mokyklos turi būti Tūkstantmečio mokyklos. Bet reikia nuo kažko pradėti. Niekada Europos Sąjunga nefinansuotų tokio sprendimo, kai paimam pinigus ir padalinam visoms mokykloms, vienur sieną pasidažykit, kitur kažką kita. Tai strateginė programa, kuri turi aiškius tikslus. Pati savivaldybė kartu su mokyklomis nusprendžia, kur jai svarbiausia investuoti, kad poveikis būtų didžiausias.
Pagal šią programą gali būti investuojama labai įvairiai: į kultūrinį ugdymą, lyderystės mokymus, „Steam“ ugdymą ir įtraukųjį ugdymą. Tai, kaip suprantu, vienur pinigai skiriami infrastruktūrai, kitur – į mokymams.
Jie patys pasirenka, kuri sritis bus labiausiai dominuojanti. Kai kur savivaldybės sako, kad kultūrinis ugdymas bus svarbiausias.
Bet o ką tai reiškia praktiškai „kultūrinis ugdymas“. Į ką ten investuojama?
Dabar konkrečiai gal neįvardinsiu, bet gali būti investuojama į menų bloką, kaip mes mokome. Nes čia tikrai yra labai daug ką nuveikti. Mes dažnai galvojame, kad ai, piešimas. Bet per piešimą tu gali ir geometrijos mokyti.
Galiausiai perėjome prie įtraukiojo ugdymo. Jūs jau šiek tiek apie tai kalbėjote, šios reformos tikslai yra daugiau nei aiškūs. Bet ką aš girdžiu iš pedagogų, kad šiame kontekste jie susiduria su psichologiniu arba fiziniu smurtu ir nėra aiškaus algoritmo, kaip su tuo kovoti. Lygiai taip pat skundžiamasi, kad kai kada į klases sukeliama per daug specialiųjų ugdymosi poreikių turinčių vaikų: tarkime, klasėje gali būti iki 3 didelių ir labai didelių poreikių turinčių vaikų, taip gali būti trikdomas klasės darbas, nes yra visokių vaikų, tarp jų ir gabių arba vidutinių gabumų. Kaip buvo sudėlioti tie kriterijai?
Labai didelių specialiųjų ugdymosi poreikių vaikų yra tik kiek virš 3 proc. nuo visų vaikų. Labai retu atveju gali atsitikti, kad klasėje yra trys didelių poreikių vaikai. Čia negali būti kalbos apie tokį antplūdį, kurį bandoma sukurti.
Šios kadencijos metu kaip tik ir buvo sukurta pagalbos infrastruktūra, kuri dar turės būti stiprinama. Ateities Vyriausybėms bus, ką veikti. Yra sukurti regioniniai specialiojo ugdymo centrai, kurie gali ateiti į pagalbą. Nes negalia ir poreikiai yra labai skirtingi. Jeigu į klasę ateina vaikas, kuris turi specialiųjų poreikių, tai mokykla gali pasitelkti regioninio centro pagalbą ir jis gali padėti pritaikyti ugdymo procesą, pasižiūrėti, kokia pagalba turi būti teikiama mokytojams.
Kitas dalykas, kad buvo nustatyti tam tikri standartai, tų standartų savivaldybė ir mokykla turi laikytis. Tarkime, mes dabar esame nustatę, kad mokykloje nebūtų daugiau nei 20 proc. specialiųjų ugdymosi poreikių turinčių vaikų, kad nesiformuotų mokyklos, kuriose bus labai daug įvairių poreikių turinčių vaikų, o kitos mokyklos nepriims, nes norės reitinge būti viršūnėje, tai kam joms priimti specialiųjų poreikių vaikus. Valstybės finansavimas švietimo pagalbai yra išaugęs, nors tai savivaldybių funkcija. Čia problema, kad kai kur savivaldybės nefinansuoja tiek, kiek turėtų. Apskritai galvojama, kaip padaryti, kad valstybei finansuojant vis daugiau, savivaldybės neatitrauktų savo pinigų. Turime turėti mokytojų padėjėjus, pagalbos specialistus, jų šiandien mokyklose tikrai yra daug daugiau nei buvo. Bet procesas yra tęstinis.
