• tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

REKLAMA
Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Istorija, kad sostinės Basanavičiaus gatvėje gali būti nupjauti devyni sveiki medžiai, susilaukė daugybės dėmesio. Tačiau tiek dėmesio nesulaukia ištisi plotai Lietuvos miškuose, kurie kertami dėl verslo interesų. Nacionalinis miškų susitarimas turėjo suvienyti aplinkosaugininkus, verslininkus ir valdžią, tačiau tapo tik dar vienu skambiai prasidėjusiu ir užstrigusiu projektu. Pavojus šalies miškams yra tik ledkalnio viršūnė visų Lietuvos aplinkosaugos problemų.

7

Istorija, kad sostinės Basanavičiaus gatvėje gali būti nupjauti devyni sveiki medžiai, susilaukė daugybės dėmesio. Tačiau tiek dėmesio nesulaukia ištisi plotai Lietuvos miškuose, kurie kertami dėl verslo interesų. Nacionalinis miškų susitarimas turėjo suvienyti aplinkosaugininkus, verslininkus ir valdžią, tačiau tapo tik dar vienu skambiai prasidėjusiu ir užstrigusiu projektu. Pavojus šalies miškams yra tik ledkalnio viršūnė visų Lietuvos aplinkosaugos problemų.

REKLAMA

Aplinkos ministras Simonas Gentvilas tikėjosi, kad dar gegužę pavyks pasirašyti jau trejus metus rengiamą nacionalinį miškų susitarimą. Visgi parašai ant jo dar nesudėti ir, panašu, kad artėjantys rinkimai proceso nepaspartins. Pasipiktinę politikų neveiklumu, Žaliųjų partijos atstovai išsitraukė benzopjūklus ir protestavo prie Seimo.

Nacionalinis miškų susitarimas yra puikus pavyzdys, kaip skambiai piešiami planai saugoti aplinką, tačiau realiai jie yra nevykdomi. Aplinkosaugos koalicijos pirmininkė Lina Paškevičiūtė sako, kad valdžia tik skelbia planus, bet nesuka galvos dėl jų vykdymo. O Lietuvos ambicija kovoje su klimato kaita priklauso tik nuo Europos Sąjungos. Jei priverčia ir išsitraukia bizūną, mes kažką darome.

REKLAMA
REKLAMA

L. Paškevičiūtė sako, kad nors kiekvienas galime prisidėti prie to, kad Lietuvos aplinkosaugos situacija pagerėtų, itin svarbu, kad politikai pademonstruotų ryžtą ir valią.

REKLAMA

Naujienų portalo tv3.lt pokalbyje su L. Paškevičiūte – apie užstrigusį miškų susitarimą, susikirtusius požiūrius į Lietuvos miškus, gerai komunikuojantį, bet mažai pasiekiantį Simoną Gentvilą ir juodžiausius mokslininkų scenarijus, kurie pildosi greičiau, nei norėtume.

Kova dėl Lietuvos miškų

Kovo pabaigoje paskelbta, kad kelios dešimtys organizacijų, siekdamos pokyčių miškų politikoje, susibūrė į „Girių spiečių“. Gal galėtumėte plačiau papasakoti, ką daro „Girių spiečius“?

REKLAMA
REKLAMA

„Girių spiečius“ yra judėjimas, siekiantis teisės aktų, pokyčių, kad būtų pakeista miškų politika. „Girių spiečiaus“ ištakos siekia dar 2019 metus Šimonių girios bendruomenės pagrindu. Matyt, niekam ne paslaptis, kad 2018-2019 m. yra tie metai, kai kilo protestai ir nepasitenkinimas dėl miškų politikos, 2018 m. buvo pakelta miškų kirtimo norma.

„Spiečius“ buvo vienas iš tų, kuris siekė atkreipti dėmesį į eksploatatyvę miškų politiką. 2019 m. buvo labai graži teatralizuota akcija „Girios ateina į Vilnių“, eitynės per Gedimino prospektą. Mes, kaip Aplinkosaugos koalicija, juos palaikėme.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Toliau „Girių spiečius“ su kitomis organizacijomis, kurios kaip ir po to „spiečiaus“ skėtuku, pristatė priesakus. Prezidentūroje turėjo prasidėti miškų politikos strategijos kūrimas ir buvo išsakyti tie priesakai. Kas tada atsitiko? Atsitiko rinkimai, kurie atnešė naujus vėjus ir prasidėjo nacionalinis miškų susitarimas.

Tas nacionalinis susitarimas buvo naujos valdančiosios daugumos pažadas, kad sueis visos suinteresuotos grupės ir susitars, kokios miškų politikos ir miškų ateities norime. Jiems tikrai pavyko įtraukti pilną suinteresuotų grupių spektrą.

REKLAMA

Pusantrų metų vyko šitas procesas. 2021 m. kovą-balandį prasidėjo, labai sudėtingai tarėmės iki 2022 m. pavasario. Iš principo, kas išryškėjo, tai dvi ryškios oponuojančios stovyklos.

Žmonės, kurie nori mišus eksploatatyviau naudoti ir jie sako, kad iš miško turime gauti medieną, turime vystyti medienos pramonę. Kita grupė sako, kad miškas yra visiems. Mūsų šūkis yra, kad miškas yra vertybė, miškas yra visiems. Jau dabar miškų politika yra labai eksploatatyvi, tai mes siekiame, kad ji būtų pakeista į visai kitokią.

REKLAMA

Kadangi tos dvi stovyklos neprieina kompromiso, tai ir nepavyksta pasirašyti nacionalinio miškų susitarimo? Ar yra ir kitų priežasčių, kodėl susitarimas stringa?

Yra ir kitų priežasčių. Pilno susitarimo pasiekti nepavyko. Buvo išskirtos devynios temos, dėl kurių reikia susitarti. Tai šešiose pavyko rasti sutarimą. Pavyko susitarti tokiose temose kaip klimato kaita, dėl savininkų teisių, bendruomenės.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Bet nepavyko susitarti dėl trijų temų grupių. Tai yra ekonomika, biologinė įvairovė ir balansas miškuose, kiek mes skiriame medienai, kiek mes skiriame gamtai ar socialiniam poreikiui.

Tas dalinis susitarimas yra padarytas ir jo nepasirašo ne dėl to, kad negali pasirašyti. Iš principo, jau prasideda rinkimai ir čia yra partijų priešrinkiminiai interesai. Tik viena partija oficialiai pasakė, kad ji yra prieš. Tai yra Regionų partija. Visos kitos partijos sako, kad viską, kas yra sutarta, jos yra linkusios įgyvendinti. Bet pasirašymas neįvyksta.

REKLAMA

Jūs tikite, kad bus pasirašyta nacionalinis miškų susitarimas?

Gali būti, kad bus pasirašytas nepilna sudėtimi. Kiek mes žinome, daugiausiai spyriojasi pasirašyti socialdemokratai, bet ne dėl to, kad jie nepritartų, čia, matyt, žaidžia pozicija-opozicija. Mūsų oponentus dabartinė situacija tenkina ir jie nelabai nori pokyčių.

Yra aibė dalykų, kur imk ir įgyvendink, nėra čia ko laukti. Mes kalbame ir norime, kad ministerija vykdytų teisėkūrą. Mums nebereikia tų popierių, mes norime, kad realiai keistųsi teisės aktai.

REKLAMA

Tas kompromisinis variantas, kurį partijos galėtų pasirašyti, jūsų netenkina?

Mes taip sakome, kad ką mes sutarėme, turi būti įgyvendinta. Bet tų trijų temų trūksta, kad mes sutartume, kaip miškai atrodys po 30 metų. Visuomenė susiskaldė ir mūsų susitarimo galimybės yra išsemtos. Viskas, mes nesusitarsime. Toliau yra politinė valia, politikai turi priimti.

Dabartinė situacija pagal miškų grupes, kurios nusako miškų naudojimą, yra tokia, kad kiek daugiau nei 10 proc. miškų yra palikta gamtai, tai yra rezervatai ir ekosistemų miškai, tada apie 2,5 proc. yra skirti rekreacijai. O tada viskas kitkas, apie 87 proc., prioritetas yra skirtas medienos gavybai.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Dviejų trečdalių saugomose teritorijose esančių miškų prioritetas yra medienos gavyba. Iš čia kyla diskomfortas kiekvienam žmogui, kadangi nuvažiuoji į saugomą teritoriją, o ten jausmas toks pats, kad nebūtų nieko saugomo. Teisėta, bet protu nesuvokiama, kaip taip gali būti.

Mūsų oponentai kalbėjo, kad turi būti 80 proc. miškų skiriama medienai, o 20 proc. gamtai ir žmonėms. Visa mūsų miškų ekonomika, pagal juos, būtų paremta medienos pramone. Mes sakome, kad turėtų būti 50/50. 30 proc. būtų skiriama gamtai, 20 proc. – socialiniams ir nemedieniniams poreikiams ir 50 proc. – medienai.

REKLAMA

Čia ir išskiria požiūriai. Mes matome, kad Lietuva galėtų tapti sveikatinimo miškuose kraštas, iš to mes galėtume uždirbti pinigus. Mes matome, kad žmonėms senstant, visuomenė gi iš esmės sensta, galėtų būti gyvenvietės prie miškų ar kažkokie centrai, kur tiems senyviems žmonėms galėtų būti vieta gyventi arba sveikatintis. Mes norime dėti didelį akcentą nemedieniniam, o rekreaciniam ir gamtos dalykui. Čia kalbame, kaip miškai atrodytų po 30 metų.

REKLAMA

Tarkime, pasirašomas tas dalinis susitarimas. Kitais metais turime ir Seimo, ir prezidento, ir Europos Parlamento rinkimus. Atrodytų, po trijų rinkimų turėtų būti ramesnis laikotarpis politiniame lauke. Matytumėte galimybę, kad tuomet būtų priimti reikšmingesni sprendimai miškų politikoje?

Tam ir yra sukurtas „Girių spiečius“. Buriasi tos organizacijos, gamtininkai, nemedieninės ekonomikos atstovai, pavyzdžiui, gamtos gidai, kultūros atstovai. Didžiulis spektras organizacijų. Mes nemanome, kad politikai, nieko jiems nesakant, pakeis ką nors. „Girių spiečiaus“ tikslas ir yra nuolat minti politikams ant kulnų ir sakyti, kad reikia pokyčių. Tiek prieš rinkimus, tiek po rinkimų.

REKLAMA
REKLAMA

Ar Gentvilas paliktas vienas?

2021 metais paskelbėte komentarą žiniasklaidoje, kad Aplinkos ministerija vejasi laiką. Buvo praėję šimtas dienų nuo naujos Vyriausybės, o tuo pačiu ir Aplinkos ministerijos, darbo pradžios. Dabar mes turime 2023 metus, tai kaip dabar vertinate Aplinkos ministerijos ir ministro Simono Gentvilo darbą?

Klausimas labai sudėtingas. Reikia pripažinti, kad praktiškai visi aplinkos ministrai vysis laiką. Aplinkosauga yra toks dalykas, kad rezultatus pamatai tik po kurio laiko. Tai, ką turime dabar, yra iš esmės ankstesnės politikos pasekmė, o dabartinis ministras deda pagrindą ateities būklei.

Dabar matome, kad kuriama labai daug planų ir planelių, nes mus ir Europos Sąjunga į tai įspraudžia. Lietuvos aplinkosaugos politika yra tiek ambicinga, kiek Europos Sąjunga priverčia.

Iš mūsų pačių ta iniciatyva nekyla?

Ne. Ir dar iš visų jėgų stengiamės Europos Sąjungos ambicijas mažinti. Tai yra labai skaudu. Pavyzdžiui, buvo Nacionalinis vandenų srities planas, kuris buvo parengtas, pernai įvyko įvertinimas ir rezultatas toks, kad per šešerius metus pablogėjo paviršinių vandenų būklė.

Dabar turime naują planą, kuris labai panašus į senąjį planą, perrašėme datas. Šitas ministras ir šita ministerija parengė, bet ar tas planas bus įgyvendintas? Ar buvo atlikta analizė, kodėl praeitas planas nepavyko? Ar buvo suprasta? Ko gero, kad ne. Mes turime planą, apie kurį vėl po šešerių metų sakysime, kad ups, mums vėl nepavyko.

REKLAMA

Aplinkosaugoje, paėmus bet kurią sritį, mes matysime tą pačią istoriją. Mes pradėjome spausti, kad grįžtų aplinkos būklės apžvalga, nes Lietuva buvo pamiršusi rengti tokias apžvalgas. Džiaugiamės, kad sugrįžo, nežinau, kiek čia ministro nuopelnas, bet Aplinkos apsaugos agentūra tai susigrąžino. Ji reikalinga, kad mes žinotumėme, kur mes einame.

Žiūrint į skaičius, tai tik energetikoje mes darome proveržį. Kuo pasižymi šis ministras, tai jis pasižymi gražiu pateikimu. Jei atsidarome Aplinkos ministerijos puslapį, tai atrodo, kad labai daug visko vyksta. Vyksta daug, gražiai, ir tą padarė, ir aną padarė. Jeigu mes paklausytume jo metinį pranešimą, tai jis labai retai kalba apie rezultatus, jis labai dažnai kalba apie procesą.

Graži komunikacija, planų brėžimas, bet jokių darbų nėra padaryta?

Negali sakyti, kad nėra. Europa mus priverčia. Kodėl mes susitvarkėme su „Natura 2000“ tinklu? Ne dėl to, kad kuris nors ministras norėjo, o todėl, kad Europos Komisija pradėjo pažeidimų procedūrą. Tikrai šis ministras pasižymi daug geresne komunikacija, nei prieš tai buvęs ministras, tai yra faktas. Bet mes tęsiame tą pačią liniją, kad atlikime namų darbus, kuriuos mus daryti verčia Europa.

Reikia suprasti, kad aplinkos politika nėra vien tik aplinkos ministro prerogatyva. Tarkime, mokesčiai. Gerai, kad mokesčius pakėlė, bet per mažai pakėlė. Aš kalbu apie visus aplinkosauginius mokesčius. Mes neįsivedėme automobilių taršos mokesčio. Ministras inicijavo, bet Seimas blokavo. Svarbus ne tik ministro, bet visos Vyriausybės ir Seimo nusiteikimas.

REKLAMA

Ar Simonas Gentvilas yra paliktas vienas? Eurokomisaras Virginijus Sinkevičius viešai pasakė, kad susidaro įspūdis, kad aplinkos ministras yra paliekamas vienas pristatyti sudėtingus klausimus.

Taip, nemažai to yra. Jis, būdamas liberalu, kai kurių sričių tinkamai neatstovauja. Tarkime, iš pasisakymų, kad gamta klesti ir gerėja, nors duomenys rodo, kad biologinė įvairovė nyksta, galime matyti, kad yra neprižiūrimų sričių. Bet tai buvo matyti prieš rinkimus. Liberalai su gamta sunkiai sutaria. Jiems gal lengviau dirbti su atsinaujinančia energija, kitais dalykais.

Liberalumas ir gamtosauga kartais yra sunkiai suderinama. Bet tikrai yra daug to, kad visa Vyriausybė neprisiima įsipareigojimų.

Mes sakome, kad yra penki aplinkos ministrai. Tai yra aplinkos ministras, kuris atsakingas už gamtą, už atliekas, už statybas, yra žemės ūkio ministras, kuris atsakingas už du trečdalius visos mūsų žemės, yra susisiekimo ministras, kuris atsakingas už tai, kokį mes transportą turėsime ir kaip judame, energetikos ministras, visiems suprantame, kur čia aplinkosauga, ir ekonomikos ministras, kuris atsakingas už žiedinės ekonomikos įgyvendinimą. O Finansų ministerija turėtų padėti finansinį pagrindą.

Bet automobilių taršos mokestis atrodo kaip puikiausias pavyzdys, kad šiuo klausimu rūpinosi tik Aplinkos ministerija. Jo pristatyme dalyvavo ir susisiekimo ministras Marius Skuodis, bet vėliau Susisiekimo ministerija lyg ir atsitraukė. Tuomet, gal ir negražiai išsireikšiu, bet Simonas Gentvilas buvo paliktas sušaudymui. Kodėl nėra bendradarbiavimo tarp Vyriausybės narių? Ar žaliasis kursas kitų ministerijų prioritetų sąrašuose yra įrašytas paskutiniu numeriu?

REKLAMA

Turi mąstymas keistis. Bet čia labai plati tema. Aš įvardinau penkias ministerijas, bet ties jomis aplinkosaugos sritis nesibaigia. Viena ministerija, kuri labai labai turėtų dirbti, yra Socialinės apsaugos ir darbo ministerija.

Vienas svarbiausių žalio kurso vietų – teisinga pertvarka. Reikia spręsti klausimus dėl teisingos pertvarkos. Kaip padaryti, kad mokesčiai nepaveiktų tų, kurie yra skurdžiausi, kaip padaryti, kad liejami pinigai pirmiausia pasiektų ne tuos, kurie yra gudriausi ir greičiausiai projektus parašo, bet juos paimtų visa visuomenė.

Turime neužmiršti ir darbuotojų perkvalifikavimo. Nes vieni gudriai ir greitai persikvalifikuoja, bet kitiems reikia laiko. Šių klausimų neišsprendus, gaunasi, kad mes stovime vietoje. Mes buvome tie, kurie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai sakėme, kad jeigu mes norime automobilių mokesčio, ir jie turi dirbti, ir jie turi suprasti, kas bus pažeidžiama, jie turi modeliuoti, kaip pažeidžiamiausias visuomenės grupes paveiks tokie mokesčiai.

Nėra to komandinio darbo ir suvokimo, kad žaliasis kursas yra ne aplinkos ministro, o visų ministrų. Beskite į bet kurią ministeriją, aš jums pasakysiu, kaip ji turi prisidėti. Pačioje Vyriausybėje yra nesutarimas ir nesuvokimas.

Visuomenėje buvo tikrai nemažai neigiamų reakcijų dėl automobilių taršos mokesčio ar kylančių kuro akcizų. Atrodo, kad plačiau nuskambėjo tik žinia apie bizūną, bet ar mūsų valdžia pakankamai gerai žaidžia su saldainio principu?

REKLAMA

Čia yra labai sudėtingas klausimas. Visada kyla diskusija, kiek turi būti bizūno, kiek turi būti tos morkos. Jeigu mes žiūrėtume į automobilių mokestį, tai yra įvairiausios subsidijos, kurios padeda įsigyti mažiau taršų automobilį. Galima sakyti, kad elektromobilius perka tik turtingesni, tai ir šioje vietoje yra niuansų. Dvi ministerijos turi susėsti, pasidaryti analizes, studijas, surasti, kokios grupės, kaip naudoja tą paramą ir rasti tą balansą. Arba kita priemonė – sunaikinęs taršų automobilį, gali gauti kompensaciją pirkdamas paspirtuką ar dviratį. Yra tų morkų.

Kas vyksta, tai ne šiaip pokytis, tai pertvarka. Neišvengiama, kad visuomenėje kyla tos diskusijos. Ir čia yra tos politinės valios dalis, kad būtų pereita per šiokį tokį pasipriešinimą, bet ir būtų užtikrinti tie saldainiukai.

Seime vykusioje Žaliųjų savivaldybių konferencijoje S. Gentvilas pasakė, kad ministerija iš centrinės valdžios koridorių pasako kažką savivaldybėms daryti, bet iš pačių savivaldybių turi kilti iniciatyva. Puikus pavyzdys yra mažos taršos zonos, kur įstatymas numatė, kad jos startuoja nuo šių metų pradžios, bet nė vienoje savivaldybėje jos neatsirado, tad Seimui beliko nukelti jų atsiradimą dar dvejiems metams. Ar iš savivaldybių – valdžios institucijų, kurios yra arčiausiai gyventojų – nėra per mažai iniciatyvos aplinkosauginiais klausimais?

REKLAMA

Priklauso nuo savivaldybės. Yra savivaldybių indeksas, kurį galima kritikuoti, bet jis parodo savivaldybių skirtumus. Pavyzdžiui, kodėl vienintelėje Alytaus miesto savivaldybėje yra maisto atliekų surinkimas? Kodėl kitur nėra? Juk tai toks naudingas dalykas. Kodėl vieni išsitrinkelizuoja, kiti to daro mažiau? Tos savivaldybės labai skirtingos, bet savivalda yra bene svarbiausias dėmuo.

Jeigu taip žiūrėtume, tai Europos Sąjunga brėžia bendrą politiką, tada Vyriausybė, labai bumbėdama, bando įgyvendinti ir tada seka savivalda. Taip, Vyriausybė negali priversti savivaldos. Savivalda, būdama arčiausiai žmonių, turi didžiausią įtaką.

Sakykime, ar prie manęs išskirs ar neiškirs kažkokį skverelį? Ar aš turėsiu, kur išmesti atliekas ir kaip jos bus rūšiuojamos? Tai priklauso nuo savivaldos. Savivaldybė yra labai svarbu, bet iniciatyva priklauso nuo tos savivaldybės gyventojų ir vietos valdžios.

Pasauliniu mastu žiūrint, tai yra pavyzdžių, kai mieste atsisakoma plastiko. Tai savivalda yra labai galingas įrankis, kurį reikia stiprinti.

Du Lietuvos miestai – Vilnius ir Tauragė – pateko į Europos Žaliųjų miestų misiją, kurioje siekiama, kad 100 Europos miestų iki 2030 m. taptų klimatui neutraliomis savivaldybėmis. Bet Vilnius, jau būdamas šios misijos dalyviu, praėjusią žiemą degino mazutą. Kaip vertinate tokius žingsnius? Iš vienos pusės, skelbiama apie norą siekti žalumo, bet iš kitos pusės, pragmatiniais sumetimais nusprendžiama deginti mazutą. Ar tokiu atveju mūsų politikai nedaro kompromiso su sąžine – pasiskelbiame labai žaliais, bet galutiniame rezultate darome, kaip patogiau?

REKLAMA

Lietuvoje yra problema, kad mes daug ką deklaruojame, bet po to, jei neįgyvendiname, tai nieko tokio. Kaip ir su tais planais, ar biologinės įvairovės, ar vandenų, pasakei, padarei planą, o paskui – nepavyko, bet nieko tokio. Bet ši problema yra ne tik aplinkosaugoje, kad nieko tokio neįgyvendinti planų.

Jeigu kalbėtume apie mazutą, tai aš labai blogos nuomonės, ypač todėl, kad jeigu paimtume duomenis, Vilnius skelbėsi, kad šilumos kainos buvo bene mažiausios visoje Lietuvoje. Ką tai reiškia? Kad mes galėjome jo nedeginti. Iš vienos pusės sakome, kad reikia deginti, nes nepakelsime aukštų kainų, iš kitos pusės, skelbiasi, kad pas tave mažiausios kainos. Niekaip nesusieina.

Tai buvo populistinis dalykas. Anglį, mazutą deginti nėra šiaip sau kažką deginti. Mes kalbame apie oro taršą. Ji yra ta, kuri mus visus nematomai žudo. O kas paskaičiuos, kiek mes po tokio mazuto deginimo būsime priversti mokėti gydydami kažkokias ligas? Mes kalbame apie žmonių gyvenimo kokybę. Žmogus kokybiškai gali gyventi tuomet, kai jis yra sveikas. Lietuva tikrai nepasižymi gerais rezultatais ties rodikliu sveiko gyvenimo trukmė. Lietuva tikrai nėra aukštumose. Mes per šią vietą sumokėsime kainą už pigesnį šildymą.

Didžiausias pralaimėjimas

Kuri sritis yra problematiškiausia, kai kalbame apie aplinkosaugą?

Žemės ūkis.

Ūkininkai jums pasakytų, kad turime ministrą Kęstutį Navicką, kuris yra labiau aplinkos, o ne žemės ūkio...

REKLAMA

Jeigu kalbėtume apie žaliąjį kursą Europos mastu, tikrai sričių, kur ambicijos buvo geros. Tikrai pavyko įdiegti, kad mums reikia žaliųjų technologijų. Yra sričių, kur kažkas pavyko, kažkas nepavyko. Su ta pačia biologine įvairove, nors mūšiai nelaimėti, ambicijos yra nubrėžtos. Žemės ūkis, visuotinai pripažįstama, kad yra pralošta sritis.

Bet kalbame ne tik apie Lietuvą?

Ne, tai yra Europos mastu. Reikia suprasti, kad žemės ūkis iki galo nėra laisva rinka, tai labai smarkiai subsidijuojama rinka. Man atrodo, kad pusė Europos Sąjungos biudžeto nueina į žemės ūkį. Atskirtis, kam mes mokame išmokas, yra labai didelė nuo to, kas buvo strategijose, koks žemės ūkis turėtų būti. Nepavyko mums pasiekti, kad viešieji pinigai eitų tiems, kurie yra aplinkai ir socialiai draugiški. Liko kaip seniau.

Vandenų būklė, tokia, kokia yra, daugiausia priklausoma nuo žemės ūkio. Pievų mažėja, biologinė įvairovė skursta daugiausia dėl žemės ūkio. Oro tarša, jeigu imame amoniaką, tai yra žemės ūkis. Mūsų dirvožemis toliau degraduoja. Paukščių indeksas kiekvienais metais yra mažėjantis.

Paimi bet kokį parametrą, bedi pirštu ir matai, kad jam įtaką daro žemės ūkis. Čia yra didžiausias mūsų pralaimėjimas.

Bet jei situacija tokia yra visoje Europoje, ar Lietuva viena gali kažką pakeisti šioje srityje?

Labai sudėtingas klausimas. Ne, Lietuva viena negali. Bet Lietuva gali sakyti, kad nori pokyčių. Bet taip nėra, Lietuva yra viena iš tų šalių, kuri yra skeptiška pokyčių klausimu. Mes nuvažiavome ir, kaip aš sakau, išsikovojome indulgenciją iš Europos Komisijas, kad mūsų nebaustų už pievų perarimą. Mes esame tame orkestre, kuris sako, kad nenorime būti žalesni.

Nors viena Lietuva negali visko pakeisti, bet tikrai gali daug dalykų padaryti. Pavyzdžiui, kas yra ant pažeidimo ribos, Lietuva iki šiol nekontroliuoja mineralinių trąšų naudojimo. Ūkininkas gali naudoti kiek nori, jas kontroliuoja daugiausiai kaina.

Su miškų politika mes irgi nežibame, bet žemės ūkio sritis yra dar baisesnė.

Ar yra sričių, kur mes žibėtume? Jei nežibame, tai bent jau atrodome padoriai?

Mūsų taromatų sistema yra progresyvi, ją reikėtų plėsti. Su atliekomis mes kurį laiką neblogai tvarkėmės, kol nepradėjome deginimo. Yra problema, kad nors atliekų, išvežamų į sąvartynus mažėjo, bet didėja deginamų atliekų dalis, o ne dalis, skirta perdirbimui ir pernaudojimui. Tai yra negerai.

Lietuva visai gerai atrodo atsinaujinančios energijos srityje. Aišku, mus labai paskatino karas, tai buvo spyris į užpakalį. Nors išlieka, kad mes pasigaminame tik penktadalį mums reikalingos energijos patys.

Bet šiaip aplinkosaugos srityje Lietuvoje nėra labai daug optimizmo. Bet ir visoje Europoje nėra daug optimizmo.

Ar matote pasikeitusį verslo požiūrį?

Verslas yra labai skirtingas, verslas verslui nelygu. Ką tikrai padarė žaliasis kursas, tai yra faktas, transformacija pradėjo vykti ir mes turime naujos kartos verslų. Pavyzdžiui, atsinaujinančios energijos pramonė. Gali sakyti, kad tai žaliojo kurso sukurtos darbo vietos.

Atsirado įmonių, kurios pradeda skaičiuoti savo CO2 pėdsakus, pradeda juos mažinti. Bendraudama su pačiu verslu aš jaučiu, kad tikrai nemažai žmonių žino, apie ką čia. Klimato kaita ir CO2 yra labiau žinomos temos, bet jei verslo paklaustumėte, kaip jūs paveikiate gamtą, ko gero, būtų gilus pasimetimas.

Negali viso verslo dėti ant vienos svarstyklių lėkštutės. Yra tokių, kurie nenori keistis, yra tokių, kuriuos priverčia keistis. Yra tokių, kurie savanoriškai tą daro. Visko yra.

O visuomenėje vyksta pokytis, lūžis? Žmonės keičia savo įpročius sąmoningai ar tik tada, kai kažkas priverčia?

Aš gyvenu tokiame žaliame burbule, aš jaučiu, kad mano aplinkoje žmonės žino, domisi, keičia įpročius. Bet tai nieko nepasako apie žmones, esančius už mano burbulo ribų.

Jeigu žiūrime į duomenis, komunalinių atliekų kiekis auga, mėsos vartojimo kiekis per koronaviruso pandemiją krito, bet dabar vėl pradeda augti. Jeigu mes žiūrime į medžiagų suvartojimą visuomenėje, jis auga. Žiūrint į duomenis, tai ne, įpročiai nesikeičia tiek, kad jie pradėtų statiškai mažinti mūsų vartojimą

Mūsų sąmoningumas neauga taip, kad tai keistų statistiką. Ji eina į priešingą pusę.

Atsidūrėme ant slenksčio

Ar visuomenė yra reiklesnė politikams dėl aplinkosauginių klausimų? Ar ji laukia sprendimų iš politikų, ar ji pati inicijuoja sprendimus?

Pilietinėje visuomenėje įvyko didžiulis pokytis. Jeigu mes paimtume, kas buvo nepriklausomybės pradžioje, ir kas vyko po dešimt, dvidešimt metų ir kas vyksta dabar, praėjus trisdešimt metų, tai mes esame visai kitokie.

Esu nevyriausybiniame sektoriuje ir jis jau išmoksta nunešti savo pozicijas, randa jėgų dalyvauti diskusijose. Pilietinė visuomenė reiklesnė ir su kiekvienais metais ji darosi brandesnė.

Politikai yra spaudžiami atsižvelgti, priimti reikalingus sprendimus. Tai šioje srityje tikrai yra didžiulis pokytis.

Bet iš viso mūsų pokalbio suprantu, kad daugiau yra pesimistinių, o ne optimistinių gaidų?

Taip. Jeigu jūs pasiimsite tarptautines ataskaitas apie klimato kaitą, ten yra visiškai pesimistinės nuotaikos. Jeigu pasiimsite ataskaitas apie biologinę įvairovę, tai yra visiškas pesimizmas. Ne šiaip sau mokslininkai kiekvieną kartą sako, kad mes peržengėme dar vieną negrįžtamą ribą. Nes mes peržengėme. Čia net ne pesimizmas, tai yra realizmas.

Ką mes matome Europoje? Pastaraisiais metais kalbame apie karščio bangas, kokių nematėme. Mes esame ant to slenksčio, kur įsibėgėja pasekmės, kurias jaučiame. Mokslininkų prognozės pildosi ir, kas baisiausia, jos labai dažnai pildosi į blogąją pusę greičiau.

Su jumis šnekėdama aš negaliu dramatizuodama, nes jūs manęs neklausysite. Bet jei pasiskaitai mokslinę medžiagą, tai supranti, kad gana greitai viskas gali pasikeisti. Mūsų duomenys rodo blogėjančią padėtį.

Ką kiekvienam iš mūsų patartumėte daryti? Suprantama, kad galime sakyti, kad politikai turėtų priimti ryžtingesnius sprendimus, kad verslas galėtų greičiau keistis. Bet ne veltui yra išsireiškimas „pradėk nuo savęs“. Tai ką gali padaryti kiekvienas iš mūsų, kad tą juodžiausią scenarijų atitolintume arba išvis išbrauktume?

Viskas prasideda nuo to, kad reikia mažiau vartoti. Jeigu gali nepirkti, nepirk. Jeigu gali gauti kažkokią paslaugą vietoje to, kad pirktum papildomą daiktą, tai taip ir padaryk. Jeigu nusiperki, naudok ilgai, taisyk. Nuo šito prasideda. Bet labai svarbus aspektas yra tas, kad mes nieko nepakeisime be politinės valios. Reikia eiti į rinkimus ir reikalauti, kad politikų programose būtų nurodytas tas komandinis darbas saugant mūsų aplinką. Tai nėra lengva, reikia susitaikyti, kad tobuli nebūsime ir tai yra kiekvieno mūsų pasaulėvaizdžio pokytis. Tai yra darbas su savimi.

Guls kaip gulė, už medį verslo išlaikytiniai neguls, nes negula ir už žmogų. Niekšai persikėlė savo žemes, jie nuvyks ir grybų i Švediją.
sito ministerio visi nuopelnai aplinkosaugoj,tai pakeltas kuro akcizas.Per visa savo istorija Lietuva neturejo ministro poste tokio proto sulinio.Ir kazin ar kada tures.
tu misku. Vaziuojant magistraliniais keliais atrodo, kad miskas. Ivaziuok i vidu ir pamatysi tik plikynes. Joustele misko ir didziulis plynes plotas. Nera jau ka saugot. Ir nera kam. Gentviliukui tik šaranu dumingumas rupi.
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų