Kartu su fotografu kylame į 18-ą Vilniaus miesto savivaldybės pastato aukštą. Čia – naujosios vicemerės Simonos Bieliūnės kabinetas. Juokėmės, kad mūsų vizitai vicemerų kabinetuose vėliau jiems atneša sėkmę. Ir kas galėtų tai paneigti, kadangi praėjusių metų rudenį tame pačiame kabinete kalbinome tuomet mero pavaduotoju dirbusį Valdą Benkunską, kuris vėliau tapo sostinės galva.
Kabinetas tas pats, bet interjeras – visai kitas. Viena iš V. Benkunsko kuruotų sričių sostinėje buvo sportas, tad ir kabinete buvo įvairiausių nuotraukų su Vilniaus vardą garsinusiais sportininkais, komandų marškinėliai ir kiti suvenyrai.
S. Bieliūnės kabinetas kol kas tuštokas. Bet jame yra vienas esminis atributas – darbo lenta, ant kurios surašytos jos prižiūrimos sritys ir išskirti svarbiausi darbai.
O darbų laukia nemažai, kadangi pirmuosius darbo mėnesius skaičiuojanti vicemerė kuruoja sveikatos, socialinių reikalų, naktinės ekonomikos ir kultūros klausimus.
Naujienų portalo tv3.lt pokalbis su Vilniaus vicemere Simona Bieliūne – apie eiles prie poliklinikų, narkotikų problemos sprendimą, naktinę ekonomiką sostinėje ir kas laukia daugybės iečių sulaužymo pareikalavusios Lukiškių aikštės.
Pagrindiniai interviu akcentai:
- Prie eilių gydymo įstaigose mažinimo gali prisidėti ir gyventojų švietimas, ir nacionalinė pacientų registravimo sistema, kuri siuntimą pririštų prie vienos įstaigos;
- Prie kvaišalų vartojimo problemos mokyklose sprendimo gali stipriai prisidėti geresnė komunikacija su tėvais ir mokytojais, reikalingos informacijos jiems pateikimas;
- Narkotikų problemą reikia spręsti dirbant su pasiūlos mažinimu, platinimo užkardymu, prevencine veikla, gydymu ir reabilitacija. Paraleliai turi eiti ir žalos mažinimas, kuris kol kas yra mažiausiai išsivysčiusi sritis Lietuvos narkotikų politikoje. Vienas iš kelių – visuomenėje daug aistrų keliantis, bet, anot S. Bieliūnės, neteisingai interpretuojamas vartojimo kambarys;
- Reikia spręsti ne tik judumo problemas, kad Vilnius taptų patogus gyventi neįgaliems asmenims;
- Kad Lukiškių aikštės paminklo klausime padaryta pauzė – gerai, bet prie klausimo gali būti grįžtama;
- Kultūra turi skleistis ne tik miesto centre, bet ir gyvenamuosiuose rajonuose;
- Vilnius turės naktinio gyvenimo strategiją: atsinaujinęs Naktinis avilys, dainyklos, sprendžiami įsisenėję konfliktai tarp gyvenančių centre ir čia besilinksminančių.
Kaip sumažinti eiles poliklinikose ir ką daryti su narkotikų problema
Vienas pagrindinių klausimų, susijusių su sveikatos sritimi Vilniuje – ilgos eilės poliklinikose. Vienas iš kandidatų į merus skelbė, kad gydymo įstaigose nebeliks „kamščių“. Ar įmanoma kažką padaryti miesto lygmenyje? Ar ilgas eiles gydymo įstaigose galima pažaboti tik nacionaliniais sprendimais?
Jei pažiūrėtumėte, ant mano darbinės lentos eilės yra vienas iš klausimų, kuris pirmaisiais susitikimais su įstaigų vadovais taip pat bus aptartas. Tikiu, kad ir vadovai turės savo matymą. Ką dabar jau žinau, nepasitarusi dar su jais, eilės yra gyventojams visoje Lietuvoje svarbus klausimas, bet paskutinės apklausos rodo, kad labai nemaža dalis eilių susidaro dėl to, kad mes turime įvairias registravimosi formas. Jei žmogus tai daro ne per išankstinę paciento registraciją, tai su vienu siuntimu galima užsiregistruoti bent į kelias įstaigas ir tokiu būdu eilės laikas yra pailginamas. Kalbėsime su vadovais, kokios yra galimybės atverti ir pradėti naudoti nacionalinę pacientų registracijos sistema, nes ji pririša siuntimą prie įstaigos ir nesudaro galimybių registruotis į kelias vietas su vienu siuntimu.
Kitas dalykas, ko mes negalime išvengti ir ką mes privalome daryti – pacientų švietimas. Statistika rodo, kad gana nemažas procentas, bijau sumeluoti, bet, man atrodo, kiek mažiau nei trečdalis pacientų užsiregistravę neateina dėl vienokių ar kitokių priežasčių. Gali būti, kad jis jau atsidūrė ligoninėje. Gali būti, kad žmogus gavo paslaugą anksčiau, kitoje vietoje.
Tas galimybės pranešti klausimas yra labai svarbus iš dviejų pusių. Klausimas, ar tai patogu padaryti pacientams, ar jie turi galimybę paskambinti ir paprastuoju būdu atšaukti? Ar jiems reikia daug kartų paskambinti ir jie nesulaukia, kol jiems pakels ragelį? Apie tai kalbėsime su įstaigomis.
Bet kitas klausimas – pačių pacientų sąmoningumas. Norime skatinti žmones būti atsakingiems ir sudaryti sąlygas patogiai pranešti, kad vizitas, kuris yra kitą dieną numatomas, jiems yra nebereikalingas. Manau, kad tam tikri vadybiniai sprendimai miesto lygiu gali būti padaryti.
Aišku, laikų atvėrimas yra tam tikras ir sistemos skaidrinimas. Bet čia svarbu, kad visos įstaigos tą darytų nuosekliai, nes jeigu vienas atverinės, o kitas – ne, mes turėsime situaciją, kad registruosis tik ten, kur atverta. Noriu solidariai su visais vadovais kalbėtis ir tai yra vienas iš stambių klausimų, kurį žiūrėsime sistemiškai.
Dar viena, ko nepaminėjau, tai savivaldybė jau turi šeimos gydytojų komandose įsivedusi rodiklį, susijusį su eilėmis. Norėsis įsivertinti. Jau paprašiau informacijos, kad galėčiau pasižiūrėti, ar tai veikia. Savivaldybė į šeimos gydytojų komandas investuoja beveik 5 mln. eurų, kas yra didelė suma. Klausimas, ar tie pinigėliai sukuria tą pridėtinę vertę, kurios mes siekiame.
Vienas iš indikatorių – greitesnis priėmimas. Keletą siūlymų ir sprendimų matau pati, bet neabejoju, kad tie, kurie stovi už įstaigų vairų, atneš ir savo matymą, kokie yra dar kliuviniai, kuriuos galime bandyti išspręsti, nelaukdami, kol nacionaliniu lygiu atsiras kokie nors pakeitimai.
Paminėjot vieną iš problemų – skambini, skambini į gydymo įstaigą, bet neprisiskambini. Prisirinkau keletą istorijų iš vilniečių grupių feisbuke. Jose dažnai būna įrašai, kai žmonės atsikelia į mikrorajoną, domisi ten esančia poliklinika ir prašo atsiliepimų. Tai vieno tokio įrašo komentaruose moteris papasakojo istoriją, kad norėdama gauti nedarbingumą, bandė prisiskambinti į polikliniką, jai nepavyko ir ji nuvyko į gydymo įstaigą. Įžengusi į polikliniką, ji realiu metu skambino į polikliniką ir stebėjo, kad telefonas skamba, o registratūroje esantys darbuotojai net nekreipia dėmesio. Ar atsainus, nekompetentingas darbuotojų darbas – didelė problema Vilniaus gydymo įstaigose?
Aš manau, kad tai problema ne tik Vilniaus mieste. Pati buvau labai glaudžiai prisilietusi prie sveikatos sistemos darbuotojų. Kalbant apie kompetencijas, turbūt reikėtų išskirti vadybinę kompetenciją, kaip tą, apie kurią labai verta kalbėti. Tai viena išeitis.
Kita yra bendravimo kompetencija. Apie ją turime kalbėti. Natūralu, kalbant apie bendravimą, yra labai svarbu efektyviai kalbėtis, mokėti valdyti sudėtingas situacijas. Aš tikiu, kad ypač registratūrose įvairių situacijų pasitaiko, tenka darbuotojams ir labai nemalonias situacijas patirti. Be abejo, jie turi žinoti, kaip jose reikia elgtis, kaip neprovokuoti dar didesnės agresijos, kokias ribas reikia užsibrėžti, kurias peržengus gali įvardinti, kad nebegali šios paslaugos teikti.
Jūsų įvardintas pavyzdys, kai žmogus darbo vietoje neatlieka darbo, yra jau ne savivaldybės, bet konkrečiai įstaigos vadovų klausimas. Čia ir gydytojas galėtų nekonsultuoti, kai jam yra konsultacijų laikas ir slaugytojas galėtų neatlikti tyrimų, kai jam reikia tą daryti.
Atrodo, kad bendrai darbo kultūros ir atsakingo pareigų vykdymo klausimas yra visą laiką aktualus. Nežinau, ar galime šimtu procentų to išvengti, bet labai sutinku su jumis, kad sveikatos priežiūros įstaigų įvaizdis yra labai tiesiogiai susijęs su frontdesku, kas mus pasitinka, kaip elgiasi, kokia yra aptarnavimo kultūra. Tai iš tiesų atspindi visą įstaigą. Tai, aptarinėdami eilių klausimą, neišvengiamai paliesime.
Kita plačiai aptarinėjama tema – įvairių kvaišalų ir narkotikų problema, ypač plačiai nuskamba atvejai, kai narkotikai yra aptinkami mokyklose. Koks jūsų planas šiai problemai spręsti?
Šitą temą pradėjau jau prieš kelias savaites čia administracijoje, bandydama susirevizuoti, ką mes jau turime. Aš matau šią problemą kaip sisteminę, kuri liečia ne tik švietimą, ne tik mokyklas. Yra labai daug nežinojimo. Man atrodo, kad prevencijos srityje mes turime daug kalbėtis tiek su vaikais, tiek su mokytojais ir tėvais. Artėja vasaros atostogos, tai trumpuoju laikotarpiu matau labai aiškius darbus, kuriuos turime padaryti. Tai yra įgalinti mokytojus ir tėvus nebijoti tokiomis temomis kalbėtis. Svarbu, kad jie turėtų bazinės informacijos, kad tas pokalbis galėtų vykti.
Gyvename tokiame laikotarpyje, kai tradiciniai narkotikai buvo sunkiau pasiekiami dėl savo didelių kainų, dėl įvairiausių apribojimų, kurie šiai dienai neegzistuoja. Šiandien mes turime realybę su naujomis psichoaktyviomis medžiagomis, kur pavojus, vartojant jas, yra ženkliai didesnis, kurių kainos labai prieinamos ir tai yra pasiekiama, drįsčiau sakyti, visiems.
Ir turime paauglystę, kaip laikotarpį, kai sutrūkinėja ryšiai su suaugusiais, yra didelis smalsumas, yra noras pritapti prie tam tikrų kompanijų, yra ir psichologinio atsparumo stoka, kai nemokama pasakyti „ne“, nors ir nenorima bandyti. Apie visą tai turime kalbėtis su vaikais labai atvirai.
Matau, kad tėvai turi labai mažai informacijos. Tarsimės, kaip ir mokyklas labiau įgalinti. Nes tai nėra vien tik apie programos atvedimą ar didesnę kontrolę. Tai yra ir apie ženklų pastebėjimą, kaip galima atpažinti, ar žmogus yra pavartojęs arba turi tokį ketinimą. Dažnai apie tai išduoda elgesio, kalbos požymiai, kai tu gali atpažinti, kad vartojimo problema egzistuoja. Prevencijos srityje mums svarbiausia prieiti susitarimo, kad pats vartojimo faktas turi būti pripažintas.
Apie tai, kad visuomenėje tai yra problema, mes kalbame. Kai pereiname prie konkrečių mokyklų, konkrečių bendruomenių ar konkrečių šeimų – mes neigiame arba nesikreipiame pagalbos, nepripažindami problemos. Nes kartais būna gėda, nepatogu, kartais žmonės baiminasi pasekmių, kurios gali dėl paties vartojimo fakto iškilti.
Yra įvairių scenarijų, aš nenoriu vieno paveikslo nupiešti, bet mokyklose tikrai kartais yra galvojama, kad tėvai turi būti atsakingi, tėvai mano, kad mokykla. Reikia dialogo. Turime dirbti su mokyklų bendruomenėmis, bet per jas turime galimybę pasiekti tėvus ir jų irgi nenugalinti, o priešingai – suteikti jiems daugiau informacijos, skatinti kalbėtis su vaikais, būti atidiems, pastebėti patį vartojimo faktą ir į jį nežiūrėti atlaidžiai. Vaikai paauglystėje gauna labai aiškią žinutę, ar tai leidžiama, ar ne. Kartais yra nesuvokiamos rizikos.
Naujos psichoaktyvios medžiagos pasižymi tuo, kad net ir labai maži jų kiekiai kelia pavojų ne tik sveikatai, bet ir gyvybei. Apie šitas rizikas jauni žmonės turi žinoti. Turime geriau pasitelkti ir nacionalines platformas, kuriose yra labai daug informacijos, bet jos nėra išnaudojamos iki galo.
Aišku, mokyklose saugumo klausimai turi eiti paraleliai su prevencija, kur mes turime išmokyti jaunus žmones nebijoti kviestis pagalbos, nebijoti kreiptis pagalbos. Stigma yra didžiulė. Dalis tėvų vengia, net ir sužinoję faktą, pereiti į kitą lygį.
Arba į viešumą iškyla pats vartojimo faktas, kaip problema ir mes kalbame apie prevenciją, arba mes kalbame apie labai skaudžius padarinius, kai būna padaryta didžiulė žala sveikatai arba net ir mirties atvejai, kurie yra ypač skaudūs. Mes pamirštame ir prašokame visą tą intervenciją, kuri yra galima, sužinojus, kad vaikas pabandė. Ir čia Vilniaus mieste yra nemažai resursų. Manau, kad ne visi jie yra pasitelkiami.
Tarkime, jau turėjome pokalbį su Antakalnio ligoninės vadove. Ten atvyksta apsinuodiję paaugliai ir mūsų tikslas, kad tiek tėvai, tiek policijos pareigūnai, tiek medikai turėtų vienodą informaciją, ką toliau daryti, kai vaikas pabandė ir apsinuodijo. Turime įsivertinti poreikius, ar jis pirmą kartą pabandė, ar jis reguliariai vartoja, o gal jis jau turi priklausomybės ligą. Priklausomai nuo jo patirties ir šeimos situacijos, mes turėtume pritaikyti pagalbos formą. Ką dabar girdžiu, vaikui patekus į apsinuodijimo skyrių, mes dažnai nenueiname į kitą žingsnį – pagalbą. Tai kartais susiję su informacijos stoka, kartais – su tėvų baimėmis.
Dabar turime neseniai atnaujintą ir duris atvėrusį Respublikinio ligų centro filialą vaikams, kuriame yra ir dienos paslaugos, netrukus bus pradėtos teikti ir stacionarios paslaugos. Mes [sveikatos] biure turime ankstyvosios intervencijos programą vaikams, kurie tik pabandė. Mes turime psichikos sveikatos centruose psichologus, turime visuomenės sveikatos biuruose psichologus, turime ir socialinių paslaugų, sudėtingiems atvejams yra specialistų, kurie gali ilgą laiką teikti šeimai pagalbą.
Visi tie resursai nėra sudėti į vieną vietą. Matau, kad yra komunikacijos problemų, kad tėvų nepasiekia informacija. Ką greituoju laikotarpiu norėčiau padaryti, tai jau susitariau su policija, kad mes jiems suteiksime turinį, kurį policininkai galėtų žinoti. Kad tais atvejais, kai vaikai yra sulaikomi, neapsiribotume tik įspėjimais, bet būtų suteikiama informacija apie pagalbą. Dabar su savivaldybės administracija, savivaldybei pavaldžiose įstaigose dirbančiais specialistais, policija, Respublikiniu ligų centru noriu sudėlioti veikiantį komunikacijos tinklą.
Nes informacijos mes turime, tik klausimas, kaip ir kada ji nueina iki tų žmonių, kurie yra labai svarbūs pagalbos procese. Man atrodo, kad per tai šiek tiek galima suvaldyti tą pavojų vaikams. Dažnai paaugliai nežino, rizikuoja ir to pavojaus, kad jiems tas pabandymas gali kainuoti gyvybę, neįvertina.
Naujos psichoaktyvios medžiagos pasižymi tuo, kad net ir labai maži jų kiekiai kelia pavojų ne tik sveikatai, bet ir gyvybei. Apie šitas rizikas jauni žmonės turi žinoti.
O ką daryti su tokiomis situacijomis, kokia, pavyzdžiui, susiklostė Šeškinėje? Rajone yra ne vienas narkotikų taškas, gyventojai skundžiasi, kad vartojama prie jų namų, laiptinėse mėtosi švirkštai, žmonės baiminasi dėl savo saugumo. Morgana Danielė sako, kad vienas iš sprendimo būdų – legalūs vartojimo kambariai. Ar tai galėtų būti vienas iš sprendimo būdų?
Sveikata grįstas požiūris jau seniai Jungtinėse Tautose ir Europos Komisijoje yra aiškiai apibrėžtas. Jei mes sakome, kad norime spręsti narkotikų vartojimo problemą, tai visos trys dalys yra lygiaverčiai svarbios.
Tai reikia dirbti su pasiūlos mažinimu, kontroliuoti, vykdyti tyrimus, užkardyti platinimą. Paraleliai yra svarbu prevencinė veikla, gydymas ir reabilitacija, kas yra paslaugos. Ir šalia eina žalos mažinimas, kuri yra Lietuvoje mažiausiai išsivysčiusi sritis narkotikų politikoje. Tačiau tik šie komponentai, visi lygiaverčiai veikdami, duoda didžiausią rezultatą. Tokia yra tarptautinė samprata, ką reikėtų daryti.
Kalbant apie kambarius, kaip fenomeną, jie yra ir tokiose konservatyviose šalyse kaip Vokietija, ir Nyderlanduose, ir Portugalijoje. Pačiai teko matyti. Man atrodo, dabar ne tiek svarbu visuomenei sakyti, kad mes pradėsime naujadarus diegti, kiek apskritai svarbu žalos mažinimą matyti kaip lygiavertę politikos dalį.
Ką mes darysime Šeškinėje? Ten kontrolė vyksta, bet mes turime vartojančius žmones, kurie yra priklausomi, kuriuose reikia pritraukti į gydymą. Dalis jų, tikriausiai, nesutiks, bet dalis, tikėtina, gali sutikti. Turime planų toje bendruomenėje kalbėtis apie žemo slenksčio paslaugas.
Pirmiausia, tai epidemiologinis tikslas – suvaldyti ŽIV plitimą. Nes žmonės, kurie leidžiasi injekcijas ir dalinasi švirkštais, potencialiai yra galimybė turėti dar daugiau gyventojų, kurie serga ŽIV/AIDS. Mūsų tikslas yra valdyti ligą, surinkti švirkštus, kad jie nesimėtytų ir bandyti traukti į gydymą tuos, kurie tikrai turi priklausomybės ligą ir dažnai nebūna motyvuoti gydytis ir patys iki gydymo įstaigų neateina.
Ar mes žalos mažinimo iniciatyvų turėsime daugiau? Aš labai tikiu, kad taip. Labai tikiu, kad tai taps tramplinu ateiti į gydymą. Nes žalos mažinimo tikslas nėra leisti vartoti priklausomybės liga sergančiųjų grupei. Labai svarbu turėti tą patį žemiausią slenkstį, kad atsirastų kontaktas su specialistais.
Dauguma įsivaizduoja, kad tas kambarys yra vieta legaliai pavartoti, tačiau užsienyje tai pirmiausia – saugumo klausimas, nes mes kalbame, kad žmonės ne skveruose, ne kiemuose, ne ant laiptų leidžiasi. Antras dalykas, tai galimybė nusiprausti, persirengti, visų socialinių ir psichologinių paslaugų komplektas, per kurį bandome pasiekti tuos gyventojus, kurių negalime pasiekti, kurie neateis patys į poliklinikas, patys neateis į priklausomybės gydymo centrą.
Kaip matau, visuomenėje šitas konceptas kelia audras, nes yra neteisingai interpretuojamas. Užsienio šalyse prie mokyklų, prie stadionų, prie parkų, gyvenamuosiuose rajonuose, kur yra vartojimo problema, tokia išeitis matoma kaip saugumo gyventojams užtikrinimas. Mums reikia šviesti visuomenę apie tai. Ir mums reikia pradėti žiūrėti į tuos, kurie vartoja ir patys platina, dėl to, kad vartoja, kaip į sergančius žmones.
Tai reikia dirbti su pasiūlos mažinimu, kontroliuoti, vykdyti tyrimus, užkardyti platinimą. Paraleliai yra svarbu prevencinė veikla, gydymas ir reabilitacija, kas yra paslaugos. Ir šalia eina žalos mažinimas, kuri yra Lietuvoje mažiausiai išsivysčiusi sritis narkotikų politikoje. Tačiau tik šie komponentai, visi lygiaverčiai veikdami, duoda didžiausią rezultatą. Tokia yra tarptautinė samprata, ką reikėtų daryti.
Vilnius – neįgaliųjų getas?
Kita sritis, kurią kuruosite yra socialinė. Peržiūrėjau jūsų darbinę lentą ir nematau tarp prioritetų išskirtos neįgaliųjų temos. Kandidatuodamas į Vilniaus tarybą Daniel Lupshitz parašė komentarą pavadinimu „Vilniaus neįgaliųjų getas“, kuriame kritikavo tai, kad Vilnius, o ypač senamiestis, yra nepritaikytas neįgaliųjų judėjimui. Ar įmanoma Vilnių paversti patogiu gyventi negalią turinčiam žmogui?
Man atrodo, kad yra ydinga, kad kai mes kalbame apie negalios reformą, kalbame tik apie judumą kaip kriterijų. Pas mane tai yra pavadinta universaliu dizainu ir aš turiu omenyje, kad visi negalią, ne tik fizinę, turintys žmonės turi jaustis pilnaverčiai.
Kai kalbame apie negalią ir neįgaliųjų integraciją, turime kalbėti apie visas grupes ir visokius poreikius, kurie gali kilti. Judumas koalicijos programoje įvardintas kaip prioritetas, visi naujai kuriami projektai, kurie nebūtinai bus „po manimi“, bet bus infrastruktūriniai projektai, be abejo, turės komponentą ir pritaikymą neįgaliesiems. Ar tai padės iš karto užtikrinti visur laisvai judėti? Manau, kad greičiausiai ieškosime sprendimų įvairių.
Šiandien kalbėjau su kultūros žmonėmis, apie tai, kad visos mūsų bibliotekos yra pritaikytos neįgaliesiems atvykti, bet neįgalieji ne visada ateina ir diskutavome, ką galėtumėme padaryti, kaip reikėtų informuoti žmones, kad jie turi tokią galimybę. Matyt, kartais yra ir gerų dalykų, apie kuriuos negalią turintys žmonės nebūtinai žino, jeigu ne tiek daug juda mieste. Norėtųsi, kad mes ne tik knygas į namus neštume, tiems, kurie to nori, bet matytume daugiau judėjimo negalią turinčių žmonių įvairiose miesto vietose.
Mano užduotis yra nauji projektai, socialinių paslaugų teikimai, kurie turi būti pritaikyti, vykstantys kultūros projektai, neabejotinai, bus pritaikyti. Kalbant apie judumą ir universalų dizainą, kaip prisitaikymą aplinkos prie įvairių negalių, tai čia jau yra įdirbis padarytas, savivaldybė turi pasitvirtinusi universalaus dizaino gaires, joms yra numatytas visas planas, kuris yra pagrįstas ir lėšomis.
Konkretūs darbai yra ir sveikatos įstaigų pritaikymas neįgaliesiems, kad jie galėtų ne tik įvažiuoti į patalpas, bet ir jose judėti, pakilti liftu ir informaciją perskaityti ar išgirsti įvairiais būdais. Pirmasis pilotinis projektas jau prasideda Centro poliklinikoje.
Pradėsime nuo piloto ir žiūrėsime, kaip gydymo įstaigos įsidiegia universalaus dizaino principus. Nes tai yra ir vadybiniai sprendimai, ir komunikaciniai sprendimai, ir infrastruktūriniai sprendimai.
Tai, kai kalbame apie neįgaliuosius, labai norėtųsi, kad matytume miestą ne tik per judėjimo prizmę, bet ir per informacijos pasiekiamumo, paslaugų prieinamumo prizmę. Procesas bus netrumpas, neturime sau mieluoti ir nepadarysime visko idealiai iš karto.
Bet čia, kaip ir įtraukusis ugdymas, kaip ir kiti tokie sprendimai, kurie reikalauja ir požiūrio pokyčio, ir finansinių išteklių, jie bus tęstiniai ir tai mano darbotvarkėje per skirtingas sritis persidengs. Nes tai nėra tik socialinė sritis, tai yra apie viską, apie visą mūsų gyvenimą mieste.
Ar Vilnius nešykšti pinigų kultūrai ir ką darysime su Lukiškių aikšte?
Kalbėti apie kultūrą norėčiau pradėti nuo pokalbio apie pinigus. Vilniaus miesto savivaldybė kultūros sričiai skiria vieną iš mažiausių procentų iš savo biudžeto – 1,8 proc. Jeigu žiūrėtume, kaip tos lėšos pasiskirto per gyventojus, tai išlaidos kultūrai iš miesto biudžeto, tenkančios vienam gyventojui, yra 26 eurai. Palyginimui, Klaipėdoje – 42 eurai, Kaune – 47 eurai. Čia situacija didmiesčiuose. Rajonuose skirtumai yra dar didesni: Širvintų rajone – 73 eurai, Pasvalio rajone – 129 eurai. Ar Vilnius skiria pakankamai lėšų kultūrai, ar tų lėšų galėtų būti daugiau? O gal ši statistika tik iliuzija, kadangi Vilniuje įsikūrusi ne viena nacionalinės kultūros įstaiga, kuri finansuojama iš valstybės biudžeto?
Vilniaus mieste matematiškai padalinę turime du dalykus. Viena, kaip jūs ir minėjote, kad Vilnius turi labai daug nacionalinių įstaigų. Ir čia su Kultūros ministerija ir jų investicijomis į kultūrą dialogas neabejotinai vyks. Labai džiaugiuosi, kad kultūros viceministras yra tarybos narys ir mes čia turime matymą, kad nedubliuosime, o pildysime vieni kitus.
Iš kitos pusės, reikia pasakyti ir tai, kad kai skaičiuojame vienam gyventojui, reikėtų nepamiršti, kad penktadalis Lietuvos gyvena Vilniuje. Ta suma, kuri padalinta ant gyventojų skaičiaus, tai nė vienas miestas, kurį jūs įvardijote, negali konkuruoti su mumis.
Bet aš nenorėčiau čia pabaigti savo pasisakymo tuo, kad kultūrai neturėtų būti didinamas biudžetas. Mes matome, kad jį reikia auginti, bet jis yra gerokai paaugęs. Džiugu, kad rėmimo programos arba projektai, kurie vystomi, yra labai įvairūs. Šiuo metu peržiūrime, kokie bus prioritetai, kur turėtume siekti pokyčių.
Vienas iš pokyčių – peržiūrėjimas visų finansavimo programų ir poreikių, kuriuos turime. Manau, kad esame kultūra turtingas miestas. Situacija yra gerėjanti ir praėjusioje kadencijoje kultūra tikrai nebuvo paskutinėje vietoje. Ar tai dar labiau auginsime? Kartu su meru šitą sritį globosime ir neabejotinai skirsime pakankamai dėmesio ir lėšų.
Vilniuje jau ne vienerius metus diskusijas kelia viešosios erdvės ir paminklizacija. Pirmiausia, tai Lukiškių aikštė. Kaip jūs matytumėte jos likimą?
Aš negaliu pasakyti šiai minutei kaip bus, bet aš sutinku su mero pozicija, kad šie klausimai labai supriešino visuomenę. Atsitraukimas nuo jų dabar yra labai sveikas. Ši aikštė gyvena jau kitokį gyvenimą. Kaip šioje mūsų kadencijoje spręsis paminklų klausimas man yra sunku prognozuoti. Matyt, tai ką mes galim geriausio padaryti, tai kad viešos erdvės būtų visiems. Tačiau tikriausiai teks prie šio klausimo sugrįžti, jis niekur nepabėgs, bet ši pauzė, kuri yra dabar, manau, kad yra reikalinga.
Bet jūs pastatykite save į menininko vietą. Jei savivaldybė skelbtų konkursą, kad būtų pastatytas paminklas Lukiškių aikštėje ar kitoje viešojoje erdvėje, ar dar bus norinčių dalyvauti tokiame konkurse? Nes yra jau ne viena istorija, kai laimėjęs kūrėjas taip ir nerealizuoja savo idėjos. Taip buvo ir Lukiškių aikštės kalvelės atveju, taip buvo ir paminklo Antanui Smetonai istorijoje.
Jeigu atvirai, manau, kad projektų, kurie būna paskelbti idėjų lygmeniu ir jų įgyvendinamumo procento čia neišvesime. Bet dažniausiai diskusijos prasideda po to, kai pačios idėjos atneša formą, pavidalą ar kažkokį konceptą, kuris galėtų mieste gyventi. Tai ir tampa objektu, dėl ko ir nueina po to projektas iki įgyvendinimo fazės arba ne.
Manau, kad galvodami konkursus, turime galvoti apie tai, kaip dalintis ta atsakomybe, kad kūrėjai, investavę laiko į idėjų siūlymą, turėtų kažkokią grąžą, kuri jų neskaudintų ir jie nesijaustų nuskriausti.
Akivaizdu, kad idėjiniame lygmenyje svarstymai kartais užtrunka, o kartais ir lemia, kad tai iki įgyvendinimo ir išpildymo nenukeliauja. Mes negalime išvengti, kad to nebūtų visiškai. Mes galime pasimokyti iš šių istorijų, kurias turime.
Tikrai nežinau, ar kalvelės autoriui buvo kokie nors honorarai sumokėti, negaliu apie tai komentuoti. Bet ar visada iškėlę idėją turime nešti garantą, kad tai bus įgyvendinta? Manau, kad ne. Nes pati idėja atneša diskusijas, tai yra normalu, mes esame demokratinė valstybė. Tos viešos diskusijos, kurios vyksta, rodo, kad mes nedarome sprendimų griežta ranka. Kad tai, kas yra viso miesto, visų čia gyvenančių žmonių, yra objektas, apie kurį turi teisę kalbėti visi.
[Lukiškių] aikštė gyvena jau kitokį gyvenimą. <...> Tačiau tikriausiai teks prie šio klausimo sugrįžti, jis niekur nepabėgs, bet ši pauzė, kuri yra dabar, manau, kad yra reikalinga.
Diskusijų sukelia ir ant Žaliojo tilto besikeičiančios modernaus meno skulptūros. Ar reikėtų palikti tokį modelį, kai kas kažkiek laiko keičiasi ant tilto eksponuojami kūriniai? Ar reikėtų apsistoti ties ilgalaikėmis skulptūromis?
Manau, kad prie šio klausimo dar sugrįšime. Vienos pozicijos ar sprendimo tikrai nėra. Manau, kad įsivertinsime tą patirtį, kuri buvo pastaruoju metu, ar ji yra priimtina. Akivaizdu, kad tas ilgesys laikmečiui, kuris buvo, kažkokiuose formatuose gali pasirodyti ir išlįsti. Bet apie diskusijas prie kažkokių sentimentų ir to, ką turėjome, mes nebegrįžtame. Sprendimai šioje vietoje jau yra priimti. O kaip išnaudoti erdves ir jas geriausiai įveiklinti dar nuspręsime.
Prisistatydama tarybos nariams kaip vieną iš savo darbo krypčių įvardijote netradicinių erdvių atidavimą menininkams. Vilniuje jau yra keletas to pavyzdžių – Lukiškių kalėjimas, Sodas 2123. Ar esate jau numačiusi kokią nors nenaudojamą erdvę ar erdvę, kurios paskirtį būtų galima pakeisti ir atiduoti ją kultūrai ir menui?
Dar revizuojamės, vieną iš erdvių turime Vilniaus gatvėje, tai yra Naktinis avilys, kurį norime pertransformuoti, perdaryti ir jo modelį peržiūrime. Yra miesto vietų, kurios turi potencialo, bet dar nenorėčiau adresų konkrečių atskleisti, apie kurias vietas kalbame.
Manau, kad mums nereikėtų apsiriboti senamiesčiu ir galvoti, ar turime tokių erdvių gyvenamuosiuose rajonuose. Nebūtinai erdvių naudojimas yra galimas tik miesto širdyje. Jaunų kūrėjų ir jų potencialo atskleidimas galimas ir gyvenamuosiuose rajonuose. Taip menininkai gali užsiimti savirealizacija, be to plėtojama kultūra plėtojama. Mes matome plačiau ir nesinorėtų pamiršti bendruomenių, kurios yra nutolusios nuo centro. Visur yra kuriančių žmonių, visur yra potencialo.
Labai norėčiau, kad gyvenamuosiuose rajonuose būtų erdvės, kur gali vykti koncertai, ir kuriose gali plėtotis kultūrinės iniciatyvos, kurios bendruomenei atneša naudos ir galimybių susitelkti, leisti laisvalaikį. Žiūrėsime tikrai plačiau, ne tik per geografinį centrą, kuris mums dabar yra įprastas ir siejamas daugiausiai su kultūra.
Daug dirbsime ir su Naktiniu biuru, kuris vystys naktinę ekonomiką. Pirmas mūsų žingsnis yra tokį biurą įsteigti, formuoti komandą, kuri kurtų ilgalaikę strategiją. Naktinė ekonomika tai yra daugiau muzikos, daugiau saugumo, mažiau konfliktų tarp gyventojų, daugiau balanso tarp pramogų ir poilsio.
Jei žiūrime per šią prizmę, labai noriu, kad strategija ir planai atsirastų pirmiau, o po to atsirastų ir veiksmai. Kai mes labai blaškomės ir taip eklektiškai pradedame įgyvendinti iniciatyvas, nėra visada aiškus tas galutinis tikslas.
Labai norėčiau, kad gyvenamuosiuose rajonuose būtų erdvės, kur gali vykti koncertai, ir kuriose gali plėtotis kultūrinės iniciatyvos, kurios bendruomenei atneša naudos ir galimybių susitelkti, leisti laisvalaikį. Žiūrėsime tikrai plačiau, ne tik per geografinį centrą, kuris mums dabar yra įprastas ir siejamas daugiausiai su kultūra.
Naktinė ekonomika – bus sprendžiami ir įsisenėję konfliktai
Gal galite plačiau papasakoti savo Naktinio avilio viziją? Mes, jeigu leisite taip išsireikšti, šleivą kreivą šios idėjos įgyvendinimą jau matėme, buvo ir daug skandalų, ir nepasitenkinimo. Dabar patalpose šviesa išjungta, tai kada ji vėl įsijungs ir ką ten užėję žmonės pamatys?
Dabar kaip tik vyksta įsivertinimas. Pažadu, kad kitą mėnesį mes susidėliosime galutinę Naktinio avilio viziją. Ką jūs paminėjote apie tą nesėkmingą pradžią, tai antrą šansą tikrai duodame šiai vietai, ji turi daug iš savęs potencialo ir labai norėtųsi sieti su tais visais principais, kurie koalicijos programoje išskirti kaip sudedamoji naktinės ekonomikos dalis.
Kalbu apie kitokį pasilinksminimą, galimybes antrą aukštą išnaudoti pasilinksminimo vietų lankytojų švietimui. Labai daug yra mano pačios pradžių daryta, kai rengėme pasilinksminimo vietų savininkams, naktinio gyvenimo organizatoriams mokymus, rekomendacijas rengėme, kokie turėtų būti standartai. Tai norėtųsi visa tai įdiegti.
Aš kalbu apie lankytojų informavimą, erdvių sukūrimą, kur galima ateiti pailsėti, nemokamą vandenį. Apie daug dalykų, kurie yra labai paprastai įgyvendinami, bet labai svarbūs naktiniame gyvenime.
Kai keliausime su nauja Naktinio biuro komanda, tai avilio perkrovimas turėtų leisti patikėti iš naujo, kad ši vieta gali būti pavyzdžiu, iš kurio mokosi ar patirtis perima kiti. Man labai smagu, kad prieš keletą mėnesių teko kartu su naktinių klubų, pasilinksminimo vietų savininkais, festivalių organizatoriais dalyvauti diskusijoje. Drįstu sakyti, kad mes kaip miestas esame gerokai pažengęs. Jei prieš kokius septynerius metus man darant diskusijas tokiai pat tikslinei grupei kažkas ateidavo tik prie durų viena ausimi paklausyti, bet nedrįsdavo užeiti į vidų, tai dabar mes sėdime kartu ir diskutuojame su savininkais, mes matome tendencijas, kad vartojimas yra daugiau namuose, o ne klubuose, mes matome, kad yra tam tikros lankytojų pasikeitimo tendencijos.
Tą konceptą Naktinio avilio sudėlioti užtruksime, nes norime gerai įsivertinti, ko labiausiai reikia ir kas galėtų būti tas pozityvus pavyzdys. Ant lentos esu užsirašiusi ir „Vilnius 24“ – ženklą, kurį norėtume plėtoti. Tai Vilnius – visą parą, kuris koalicijoje minimas kaip principas, kuris, norėtųsi, kad savyje neštų turinį. Kad žmonės, jauni ir vyresni, naktiniame ir dieniniame gyvenime dalyvaujantys, daugiau suprastų apie galimybes, apie savo, kaip lankytojo, atsakingą elgesį.
Papasakokite apie dar vieną koalicijos programoje numatytą diegti naujovę – dainyklas. Kas tai – barai su gyva muzika? Ar kažkas daugiau?
Tai yra konceptas, kuris yra gerai išvystytas Jungtinėje Karalystėje. Aš visada, kai periminėjame kitų šalių patirtį, galvoju, kad šimtu procentų perkelti mes negalime, nes yra mūsų autentiškas kontekstas.
Dainyklos principas – vieta susirinkti, kur muzika dominuoja, kur žmonės susirenka labiau dainuoti, nei išgerti. Jeigu dalyvaujate kokiuose nors nišiniuose koncertuose, tai dažnai žmonės mėgsta dalyvauti kartu ir kartu su atlikėjais dainuoti.
Aš tikiu šio koncepto pritaikymu, tačiau dabar nenorėčiau visų organizacinių detalių pradėti gvildenti, nes turime tai išbandyti. Neslėpsiu, kad diskutuojame, kad galbūt Naktinis avilys galėtų būti to pradžia, o vėliau tokį statusą duotume kitoms mūsų kavinėms ir restoranams, kurie norės šitą žanrą taikyti ir pasižymėti savo duris ar langus, kad čia yra vieta, kurioje tai galima daryti.
Tai jos neatsiras iš karto?
Manau, kad mes pilotuosime ir, tą užsienio patirtį perkeldami, žiūrėsime, kas vilniečiams labiausiai limpa. Labai tikiu tokia laisvalaikio praleidimo forma, pati esu neabejinga muzikai. Tai yra puiki galimybė galvoti apie pasilinksminimo alternatyvas.
Kalbant apie naktinę ekonomiką dažnai iškyla miesto centre gyvenančių ir čia besilinksminančių konfliktai. Ar įmanoma šias dvi puses sutaikyti? O gal reikėtų įtvirtinti mąstymą, kad jei nori ramiai gyventi, nesirink tam miesto centro?
Manau, kad šioje vietoje turime kalbėti apie kompromisus tam tikrus. Man atrodo, kad labai ydinga praktika yra tai, kad triukšmo valdymas, kaip tema, yra labai jautri. Daugelyje šalių, kur siekiama kompromiso, kalbamasi apie tai, ką gali pati pasilinksminimo vieta padaryti, kad sumažintų triukšmą ir suteiktų daugiau komforto gyventojams.
Ne paslaptis, kad mes kažkokių papildomų reikalavimų dėl garso izoliacijos neturėjome. Tas triukšmo valdymo fondas ir kitos idėjos labai siejasi su nacionalinių teisės aktų pakeitimais. Mano žiniomis, tas triukšmo valdymo įstatymo projektas jau yra pakeliui.
Užsienio patirčių yra įvairių. Negalime sakyti, kad tie, kurie jau yra įsirengę, savo lėšomis kažką daryti. Mums reikia galvoti apie tai, kaip reikia pagerinti garso izoliaciją.
Kitas dalykas, kuris gyventojus erzina ir sukelia konfliktus – transporto privažiavimo klausimai. Iki kokių vietų galima privažiuoti, apšvietimo klausimai.
Ir pačių pasilinksminimo vietų elgesio klausimai. Tai susiję su tuo, kad jei žmogus yra neblaivus, ką mes darome su juo, ar mes padedame jam pasiekti namus, ar mes jį tiesiog už durų paliekame.
Yra įvairių kampų, kuriais galime kalbėtis su gyventojais, ką galime padaryti daugiau. Nereikia sukelti nepagrįstų lūkesčių, bet yra dalykų, kurie pasaulyje veikia ir mes jų net neišbandėme. Tai yra akivaizdu.
Reikia kalbėti su visomis pusėmis, nes gyventojų nepasitenkinimą kelia ne tik triukšmas, bet kartais žmonės, kartais – automobiliai, kartais tamsa, kur yra didesnė rizika netinkamiems veiksmams, o gal net ir nusikaltimams.
Apie tai kalbantis, matyt, reikia žiūrėti ir galvoti, ką galime padaryti kitaip mieste. Man atrodo, kad senamiestis nėra vienintelė vieta. Mes koalicijos programoje kalbame ir apie naujas vietas, naujas statybas, kultūros arba pramogų atsiradimą ir naujose erdvėse ir naujų sąlygų aptarimą.
Tikiuosi, kad visus šiuos klausimus bandysime su Naktinio biuro komanda susidėti į labai aiškų planą, aiškią strategiją, kad turėtume galutinį tikslą – kiek įmanoma daugiau sutarimo ir kompromisų tarp to, kad gyvenimas ir pramogos vis tiek vyksta ir vyks, ir to, kad yra poilsio, ramybės arba triukšmo klausimai, kurie aktualūs gyventojams, ir kuriuos turime valdyti, ieškoti būdų, kaip sumažinti kiek įmanoma daugiau konfliktų, kurie, man atrodo, kartais yra įsisenėję todėl, kad apskritai nebuvo sprendžiami.
Nebūtinai visi gyventojai yra nusiteikę prieš. Gal kartais reikia žingsnio, kuris padėtų jiems jaustis geriau ir komfortabiliau.
O kad senamiesčiai, su kultūra, su naktiniu gyvenimu, ne tik Europos, bet ir pasaulio miestuose yra sandūroje, tai akivaizdu. Mes nesame unikalūs, esame, kaip ir visos kitos šalys tokiame pačiame kontekste.
Prižiūrite ne vieną sritį, einate iš vieno susitikimo į kitą, į šį interviu atskubėjote iš vieno iš susitikimų. Daug darbų, daug atsakomybių, daug skirtingų temų. To ir tikėjotės?
Nebesu neįvertinanti pasiūlymų ir nesuvokianti apimčių. Kiekvieną iš sričių, daugiau ar mažiau, esu pačiupinėjusi. Gal kultūrą mažiau, bet dabar gilinuosi, nes yra ir tęstiniai projektai, ir miesto tradicijos, kurios yra po kultūra, ir kultūrinių įstaigų tinklas, kuris reikalauja tam tikrų sprendimų ir koordinavimo.
Jausmas yra labai geras ta prasme, kad sutinku labai daug komandų, kurios savo srityse, sakyčiau, daro labai reikšmingus vilniečiams darbus. Be abejo, kad juos atliekant kyla įvairiausių iššūkių. Esu tokiame etape, kada visi, tęsdami darbus, inicijuodami naujus darbus arba gaudami iš manęs tam tikras naujas užduotis, formuluoja, kur kyla sunkumai arba iššūkiai. Aš tam ir esu, kad juos išspręsčiau. Prieš tai buvusi mano darbinė pozicija patarėjo vaidmenyje irgi buvo apie problemų sprendimą ir apie strateginius tikslus...
...bet skirtingi dalykai – patarti ir pačiai priimti sprendimą.
Be abejo. Bet turiu pripažinti, kad ir patarėjo vaidmenyje dirbdama turėjau daug atsakomybės ir sprendimų nešiau savo rankose. Niekada to nevengiau. Esu labai atvira mokytis, labai daug gilinuosi, suprantu, kad dar ne viską pavyko pačiupinėti. Bet nuotaika yra darbinga. Kai kalbuosi su žmonėmis, esu atvira ir dėl savo matymo, ir džiaugiuosi, kad ir su manimi atvirai dalinasi. Man atrodo, kad komforto vėliau bus daugiau, kai jausiuosi gerokai perpratusi, dabar iššūkių nemažai.
Labai džiugu, kad pavyksta užmegzti gerą ryšį su komandomis, keičiamės informacija, vyksta dialogas ir labiausiai degančios problemos yra dedamos ant stalo. Aš atėjau būtent tai ir daryti, sprendžiame, ieškome kartu, nuo ko pradėti, ką daryti, kad būtų situacija suvaldyta, būtų priimtas geriausias sprendimas.
Didelis aparatas, daug sričių, bet ir daug žmonių. Kai sprendžiu atskirus klausimus, noriu, kad jie turėtų savo šeimininkus ir kad mes su tais šeimininkais kartu neštume tą atsakomybę.
Noriu pastiprinti žmones, kai kur įgalinti, kai kur – pasiūlyti sprendimą, apie kurį jie nepagalvojo. Kai kur – ateiti ir padėti spręsti problemas. Aš tą vaidmenį puikiai suprantu ir labai tikiuosi, kad turėsiu palaikymą ir kartu keliausime šiuo keliu.
Viskas dabar labai šviežia, bet tikiuosi nesusigadinti, nepriprasti prie tam tikrų kontekstų, o daugiau žiūrėti per tą šviežią, naują žvilgsnį. Kad tai, kas inertiška, dar kartą įsivertintume, ar reikia tęsti. Koalicijos programoje yra aiškūs tikslai, yra svarbūs projektai, kuriuos reikia tęsti, kur jau kyla įvairių iššūkių. Man tai buvo iš anksto žinoma, nėra nieko tokio, ko pati nesitikėjau.
