Pagrindiniai sąmokslo prieš karalių organizatoriai – kunigaikščiai Treniota ir Daumantas. Nors jų tikslas buvo tas pats – pašalinti Mindaugą – motyvai skyrėsi.
Lemtingi Mortos žodžiais mirties patale
Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto (KU BRIAI) darbuotojas docentas daktaras, istorikas Marius Ščavinskas naujienų portalui tv3.lt pasakojo, Daumantas save vaizdavo kaip įžeistą vyrą, nes Mindaugas suviliojo jo žmoną.
„Jo motyvas – asmeninis kerštas“, – pasakojo M. Ščavinskas.
Karalienė Morta ir Daumanto žmona buvo seserys. Pagal Eiliuotąją Livonijos kroniką, Morta prieš mirtį, rodydama į mažamečius judviejų su Mindaugu vaikus, sakė, kad tik jos sesuo vaikams galėtų atstoti tikrąją motiną.
„Kiek ten teisybės, sunku pasakyti. Bet Daumantas turėjo žmoną ir hop Mindaugas ją pasiima“, – teigė istorikas.
Anot jo, dalis šaltinių Mindaugą vaizdavo ne tik kaip žiaurų valdovą, kuris žudydamas konkurentus pasiekė sostą, bet ir kaip svetimų žmonų viliotoją.
Pasijuto, kad gali diktuoti sąlygas Mindaugui
Treniotos motyvai – politiniai. Istoriko teigimu, už šio kunigaikščio, vieno iš Durbės mūšio nugalėtojų, stovėjo Mindaugu nepatenkinta grupė iš Lietuvos ir Žemaitijos.
„Už Daumanto stovi tik jo nuoskaudos ir asmeninio keršto motyvas, o už Treniotos stovi žemaičiai ir dalis lietuvių, kurie nugalėjo Livonijos krašto magistrą Durbės mūšyje“, – aiškino pašnekovas.
Kaip rašoma Eiliuotojoje Livonijos kronikoje, apie 1255 m. susirenka žemaičių didikai ir išsirenka karo vadu Algminą, kuris istoriniuose šaltiniuose dar įvardijamas kaip Alminas arba Almenas.
„Jis, kaip nuo žemaičių deleguotas karo vadas, atlieka keletą neblogų karo žygių į Kuršą, jų tarpe 1257 m. sumuša magistro kariuomenę prie Klaipėdos (Memelburgo). Daug žemių jis neužkariauja, bet duoda Vokiečių ordinui ir jo livoniškąjai šakai suprasti, kad su žemaičiais tos taikos, sudarytos su Mindaugu, nebus“, – teigia istorikas.
Anot jo, žemaičiai nuolat Mindaugui kartojo, kad karaliaus draugystė su Livonijos ordinu turi turėti tam tikras ribas ir, jeigu įmanoma, geriau kariauti, nei būti taikoje. Greičiausiai taip žemaičiai reagavo į Klaipėdos pilies pastatymą tarp 1252 ir 1253 m., bei Mindaugo dalies Žemaitijos dovanijimą vyskupui Kristijonui ir Livonijos krašto magistrui (1253–1254 m.).
Po laimėto Durbės mūšio Treniota pasijunta, kad gali jau diktuoti sąlygas Mindaugui. Eiliuotojoje Livonijos kronikoje randamas fiktyvus dialogas, kuriame žemaičiai kreipiasi į Mindaugą su ultimatumu – arba karalius su jais, arba prieš juos.
„Mindaugas atsako, kad nėra ką jam galvoti, jis yra karalius ir lieka su krikščionybe. Tada žemaičiai kreipiasi į Treniotą“, – pasakojo M. Ščavinskas.
Kronikoje atpasakojamas ir dialogas tarp Mindaugo ir Treniotos.
„Treniota Mindaugui sako, kad karaliaus tėvas buvo didis, o štai Mindaugas nusileidžia iki tokio lygio, kad susideda su Livonijos ordinu ir tais vokiečiais kolonistais, užuot davęs jiems į kailį“, – teigė istorikas.
Pasak M. Ščavinsko, tuo metu kaip tik susidarė palankios aplinkybės Vokiečių ordinui ir livoniškąjai jo šakai „duoti į kailį“ – dalį Livonijos nusiaubė mongoliai-totoriai, ordiną mūšiuose įveikė kelios Rusios kunigaikštystės, nerimo kuršiai, žiemgaliai ir prūsai, sukilę tuoj po pralaimėto Durbės mūšio.
„Žemaičiai su Treniota sako Mindaugui – tu rinkis. Karalius buvo linkęs išlaikyti taiką ir kažkaip užgniaužti žemaičius su Treniota“, – sakė M. Ščavinskas.
Tad Treniotos politinės užmačios ir Daumanto asmeninio keršto troškimas sujungė šiuos vyrus bendram tikslui – nužudyti karalių Mindaugą.
Karalių saugojo menkas būrelis
M. Ščavinsko teigimu, Mindaugas buvo nužudytas karo žygio prieš Briansko kunigaikštį metu. Mindaugas nusišalina nuo žygio anksčiau, palikdamas jį Daumantui ir kitiems vadams, ir grįžta į pilį. Daumantas taip pat nusišalina nuo žygio, apsimesdamas, kad buvo mesti burtai ir jis negalįs dalyvauti tolimesniame žygyje. Kartu su savo būriu jis patraukia paskui Mindaugą ir jį paveja.
„Kol visa kariuomenė žygiuoja prieš Briansko kunigaikštį, Mindaugą lydi gana nedidelė palydovų sargyba. Todėl tiems sąmokslininkams taip ir pasisekė“, – pasakojo M. Ščavinskas.
1263 m. rugsėjį Mindaugas su sūnumis Rūkliu ir Rupeikiu yra nužudomas.
Sūnus atkeršijo tėvo žudikui
Sąmokslininkų tikslas buvo ne tik Mindaugas. Mindaugas Apaštalų sosto buvo paprašęs, kad vienas iš jo sūnų būtų karūnuotas dar karaliui esant gyvam. M. Ščavinsko teigimu, neaišku, ar Mindaugas prašė karūnuoti Rupeikį ar Rūklį. Istoriografijoje labiau pasisakoma už ketinimą karūnuoti Ruklį.
„Tik nėra aišku, ar tai buvo realizuota, gal tai buvo tik projektas. Bet apie jį yra užsiimta Apaštalų sosto bulėse, skirtose Mindaugui“, – aiškino pašnekovas.
„Sąmokslininkų tikslas buvo ne tik Mindaugas, bet visos jo šeimos sunaikinimas ir nužudymas“, – pridūrė jis.
Visgi vieno iš Mindaugo vaikų sąmokslininkų rankos nepasiekia. Vaišelga, dar žinomas kaip Vaišvilkas, sąmokslo metu buvo Naugarduke. Jo tėvo sostą perėmęs Treniota valdžioje išbūna vos pusmetį, kadangi jo gyvybę atima Mindaugo dvariškiai ir į sostą sėda vienintelis Mindaugo likęs gyvas sūnus Vaišelga. Jo likimą atspėti taip pat nėra sunku. Vaišelga sostą paliko svainiui Švarnui, o tai supykdė pastarojo brolį Levą Danilovičių, kuris pasikvietė Vaišelgą į svečius ir jį nužudė.
Daumantas pasitraukė į Pskovą, kur apsikrikštijo Timotiejaus vardu, priėmė ortodoksų tikėjimą ir po mirties buvo paskelbtas stačiatikių šventuoju.
Sustabdyta Lietuvos pažanga
Jeigu Mindaugas nebūtų buvęs nužudytas ir jo dinastijai nebūtų atėjęs galas, Lietuvos istorija būtų pasisukusi visai kita linkme.
„Vokiečių ordinas savo propagandine mašina ir ideologija visą laiką akcentavo, kad lietuviai yra pagonys, apostatai, velnio išperos ir dėl to mes, ordinas, esame priversti kariauti dėl Dievo karalystės žemėje. Jeigu Mindaugas būtų likęs gyvas arba jo sūnūs, tas visas argumentas netektų prasmės“, – sako M. Ščavinskas.
Kaip tvirtina istorikas, Lietuva būtų išvengusi beveik 200 metų karų su vokiečiais ir kryžiaus žygių mūsų krašte.
„Ir pati Lietuvos kultūra būtų visiškai kitokia. Kai Jogaila krikštijasi, atsiranda vyskupystė, atsiranda raštas, atsiranda pirmosios mokyklos, Magdeburgo teisės miestams. Visi šie dalykai būtų buvę visu šimtu metų anksčiau prasidėję. Gal ir pirmoji lietuviška knyga būtų visai ne Mažvydo, o atsiradusi XV a. Mokyklos, raštas, universitetai, valdovo kanceliarija, visos tos tradicijos būtų susiformavusios gerokai anksčiau“, – samprotavo M. Ščavinskas.
Jo nuomone, Treniota ir Daumantas tam tikra prasme sulėtino valstybės pažangą. Pasak istoriko, jei ne po kurio laiko atėjęs kunigaikštis Traidenis ir palankiai susiklosčiusios aplinkybės, Lietuva galbūt išvis nebūtų išlikusi. Juk Vaišelga sostą perleido Švarnui, Haličo-Voluinės kunigaikščiui, tad Lietuvai grėsė tapti vienai iš Haličo-Voluinės kunigaikštysės dalių.
„Tas jų palikimas neypatingas – konfliktai, karai, tarpusavio rietenos“, – teigė M. Ščavinskas.
Na, o Pskove, jis tapo šventuoju ne tik todėl, kad priėmė tikėjimą, bet svarbiausia buvo tai, kad būtent Daumantas savo genialumo dėka daugybę kartų apgynė pskoviečius nuo priešų, tame tarpe ir lietuvių...
Dabartinių istorikų pasvarstymai iš laiko perspektyvos ir keisti samprotavimai apie tai, kas būtų, jei Mindaugas būtų gyvas, nes buvo įžvalgus strategas, kuris vedė šalį progreso link yra tolygūs nuliui, nes akivaizdu, kad Mindaugas tapęs valdovu, akivaizdžiai susireikšmino ir pamiršo savo ištikimiausius ir artimiausius žmones, pasiryžusius už jį galvas padėti.
Taigi būkim tvirti ir vieningi, neišduokim vieni kitų, nes tai veda į nebūtį ir žlugimą.