Apie tai, naujienų portalo tv3.lt pokalbių laidoje „Dienos pjūvis“ diskutuoja „Swedbank“ Finansų instituto vadovė Jūratė Cvilikienė ir Nacionalinio skurdo mažinimo organizacijų tinklo vadovė Aistė Adomavičienė.
Kai mes kalbame apie uniformų naudojimą, būdavo įvairių nuomonių, kad kadangi tai yra didelė išlaidų eilutė, kad galbūt reikėtų jų atsisakyti?
A. Adomavičienė: Iš to, ką mes girdim iš skurdą patiriančių žmonių, tai jie yra nusiteikę prieš uniformas, nes tai yra vienkartinės labai didelės išlaidos ir tai yra sunkiausia, nes tie žmonės neturi santaupų.
Uniformą tu negali pirkti, kas mėnesį mokant po 5 eurus. Ką mes girdime, ką šeimos daro, tai, pavyzdžiui, perka vien iš „Vinted“ drabužius, vien iš turgelių, kur yra padėvėti drabužiai ir nusistato normas, kurias gali, kad vienas drabužis neturi kainuoti daugiau kaip 5 eurai.
Tai yra toks biudžetas ir tą drabužį jau reikės sunešioti iki paskutinio, tai tos uniformos tuomet tampa tikrai labai brangus malonumas. Aišku, mes galime pasakyti, kad tada niekas neišsiskiria, kad visi vienodai atrodo, bet skurdas matosi ir kitomis formomis.
Tai jeigu uniforma bus ta pati, tai bus kuprinė kitokia, bus kitokie flomasteriai, batai nudėvėti. Kitas dalykas yra, ką mes irgi girdim, tos patyčios iš to, kad vis tiek sužino, kad yra iš skurstančios šeimos. Tai, pavyzdžiui, kvapas – jeigu šeimos gyvena namuose, kur šildomasi pečiumi, tai žiemą yra specifinis kvapas ir tada vaikai dėl to tyčiojasi.
Vaikai žino, kur gyvena, maitinimą gauna nemokamą, stovi atskiroje eilėje gauti maistą. Uniforma tik pačiam pirmam kartui pasidaro įspūdis – galbūt mes visi vienodi, bet ilgainiui tai vis tiek išryškėja ir ypač mažose bendruomenėse labai greitai pasimato, kas gyvena vargingiau, nebūtinai tai paslepia viską.
Kai mes kalbame apie tolesnį prekių papildymą, ar galbūt esate skaičiavę, ar metų eigoje dar daug yra papildomų išlaidų, kai kalbame apie mokslo metus mokyklinėms prekėm? Ar vis tik didžiausias smūgis rugsėjį ir jau metų eigoje tos išlaidos nėra tokios ženklios?
J. Cvilikienė: Rugsėjį dažniausiai būna tos pasiruošimo išlaidos, inventorizacijos, ko čia trūksta, kas ką išaugo, sporto turbūt dar rūbai reikalingi ir avalynė tinkama.
Kai mes pradedame mokslo metus, atsiranda tos tokios nuolatinės išlaidos dar prisideda – tai yra ir būreliai, užimtumas, maistas, transportas, kišenpinigiai, kuriuos reikia duoti vaikams, tai tikrai yra tų tokių papildomų.
Gal kanceliarinės prekės nueina jau į antrą planą, bet tai nereiškia, kad tėvų, kurie augina vaikus, išlaidos tuo baigiasi. Man irgi tenka matyti socialinėje erdvėje dažnai besipiktinančius tėvus dėl įvairių rinkliavų, kurios prasideda darželiuose dovanoms, šventėms papildomai ir tikrai tai gali susidaryti labai didelės sumos, nors atrodo simbolinės, tačiau esant keletui vaikų šeimoje ir jeigu jos yra nuolatinės, tai gali tikrai finansinis stresas būti nepakeliamas, aš manau.
Kalbant apie išlaidas metų eigoje, galbūt esate skaičiavę, kiek papildomai žmonėms, kurie susiduria su skurdo rizika, reikia metų eigoje, kad užtikrintų moksleivio ėjimą į mokyklą, kad įgytų visoms prekėms, maistui, tai ir turbūt ir kelionės, ir drabužiai – ar čia didelės išlaidos susidaro ir jau po rugsėjo?
A. Adomavičienė: Tokių skaičiavimų nesam atlikę, bet ką mes iš to, kaip bendraujame su žmonėmis, kurie sudėtingai gyvena, tai kad jie daug ko sau negali leisti. Tarkime, būrelius gali rinktis tik tuos, kurie yra nemokami ir mokykloje.
Taip pat jeigu gyvena tokiose teritorijose, tai išvis yra labai sunku pasiekti tuos būrelius ar muzikos mokyklas, dailės mokyklas, nes po mokyklos vaikus išveža autobusas ir nėra kitų susisiekimo, kitų galimybių, nes patys tėvai arba neturi mašinos, arba jie yra darbuose ir negali suvežioti vaikų.
Kitas dalykas irgi yra skaudus momentas, ir čia turbūt didmiesčių daugiau problema, nes didmiesčiuose irgi yra sudėtingų situacijų, tai tos kelionės į užsienį, išvykos, kur vaikai nori, yra organizuojamos klasei ir nemažos sumos susidaro ir tikrai ne visi pajėgūs išleisti ir tada ta atskirtis labai jaučiasi, ir bent jau žinau, kad Skandinavijos šalyse yra ribojamos tiesiog, kad negali, tarkime, daugiau kaip 150 eurų kelionė kainuoti – organizuokitės, kur norit, bet yra ribos tam tikros.
Tai galbūt svarstymas kažkokių ribų, tai duotų naudos, kad nebūtų paskui žmonių, vaikų, kurie negali su klase keliauti vien dėl to, kad jų tėvai neturi tiek pinigų kiek kiti, nes jeigu dirbi už minimumą, tai tikrai susitaupyti kelionėms yra sudėtinga.
Ką mes dar stebime, tai pats tas mokymosi procesas, kur vaikai mokosi, gyvenimo sąlygos. Tai irgi tos skurstančios šeimos dažnai gyvena netinkamomis sąlygomis, kur ir šaltos patalpos, kuriami pečiai.
Jeigu vaikai grįžta iš mokyklos, tai pirmas jų darbas – pasikurti pečių, jeigu jie negauna popamokinės veiklos, mažai vietos pačiuose namuose, kur ne visi vaikai turi po savo stalą ar savo kėdę, jau nekalbant apie kompiuterius, kai, pavyzdžiui, daugiavaikė šeima – septyni vaikai ir du kompiuteriai, tai įsivaizduokite patys, ir visi mokyklinio amžiaus vaikai.
Ypač koronaviruso pandemijos metu matėme situacijų, kad tai buvo neįmanoma praktiškai.
A. Adomavičienė: Buvo neįmanoma ir dabar daug užduočių, ypač nuo penktos klasės, tikrai daug užduočių ir tas yra šiaip gerai, kad yra užduodama, kur reikia interneto, reikia kompiuterio.
Tai tas savaime nėra blogai, bet yra iššūkis tam tikrose šeimose užtikrinti tą prieigą. Tai čia, man atrodo, turėtume jau svarstyti apie tai, kad tai yra būtinas krepšelis vaikui turėti, kad jis turėtų bent kažkokią priemonę, kurią galėtų turėti ir naudotis kasdienybei.
Visą pokalbį kviečiame pamatyti teksto pradžioje.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
