Apie tai TV3 studijoje kalbėjo žurnalistas Artūras Anužis ir etnologas Jonas Mardosa.
Rytoj oficiali nedarbo diena – Žolinės šventė. Tą šventę lietuviai švęsdavo nuo seno, tačiau daugelis turbūt užmiršo, kaip ji iš tikrųjų švenčiama ir kas buvo svarbiausia tą dieną, bent jau senovės lietuviams. Sakykite, kas tada buvo svarbiausia žmonės, kurie šventė tą šventę?
Žmonių šventimas yra nuspręstas, pirmiausia, liturgijos. Svarbiausia tai, kad yra legenda, jog mirus Mergelei Marijai vienas iš apaštalų, Tomas, nedalyvavo jos laidotuvėse ir atėjo tik po kelių dienų. Atidarė karstą, norėdamas atsisveikinti ir nerado jos kūno. Jos kūnas jau buvo patekęs į dangų. Vietoj jos rado gėlių puokštę. Štai ir yra tas žolių šventinimas, kuris eina per visą Europą. Variantų yra: vienur daugiau agrariniai dalykai, kitur, krikščioniškuose kraštuose, yra šventinami žolynai. Tai yra kaip simbolis karste rastų žolynų.
Kuo tie šventinami žolynai padeda? Kuo žmonės tiki?
Niekuo negali padėti. Jie yra kaip šventės simbolis. Jei kalbėsite su teologu, kunigu, jie yra kaip tos šventės, tos Šv. Mergelės Marijos prisiminimo simbolis.
Anksčiau žmonės tikėdavo, kad gali padėti?
Žmonės tikėjo ne tik Žolinės žolynais. Tikėjo ir šventinta Šventos Agotos duona, šventintomis žvakėmis, vandeniu. Tai yra vadinamasis liaudiškasis pamaldumas, kada žmonės tiki bažnyčioje pašventintais atributais, kurie siejami su tomis šventėmis. Jie gali žmonės padėti sunkią gyvenimo valandą ar pagelbėti dar kažkokiais būdais. Bažnyčia to neatmeta, tačiau bažnyčia šventintiems atributams nesuteikia stebuklo teisės.
Daugiau žiūrėkite video reportaže.
