Apie tai, kaip Lietuva ruošiasi kovoti su nauja imigrantų banga portalo tv3.lt laidoje „Dienos pjūvis“ diskutuoja Migracijos departamento direktorė Evelina Gudzinskaitė ir SADM Užsieniečių integracijos grupės vadovė Laura Perevičiūtė.
Lietuvoje jau yra išnaudota įleidžiamų atvykti migrantų kvota – 24 tūkst. Ar galite plačiau papasakoti, kokia šiuo metu yra situacija su atvykėliais Lietuvoje?
E. Gudzinskaitė: Šiuo metu iš viso užsieniečių, turinčių leidimus gyventi Lietuvoje, mes turime 211 tūkst., iš jų nepilni 100 tūkst. čia atvyko dirbti, ir didžioji dalis atvyksta būtent dirbti per tą kvotą, kuri taikoma tik pirmiems atvykėliams.
Prieš kelias dienas, prieš savaitę, ir paskelbėme, kad ta kvota – šiais metais pirmą kartą kvota buvo nustatyta visiems sektoriams, ne pagal atskiras sritis – buvo išnaudota. Tai reiškia, kad negali atvykti pirmi atvykėliai, jeigu jiems mokamas įprastinis atlyginimas, bet jeigu mokamas šiek tiek aukštesnis atlyginimas, darbdaviai gali ir toliau kviestis dirbti užsienio darbuotojus pirmą kartą iš kitų šalių.
Būtent tai dabar mes ir matome: kai kurie verslai padidino atlyginimus, nes jiems reikia darbo jėgos iš užsienio, reikia atsivežti, ir jie sutinka mokėti didesnius atlyginimus, tam kad ta darbo jėga vyktų toliau.
Iš kai kurių verslininkų išgirdome ir įvairių pasipiktinimų dėl kvotų. Tai iš esmės jie gali patys spręsti tą problemą būtent atlyginimo klausimu ir jo padidinimu. Ar tiesa?
E. Gudzinskaitė: Taip. Iš esmės, kodėl kvotos buvo nustatytos, kiek atsimenu debatus, tai ir būdavo vienas iš stambių argumentų, kad atvykę užsieniečiai sutinka dirbti už mažesnį atlyginimą, dėl to dempinguoja darbo užmokestį.
Dėl to ta kvota ir buvo nustatyta, pasakius: „Na, jeigu jums reikės daugiau, mokėsite daugiau“. Būtent tai mes matome šiuo metu ir vyksta.
Gausėjant atvykėlių iš Centrinės Azijos arba arabų šalių, valdžia griežtina migracijos politiką. Ar daugėja tų pavojų ir kokius pavojus jie kelia?
E. Gudzinskaitė: Tie pavojai, kuriuos galimai kelia atvykėliai iš tolimesnių kraštų, nevyksta taip greitai. Kadangi mes kalbame apie atvykėlius iš musulmoniškų kraštų, kurie kelia padidintą radikalizacijos riziką, tai įvyksta ne iš karto.
Pradeda formuotis musulmonų bendruomenės, kurios, jeigu neįsilieja į mūsų gyvenimą, tampa uždaros, ir ten pradeda rastis tie reiškiniai, kurie veda į radikalizaciją. Tai reiškia į išpuolius, į šaudymus, kaip matome kituose miestuose, arba į seksualinius priekabiavimus prie baltų katalikių moterų.
Kol kas pas mus tai yra rizikos, bet ką mes matome, kad daugėjant užsieniečių musulmonų, daugėja jų susibūrimo vietų, ir išties jau atsiranda kalbos apie tai, kad reikia ir maldos namų jiems, nes jie jau neįsitenka tuose, kuriuos mes turime. Štai tokie reiškiniai jau vyksta.
Lietuvoje buvo kalbama, kad jau anksčiau buvo verta atkreipti dėmesį į tas bendruomenes, įvertinti situaciją ir pavojaus lygį. Ar taip ir buvo daroma, kol jų dar nėra daug, kad tiesiog stebėti iš vidaus, kas vyksta pas juos viduje?
E. Gudzinskaitė: Stebėjimas vyksta visada, bet stebėjimo nepakanka. Vien tik žiūrėti, kas vyksta, reikia bendrauti, o būtent tas bendravimas, mes pastebime, kaip lietuviams pagal apklausas apskritai su užsieniečiais yra sunkus.
Kadangi mes nesame pratę prie užsieniečių, netgi su krikščionimis stačiatikiais, ortodoksais, tai yra rusakalbiais, mums kyla problemų, kai sako: „Kiek daug čia aplinkui rusakalbių“. Įsivaizduokite, kai maždaug prieš pusmetį buvo kilusios diskusijos: „Žiūrėkite, kiek daug musulmonų“, nes mes girdime: „Ten mano kieme jie nori rinktis melstis“, tai vėlgi tie pasipriešinimai kyla.
Stiprėjant visuomenės nepasitenkinimui dėl rusų kalbos gausos, girdimos gatvėse ar kitose viešose vietose ir didėjant atvykėlių skaičiui, valdžia priėmė žingsnius, kad politiką reikia griežtinti ir jau dabar reikia imtis veiksmų. Kaip jūs įvertintumėte, ar to reikia Lietuvoje?
L. Perevičiūtė: Konkrečiai dėl lietuvių kalbos aš manau, kad tai padės. Gerai yra tai, kad griežtinama ypač lietuvių kalbos mokymo politika, kad nustatomi tam tikri reikalavimai, nes labai ilgą laiką Lietuvoje nebuvo aiškaus pasakymo, ko mes tikimės iš atvykstančio asmens.
Tas nustatymas, kad turi pasiekti tam tikrą lietuvių kalbos lygį, yra tikrai geras, ir patiems naujai atvykstantiems, net jeigu jie mano, kad yra gerai integravęsi, kalbos barjeras yra labai svarbus dalykas integruojantis į vietos bendruomenę, ginant savo teises, darbo rinkoje, kreipiantis į institucijas ir siekiant gauti paslaugas.
Jiems reikia kalbos, o visuomenės nuostatos keičiasi, kai atvykėliai turi kalbos bent tam tikrą lygį. Šitie žingsniai, kurie yra daromi, yra labai geri – mes tikrai stengiamės sukurti dabar jiems didesnę prieigą prie lietuvių kalbos mokymų, kad jie galėtų pasiekti šiuos mokymus lengviau.
Visi kiti griežtinimai, kurie ateina dėl studentų, kur dabar yra teikiami griežtinimai, kad jie turėtų mažiau dirbti, irgi yra ganėtinai sveikintini. Mes matome, kad kai kur galbūt Lietuvos migracijos politika pati iš savęs nėra bloga, bet mes ne visada užtikriname kokybišką tą migraciją. Tiesiog reikėtų labiau griežtinti šias politikas ir žiūrėti, kas atsitiks.
Kur yra problemos darbo rinkoje? Kokius žingsnius turėtų padaryti Lietuva, kad pasikeistų ta politika?
L. Perevičiūtė: Tiesiog reikėtų griežtinti atranką kilmės valstybėse, nes dabar, kai darbdaviai atsiveža darbuotojus, dalies jų kompetencijos yra tikrinamos Lietuvoje, ir tuomet, jeigu Lietuvoje neišlaikai vairavimo egzamino ar neturi tam tikros kompetencijos, darbdavys turi teisę tavęs tiesiog nepriimti į darbą.
Kai užsienietis yra čia atvykęs, jis atvyko su tam tikru lūkesčiu, tada darbdavys jo į darbą nepriima, žmogus lieka Lietuvoje, ir iš esmės Lietuvos institucijoms lieka problema, kaip tas žmogus išvyktų iš Lietuvos, nes jis nebeturi teisės čia būti.
Visą „Dienos pjūvio“ laidą kviečiame žiūrėti vaizdo įraše, esančiame teksto pradžioje.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
