Apie tai naujienų portalo tv3.lt laidoje „Dienos pjūvis“ diskutuoja Vilniaus politikos analizės instituto politologas Matas Baltrukevičius ir komunikacijos agentūros „Idea prima“ partneris Paulius Tamulionis.
Dažnai, kai diskutuojama apie įvairias aktualijas, pokalbyje atsiranda tokie žodžiai kaip „Vilniaus burbulas“, „socialinių tinklų burbulas“. Ar tai tampa nauja realybė, kad socialiniai tinklai tarsi tampa veikėju politikoje, kuris yra minimas iš komunikacinės pusės?
P. Tamulionis: Matote, tos kelios Lietuvos egzistuoja daug, daug metų. Dar istorikas Kulikauskas savo knygoje „Lietuvių kodas“ aprašė tas skirtingas Lietuvas, kurios egzistavo ir prieš 100 metų, ir anksčiau. Be abejo, viską veikia ir daro įtaką medijos.
Jeigu prieš 20 metų viena Lietuva ar viena grupė visuomenės skaitė „Valstiečių laikraštį“, kita skaitė „Lietuvos rytą“, ir nesusitikdavo jie niekur, o dabar sėdi „Facebook“, skaito, kelia, komentuoja ir ne tik, kad savo draugus, panašaus požiūrio žmones priima, kviečia, bendrauja, bet ir algoritmai veikia taip, kad kokį video, kokią žinutę pasižiūri, paspaudžia, tokią tau automatiškai ir meta platforma.
Tai sukurta prekėms, paslaugoms parduoti. Jeigu tu nori dulkių siurblio, tau meta dulkių siurblius, bet tas pats veikia ir įvairiomis temomis, kurios priešina, kurios skaldo, kurios kelia irzulį, ir tie žmonės, kurie pažiūri kažką ir mato, kad vis daugiau ir daugiau mato tokių naujienų, tokių pasisakymų, tokių komentarų aštrių, ir sudaro įspūdį, kad visi apie tai kalba.
Ir tada tu pakomentuoji, tau pakomentuoja, žiūri, pilną apie tai ir, atrodytų, kad labai daug palaiko mano nuomonę, nors iš tikrųjų tai yra tam tikras burbulas, kuriame tu esi, ir kita dalis visuomenės to net nemato (jūsų pokalbio - aut. past.), bet tas įspūdis padrąsina, ir tada žmonės jaučia, kad yra neteisybė, kad reikia kovoti.
Be abejo, čia nėra tik Lietuva, visame pasaulyje tas vyksta, tai rodo ir tyrimai Amerikoje: kišosi Kremlius ir į Amerikos rinkimus ir buvo įrodyta, kad kišosi. Tos platformos sudaro galimybes ir išorės jėgoms priešinti tas dvi Lietuvas, skirtingas visuomenės grupes, surandant tam tikras temas, arba pamatant, kad kažkas labai aštresnio kyla, įpilti žibalo į ugnį ar kažkokią seną temą ištraukti. Mes tokių temų galime čia privardinti, jų yra begalė.
Mes girdime, pavyzdžiui, kritiką Remigijui Žemaitaičiui, bet jis tikrai labai dažnai yra minimas žiniasklaidoje ir reitingai rodo, kad jis dėmesio gauna ir turbūt sulaukia ir palaikymo – ar netgi ir neigiamas dėmesys gali būti naudingas?
P. Tamulionis: Be abejo, tai yra tokia klasikinė komunikacijos kreivė: yra žinomumas ir reputacija. Tu gali tapti žinomas padaręs kokį akibrokštą. Reputacija – toks dalykas: jeigu apie tave visi kalba, apie tave kalba Prezidentas, kalba valdantieji, reiškia, jis yra svarbiausias.
Ta retorika, jeigu vienam Vilniaus burbului atrodo kažkaip tiesmuka, kažkaip nepagarbu, tai kitam burbului, kuris yra ne sostinėje, kuris turi tam tikrų nuoskaudų, gal nesimokė universitete, gal pajamų mažiau gauna, gal mažiau galimybių, griežia dantį ant to didmiesčio elito, tai jaučia, kad kalba taip, kaip aš kalbu.
Jis pyksta, tai ir aš pykstu. Žiūriu žinias vakarais ir pykstu ant valdžios, o jis taip pat kalba ir drąsus yra kaip kalba.
Ar galima sakyti, kad socialiniai tinklai ir galimybė jausti, kad tavo protesto nuomonė yra labai svarbi arba turėti daug bendraminčių, gali paskatinti tam tikras jėgas iškilti?
M. Baltrukevičius: Iš esmės socialiniai tinklai ir sukūrė tokią situaciją, kai realiai vienas žmogus gali praktiškai būti žiniasklaidos priemonė. Nežinau, Skirmantas Malinauskas, jeigu lygintume jo auditoriją su Tauragės kurjerio auditorija, tai Tauragės kurjeris greičiausiai atsiliktų. Ar kažkoks kitas regioninės žiniasklaidos žaidėjas, ir net kalbant apie nacionalinius žaidėjus turbūt ne visi pagal auditorijas galėtų prilygti.
Tikrai tai sukuria ir galimybių nemažai, ypač dabar, kai mes turime dabartinį politinių partijų finansavimo modelį, kai iš esmės yra geras žingsnis padarytas, kad verslas nebegali remti politinių partijų, tada natūralu, kad įėjimas į žaidimą yra sunkesnis. Realiai sunku įsivaizduoti, kaip tokios partijos kaip Laisvės partija būtų patekusi į Seimą, jeigu reiktų su labai menkais biudžetais prieš socialinių tinklų laikus sugebėti į save atkreipti dėmesį. Prezidento rinkimų pavyzdys – viena iš tokių didžiųjų staigmenų buvo Eduardas Vaitkus.
Čia vienareikšmė, kur jau buvo pirma indikacija, kad čia yra kažkas tokio, kur tu nelabai gali pajausti pats nebūdamas to burbulo viduje, kokiu tempu buvo renkami parašai. Iš pat pradžių atrodė, Eduardas Vaitkus kažkiek girdėtas, bet menkai žinomas. Čia bus iš tų kandidatų, kur kažin kaip jau ten su tais parašais, surinko užtikrintai, gana greitai, ir tikrai parodo, kad ir socialiniai tinklai gali į tokias kišenėles sueiti, kur pats būdamas vartotojas nelabai net gali jausti, kad yra visai šalia nemaža žmonių grupė, kuri susitelkusi į savo bendruomenes pagal algoritmus irgi mato tą turinį, kurio jiems reikia.
Eduardo Vaitkaus niša buvo išskirtinė. Vėlgi mes galbūt kartais, kai kalbame apie nacionalinio saugumo klausimus ir Lietuvos partijas, dėl „Nemuno Aušros“ kyla klausimų, nes kartais pasisakymai gana prieštaringi. Kiekvieni ieško savo nišos, kiekvieni ieško tos savo vietos ir būdo išsiskirti ir į save atkreipti dėmesį.
Visą „Dienos pjūvio“ laidą kviečiame žiūrėti vaizdo įraše, esančiame teksto pradžioje.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
