Plačiau apie telemedicinos galimybes papasakojusi neseniai startavusio Kauno klinikų Skubiosios medicinos klinikos Telemedicinos centro koordinatorė, skubiosios medicinos gydytoja rezidentė Gailė Damulevičiūtė akcentavo, kad vienas pagrindinių telemedicinos privalumų – didėjantis paslaugų prieinamumas.
„Telemedicina paspartina priėjimą prie sveikatos priežiūros paslaugų, taupomas laikas ir resursai, atokiau gyvenantiems užtikrinama tokia pati paslaugų kokybė, pasiekiami geresni gydymo rezultatai. Kartu didėja pasitenkinimas rajoninėmis ligoninėmis, nes ten atvykęs pacientas gali gauti tokio paties lygio paslaugą, kaip kad vyktų į Santaros ar Kauno klinikas, tik konsultuojantis nuotoliu“, – neseniai Sveikatos apsaugos ministerijos organizuotoje konferencijoje „Regioninių ligoninių ateitis“ kalbėjo gydytoja.
Gali konsultuotis ir gydytojas su gydytoju
Detaliau aptardama telemedicinos galimybes, Kauno klinikų gydytoja paaiškino, kad tai yra sveikatos priežiūros teikimas per atstumą tarp gydytojo ir paciento, kartais – tarp gydytojo ir gydytojo naudojantis tam tikromis skaitmeninėmis technologijomis.
„Tai gali būti video skambutis, elektroninis laiškas, žinutė ar dabar besivystančios programėlės, tam tikri prietaisai – gliukomačiai ir įvairūs kiti dalykai, kurie vis daugiau ateis į mūsų kasdienė praktiką.
Konsultacija gali vykti sinchroniškai, tai reiškia gyvu metu tarp gydytojo ir paciento, pavyzdžiui, vaizdo pokalbio būdu. Taip pat tai gali vykti tarp gydytojo ir gydytojo, pavyzdžiui, Joniškio ligoninės priėmimo skyrius gali konsultuotis gyvai su Šiaulių ligoninės skubios pagalbos skyriumi ir nuspręsti, kokią gydymo taktiką priimti pacientui.
„Telemedicina paspartina priėjimą prie sveikatos priežiūros paslaugų, taupomas laikas ir resursai, atokiau gyvenantiems užtikrinama tokia pati paslaugų kokybė, pasiekiami geresni gydymo rezultatai.“
Kitas būdas asinchroninis, kai elektroniniais laiškais ar žinutėmis gali tiek pacientai su gydytojais, tiek gydytojai tarpusavyje keistis informacija“, – kalbėjo G. Damulevičiūtė.
Ji pažymėjo, kad konsultuojant nuotoliniu būdu taip pat sumažinama infekcijų rizika, galima užtikrinti geresnį lėtinių ligų valdymą, nenutrūkstamą vaikų ir vyresnio amžiaus žmonių priežiūrą. Teigiama, kad tai prisidėtų optimizuojant medikų darbo krūvius, keliant rajono gydytojų kompetenciją.
Kokiose srityse galima pritaikyti?
Kalbėdama apie tai, kokiose srityse galima pritaikyti telemediciną, gydytoja pateikė ir konkrečių pavyzdžių.
„Sričių yra be galo daug ir jų vis daugėja. Aišku, Lietuvoje dar tik žengiame pirmus žingsnius. Jau COVID-19 pandemijos metu turbūt daugelis susidūrė, kad su šeimos gydytojais daugiau bendrauti pradėjome telefonu, laboratoriniai tyrimai daugiau pradėti aptarti telefonu, tokiu būdu išrašomi vaistai ar tam tikros priemonės. Ką galima plėtoti daugiau? Tai – lėtinių ligų, pavyzdžiui, širdies kraujagyslių ligų ar diabeto valdymas.
Kitas dalykas – pacientų edukacija. Susitikimo metu gydytojai turi ganėtai trumpą laiką paaiškinti, kaip vartoti tabletes, naudoti inhaliatorių ar kažkokį kitą prietaisą. Tai galbūt vienas iš būdų, kaip būtų galima gerinti kokybę, tai nuotoliu rodyti pacientui, kaip paprasčiau jam pasiekti konkrečių tikslų valdant tam tikras ligas“, – vardijo G. Damulevičiūtė.
Dar viena aktuali sritis – kardiologija, juo labiau kad šios ligos Lietuvoje dominuoja ir nusineša daugiausiai gyvybių.
„Ką su tuo galima nuveikti? Per metus pasaulyje yra implantuojama per milijoną stimuliatorių, kiekvienam iš tų pacientų reikia kartą į metus, iš pradžių – net kelis kartus per metus patikrinti tą stimuliatorių. Tą galima daryti nuotoliu, kad nereikėtų pacientui tai trumpai 15 minučių konsultacijai važiuoti, pavyzdžiui, iš Skuodo į Kauną ar iš Radviliškio į Šiaulius.
Toliau – neurologija. Yra būklių, kurias galima aptarti nuotoliniu būdu. Pavyzdžiui, pacientai dažnai skundžiasi galvos skausmu arba vyresniame amžiuje pasireiškia pirmieji demencijos požymiai. Tad galime atlikti tam tikrus klausimus, atlikti apklausą, įvertinti, kaip pacientui sekasi vartoti vaistus nuo skausmo ir tą padaryti neišvykstant iš savo miestelio ribų“, – komentavo specialistė.
Telemedicina gali pasitarnauti ir teikiant psichoterapijos, reabilitacijos paslaugas.
„Žmonės serga infarktais, insultais, po ko ypač svarbu grįžti į kokybišką gyvenimą, kam ir yra reabilitacija. Kineziterapija, fizioterapija nuotoliu yra vienas iš sprendimo būdų.
Galbūt tai yra daugiau taikoma Amerikoje, bet Lietuvoje taip pat turbūt nėra taip dažna mokyklose rasti tikrą slaugytoją ir taip paprastai prieiti prie sveikatos paslaugų. Tad labiau nutolusiems nuo centrų vaikams būtų galima smulkesnes problemas greičiau išspręsti mokykloje nuotoliu pasikonsultavus su budinčiu gydytoju“, – pavyzdžius teikė medikė.
Dar viena sritis, kur praverstų telemedicina, tai yra dermatologija: „Jau žinau, kad tikrai yra pradėta tokių projektų, o pasauliniu mastu apskritai labai plačiai naudojama. Tai – daugiau „žalių koridorių“ sudarymas, kai yra įtariama melanoma [odos vėžys, – aut. past.], pacientas gali nueiti į artimiausią sveikatos priežiūros centrą, pas šeimos gydytoją ar net slaugytoją, dermatoskopu atlikti vaizdo nuotrauką, nusiųsti dermatologui, kuris gyvena už 300 km ir per kelias dienas gauti atsakymą, ar įtariamas vėžinis susirgimas ir pacientui reikėtų greičiau patekti pas gydytoją biopsijai, gydymui ir t.t.
„Iš jų apie 60 proc. pacientai vis tiek turėjo atvykti pas mus ištyrimui, gydymui, dalis paguldyta, dalis turėjo vis tiek grįžti gydytis į savo ligonines, iš kurių atvyko. Tačiau net beveik 40 proc. pacientų liko gydytis ligoninėse, į kurias ir kreipėsi.“
Dar viena sritis – odontologija. Žmonėms neretai prireikia ir chirurginio gydymo, implantacijos, tai jei pacientas gyvena mažesniame miestelyje, kur chirurginio gydymo nėra, galima atlikti panoramines nuotraukas, vaizdus, kurie gali būti nusiunčiami į centrą, veido ir žandikaulių klinikas ir įvertinama, ar iš tikrųjų reikalingas gydymas. Nes pacientai dažnai lieka nusivylę, kai planuoja savo kelionę pas gydytoją – pasiima laisvą dieną, randa, kur palikti vaikus, nuvyksta į kitą miestą pas gydytoją, pakalba su juo 10 minučių ir išgirsta, kad nereikia gydymo. Turbūt tokias problemas taip pat būtų galima išspręsti tokiu būdu“, – kalbėjo G. Damulevičiūtė.
Ji pridūrė, kad jau nieko nestebina, kad radiologiniai tyrimai jau seniai vertinami nuotoliu: „Jokia paslaptis, kad mažesnėje ligoninėje nėra jokios būtinybės, kad sėdėtų radiologas darbo vietoje, jis iš bet kurios kitos vietos gali įvertinti vaizdinius tyrimus.“
Sutaupomi neskubūs iškvietimai
Dar vienas svarbus momentas, kur gali pasitarnauti telemedicina – atveriamos galimybės anksčiau pradėti gydymą kritinių ligų atvejais. Atokiu atveju greitosios medicinos pagalbos (GMP) brigados greičiau reaguotų į 1 kategorijos, tai yra gyvybei grėsmingus iškvietimus.
Kaip tai vyksta realybėje, G. Damulevičiūtė iliustravo konkrečiu Kauno klinikų pavyzdžiu. Ji pasakojo, kad pernai metų gruodžio mėnesį ligoninėje startavo telemedicinos projektas – įkurtas telemedicinos centras, jame konsultuoja trys didžiosios ligoninės – Kauno klinikos, Respublikinė Vilniaus universitetinė ligoninė ir Santaros klinikos.
Kiekviena jų konsultuoja po 3 ligonines, iš viso yra konsultuojamos 9 periferinės ligoninės – Prienų, Kėdainių, Jonavos, Ukmergės, Trakų, šalininkų, Druskininkų ir Visagino ligoninės.
„Tai yra pilotinis projektas iki rugpjūčio mėnesio. Konsultuoja skubios medicinos gydytojai, prireikus jie pasikviečia specialistus – chirurgus, traumatologus, kardiologus, neurologus. Dažniausiai ir matoma, kad rajonuose trūksta neurologų, kardiologų, tai būtent šių specialistų pagalbos ir prireikia pasikonsultuoti dėl pacientų, kad greičiau priimtume sprendimą, kaip elgtis toliau“, – komentavo G. Damulevičiūtė.
Pristatydama nepilnų trijų mėnesių duomenis, pranešėja reziumavo, kad per šį laiką Kauno klinikos padarė virš 400 konsultacijų.
„Iš jų apie 60 proc. pacientai vis tiek turėjo atvykti pas mus ištyrimui, gydymui, dalis paguldyta, dalis turėjo vis tiek grįžti gydytis į savo ligonines, iš kurių atvyko. Tačiau net beveik 40 proc. pacientų liko gydytis ligoninėse, į kurias ir kreipėsi. Tai reiškia, kad 161 pacientas kreipėsi Jonavoje, Kėdainiuose ir Prienuose ir savo rajono ligoninėje gydėsi. Tiek pacientų rajonų ligoninės anksčiau prarasdavo, nes jie išvykdavo gydytis kitur – galbūt dėl kompetencijos trūkumo ir kitų įvairių priežasčių.
Pavyzdžiui, įvyksta insultas Jonavos ligoninėje, tarkime, jie neturi budinčio neurologo, mes nuotoliniu būdu prisijungime, pasižiūrime, matome, kad yra insulto klinika, galima jau padėti gydymą leidžiant vaistus ir tada pacientas gali būti vežamas į klinikas tolesniam gydymui, taip nebūtų švaistomas brangus laikas“, – kalbėjo skubiosios medicinos gydytoja.
Jos pastebėjimu, jei nebūtų buvę telemedicinos, pacientas būtų atvežtas į ligoninę, ištirtas, pasakyta, kad nereikia trečio lygio paslaugos ir turėtų grįžtų atgal. „Taigi virš 320 kartų greitosios gavo mažiau iškvietimų“, – pabrėžė G. Damulevičiūtė.
Gali stabdyti baimė ir kultūrinis įprotis
Gydytoja pažymėjo, kad dabar situacija tokia, kad 13 proc. į Kauno klinikų priėmimo skyrių atvykstančių pacientų išties neturi čia atsirasti.
„Matome, kad pas mus atvykstančių pacientų vis daugėja, jie nepatenkinti, turi ilgai laukti, pavargsta. 2018 m. buvo net beveik 67 tūkst. pervežimų ir 13 proc. iš jų iš rajono ligoninių buvo nereikalingi. Ką reiškia nereikalingi? Pavyzdžiui, Jonavos ligoninė sumanė, kad reikia pakonsultuoti pacientą dėl vienos ar kitos problemos, atvežė pas mus, nes pasižiūrėjome, pasisveikinome su pacientu, sakome, kad trečio lygio paslaugos nereikia ir jis važiuoja atgal. Jis pas mus skyriuje užtrunka kokias 3 valandas, tada laukia greitosios 3 valandas, kol jį parveža atgal. Tai pasitenkinimas ir kaštai įspūdingi. 13 proc. yra reikšmingas skaičius, kurį mes bandome išspręsti“, – pastebėjo G. Damulevičiūtė.
Nepaisant nemažo telemedicinos potencialo, gydytoja įvardijo ir ne vieną kliūtį. Visų pirma – tai teisinis reguliavimas, interneto ryšio, technikos strigimo tikimybė, pacientų pageidavimas gauti kontaktinę konsultaciją. Taip pat ji pastebėjo, kad vis dar gajūs klaidingi įsitikinimai apie paslaugų kokybės skirtumus bei vieningų algoritmų Lietuvos mastu trūkumas.
„Vienas iššūkių – ir požiūris, nes turbūt daugelis nesusidūrę su tuo, yra baimė, kad galbūt nebus tokia kokybiška konsultacija ar tiesiog įprotis, kultūra, kad esame pacientą įpratę pamatyti gyvai, o ne per kamerą“, – pastebėjo gydytoja.
