„Aš labai nustebusi, kad policijos, greitosios, policijos, ugniagesių pagalba buvo tokia greita. Nors mano dukrytė nekalba lietuviškai, tik angliškai, ją vis vien suprato“, – tarnyboms dėkoja devynmetės Melodijos mama Vitalija.
„Vis pagalvoju, kas galėjo nutikti, jei tarnybos nebūtų spėjusios. Reikia džiaugtis, kad viskas gerai baigėsi, nes iki nelaimės trūko sekundės“, – tv3.lt sako Emilijos mama Laura.
Tiek Emilija, tiek Melodija šiuo metu jau jaučiasi gerai. Mamos viliasi, kad jos jau šiandien bus išleistos iš ligoninės.
„Viskas kaip ir yra gerai. Tyrimai geri. Šiuo metu vaikams yra duodami antibiotikai, kad užkirstų kelią plaučių uždegimui. Dabar jos jaučiasi gerai. Jos linksmos, piešia, žaidžia“, – apie mergaičių būklę pasakoja mama Laura.
Emocijos dar neatslūgo
Po skaudžios pamokos mergaičių mamos atvirauja, kad emocijos po įvykio, galėjusio baigtis tragedija, dar nenurimo.
„Vakar pati vos nenualpau, vos neapsivėmiau, galva plyšo, buvo negera. Šiandien jau geriau, bet vis tiek dar drebanti esu. Aš dideliame šoke“, – teigia Vitalija.
Dėl aštuonmetės sesers nerimavo ir dar du Lauros vaikai: „Mažasis labai pergyveno, verkė. Didžioji dukra verkė, džiovino sesės knygas, kad tik išgelbėtų.
Vakar buvome nuvažiavę aplankyti, tai apkabino vienas kitą. Stresavo visi – vaikai, mokyklos bendruomenė. Tėveliai rūpinasi, rašo žinutes“, – jaudinosi Laura.
Antradienį ir pati mergaitė Emilija papasakojo, kaip nutiko nelaimė.
„Mes pamatėm ančiukus ir norėjom pagaudyti tada. Tada aš ėjau pirma, ėjau toliau, Melodija buvo toli. – O kaip įkritai? – Ten buvo ledas... - Įlūžai ar paslydai? – Nespėjau pabėgti. Įlūžau. Buvo baisu“, – pasakoja Emilija.
Emilija prisipažįsta – bandė gelbėtis pati. Nepavyko, į pagalbą atskubėjo draugė.
„Bandžiau nusimauti kuprinę – neišėjo. Nes mano rankos buvo ledinės, tai aš bandžiau plaukti, bet neišėjo. Tada aš prigėriau vandens. Tada Melodija atėjo, mano draugė, tada irgi įkrito“, – kalba Emilija.
„Ačiū Dievui, kad mano dukra ten pasitaikė, nors Melodija net nemoka plaukti, bet bandė eiti gelbėti klasiokę. <...> Kaip ji pati sakė, nenorėjo, kad draugė mirtų, todėl ir rizikavo net nemokėdama plaukti. Aš džiaugiuosi, kad ji tokį stiprų balsą turi, kad ją išgirdo klykiančią. Ačiū Dievui, kad išgirdo“, – apie įvykį Melodijos mama“, – kalba Melodijos mama.
Ragina mokyklose daugiau kalbėti apie rizikas
Mokyklose reiktų dažniau kalbėti apie galimas rizikas ant ledo ir kitus tvyrančius pavojus, įsitikinusios Emilijos ir Melodijos mamos. Jau trečiadienį mergaičių mokykloje organizuojama pirmosios pagalbos pamoka.
„Ir nelaimės dieną buvo kalbėta su vaikais apie ledą, apie galimas pasekmes. Nežinau, kodėl jos sugalvojo po pravestos pamokos lipti ant ledo. Ir tikriausiai pamokoje joms užstrigo informacija, kad reikia kibtis į ledą“, – nurodė Laura.
Štai, ką reikia žinoti, lipant ant ledo
Reaguodami į kilusius pavojus, policijos atstovai ir ugniagesiai informuoja, kad šiuo metu yra labai pavojinga lipti ant užšalusių vandens telkinių. Ledas šiuo metu dar yra per plonas, todėl lipdami ant jo rizikuojate savo gyvybėmis.
Kauno priešgaisrinės gelbėjimo valdybos 5-osios komandos pamainos vadas Artūras Petrovas teigia, kad dar gerai nespėjęs užsitraukti ledas ant vandens telkinių jau vilioja žiemos pramogų mėgėjus.
„Vykstant žvejoti ar pramogauti ant ledo, reikėtų galvoti: „Tikrai įlūšiu“, tada viskas bus paprasta ir aišku, ką reikėtų su savimi turėti ir kaip elgtis“, – sako A. Petrovas.
Pasak gelbėtojo, pagrindinė nelaimių vandenyje ir ant ledo priežastis – žmonių neatsargumas: „Dažniausiai tenka gelbėti žvejus, ypač poledinės žūklės mėgėjus, mėgėjus pramogauti ant ledo su slidėmis, pačiūžomis, rogutėmis, keturračiais ar net automobiliais, mėgstančius trumpinti kelią per marias ar ežerą, ypač apsvaigus nuo alkoholio, ir netgi sveikuolius, kurie mėgsta maudytis žiemą. Deja, kartais ir ugniagesiai gelbėtojai jau niekuo nebegali padėti, kartais po kelias dienas ar net savaites tenka ieškoti nuskendusiųjų kūnų.“
A. Petrovas sako, jog pastaruoju metu nelaimių vandenyje mažėja, nes žmonės darosi sąmoningesni: „Žiemą kartu su policijos pareigūnais rengiame reidus ir tikriname ant ledo žvejojančius žvejus. Dabar žvejai dažniausiai dėvi specialius neperšlampamus kostiumus, kurie padeda išsilaikyti ant vandens paviršiaus, turi peikenas, mobiliuosius telefonus, žibintuvėlius. Pramogaujantiems ant ledo ir juo trumpinantiems kelią norėčiau priminti, kad ledas ant vandens telkinio ne visur būna vienodo storio. Yra srovių, sūkurių, auga nendrės.
Štai, pavyzdžiui, vienas žmogus buvo nusprendęs nuo Pažaislio pereiti į kitą Kauno marių pusę. 1,5 kilometro nuėjo, o likus 200 metrų iki kranto, įlūžo. Sveiko proto žmones tokia patirtis baugintų, bet išgėrus alkoholio į viską pradedama žiūrėti atsainiai.“
Norint eiti ant ledo, A. Petrovo teigimu, reikia susirasti porininką, neiti vienam, turėti ryšio priemonę: „Žvejai paprastai vis užmeta akį ir aplinkui – ar viskas gerai jų kolegoms, nes ištikus nelaimei svarbu kuo skubiau informuoti gelbėjimo tarnybas.
Standartinių situacijų gelbstint skęstančius nebūna. Tad ir ugniagesiams, norint efektyviai atlikti gelbėjimo darbus, teorinių žinių neužtenka. Tam reikia nuolatos ruoštis ir tobulinti gebėjimus. Todėl tik pradėjus šalti, ugniagesiai pradeda rengti gelbėjimo pratybas ant lūžtančio ledo. Ir ugniagesiui, pirmus kartus įlūžus, nebūna paprasta išsiropšti iš eketės. Kad jaustumeisi tvirtai, tai reikia atlikti dešimtis kartų. Tokie dalykai užgrūdina ir ugniagesius.“
