Nors COVID-19 atvejų augimas šalyje kiek stabilizavosi, gydymo įstaigos su nerimu stebi augančius pacientų, dėl koronaviruso patenkančius į ligonines, skaičius.
Pašnekovas pažymi, kad nors šiuo metu sunkių pacientų jo vadovaujamame skyriuje nėra daug, dažniausiai jie nėra skiepyti.
Tiesa, retas kuris į intensyviosios terapijos skyrių patenka būdamas sąlyginai sveikas – net ir jaunesni COVID-19 sergantys pacientai paprastai turi lydinčių ligų.
Apie tai, kokie COVID-19 pacientai dabar patenka į medikų rankas ir kuo jie skiriasi nuo gydytų praeitų bangų metu, kalbamės su Kauno klinikų Intensyviosios terapijos klinikos vadovu, gydytoju anesteziologu-reanimatologu doc. dr. T. Tamošuičiu.
Kokia situacija jūsų vadovaujamame skyriuje šiuo metu, kalbant apie COVID-19 pacientus?
Pirmiausia reikėtų paminėti, kad Kauno klinikos pagal pirminį tikslą nėra COVID-19 ligoninė. Kauno regione turime infekcinę ligoninę, kuri yra pakankamai didelė ir ji yra pirminė ligoninė, kuri pradeda gydyti sergančiuosius lengvesnėmis kovido formomis.
Dažniausiai į klinikas, bent šiuo metu, kol nėra labai didelių pacientų skaičių, patenka tik tie, kuriems šalia kovido reikia kažkokios tretinio lygio paslaugos – angiochirurgijos operacijos ir panašiai. Kitas variantas – šie pacientai yra pakankamai sunkios būklės, kuriems mes galėtume padėti kažkokiu specifiniu gydymu kovojant su kovidu. Dažniausiai yra šios pagrindinės pacientų grupės.
„Faktas lieka faktu, kad skiepas tikrai sumažina tikimybę susirgti sunkia ligos forma, ypač žmonėms, kurie turi rizikos faktorių – vyresnį amžių, antsvorį, gretutines ligas.“
Šiuo metu tokių pacientų yra, bet jų skaičius yra svyruojantis. Ir jei šiuo metu (rugpjūčio 30 d. – aut. past.) turime vos tris pacientus, tai prieš porą savaičių buvo ir 6–7. Tai jų skaičius Kauno klinikose svyruoja iki 10-ies. (Palyginimui – rugpjūčio 30 d. LSMU Kauno ligoninėje gydyta apie 60 pacientų, – aut. past.)
Kokie tai pacientai, vertinant amžių, lydinčias ligas, imunizaciją? Kuo jie skiriasi, jei palygintume su praėjusių bangų susirgimų pakilimais?
Tos bangos išties skyrėsi. Pirmosios metu akivaizdžiai dauguma buvo vyresnių, sunkiai sergančių žmonių, bet ši banga nebuvo labai gausi. Antroji banga, kuri buvo po mūsų atsipalaidavimo vasaros ir suvaržymų atpalaidavimo 2020 metais, ta žiema prieš pat skiepų atėjimą buvo kitokia. Tada buvo vyresni, labai sunkiai sergantys žmonės, tiek su gretutinėmis ligomis, tiek be jų.
Po to, kai įsibėgėjo bendra, ypač vyresnių žmonių, vakcinacijos kampanija, nuo pavasario amžiaus vidurkis intensyvioje terapijoje gana stipriai pasikeitė. Jei jis žiemą buvo apie 70 m., tai balandžio mėnesį irgi turėjome daug pacientų, bet jie pajaunėjo ir amžiaus vidurkis siekė 54 m. Taigi, sakyčiau, tai susiję su vakcinacija.
Faktas ir dabar, kad ligoniai, kurie patenka į intensyviąją terapiją, jie yra nevakcinuoti. Arba jei ir pasitaiko, be abejo, vienas kitas vakcinuotas pacientas, tai dažniausiai jie turi labai rimtų gretutinių ligų, yra rimtų imunosupresinių būklių dėl organų transplantacijų, dėl kažkokių lėtinių ligų, pvz., kai onkologijoje irgi reikalinga stipresnė terapija.
Bet, jei be gretutinių ligų, tai skiepytų nebuvo.
Anksčiau akcentuota, kad dauguma jaunų sunkiai sergančių pacientų yra nutukę ar turi kitų lėtinių ligų. Ar ši tendencija kuo pasikeitė?
Reikia pasakyti, kad sveiką gyvenimo būdą propaguojantys žmonės, kurie neturi antsvorio, gretutinių ligų, labai išskirtiniais atvejais suserga sunkia COVID forma. Bent jau mūsų klinikoje, Kauno regione dažniausiai net jei ir pacientas jaunesnio amžiaus, jie turi vienokią ar kitokią problemą greta kovido.
Ir tikrai – ypač pavasarį tokio amžiaus pacientų kūno masės indekso vidurkis buvo gerokai virš 35. Tai jau tikrai rodo didelio laipsnio nutukimą. Tad nutukimas, cukrinis diabetas, arterinė hipertenzija atrodė didelis rizikos laipsnis net ir žmonėms virš 40 m.
„Žinoma, kad į intensyviąją terapiją patenka žmonės, jau turintys kažkokių lydinčių ligų, rizikos faktorių plius kovidą.“
Ir dabar tendencija išlieka panaši. Žinoma, kad į intensyviąją terapiją patenka žmonės, jau turintys kažkokių lydinčių ligų, rizikos faktorių plius kovidą.
Girdime įspėjimus, kad daugėjant COVID-19 pacientų gali tekti riboti kitas planines paslaugas. Kaip jums iš mediko perspektyvos atrodo ši situacija?
Su kolegomis gana dažnai pasikalbame, kad kol nebuvo skiepo, visi laukėme jo kaip išganymo ir sakėme, kad pandemija baigsis, kai atsiras skiepas ir tiek žinių. Atsirado skiepas, dalis žmonių pasiskiepijo ir prasidėjo tokie sunkiai paaiškinami dalykai, lydimi prieštaravimų skiepams.
Sunku pasakyti, su kuo tai susiję. Galbūt ir su tam tikra žmonių rezistencija didesnei ar mažesnei prievartai, galbūt žmonės jaučiasi neišklausomi. Bet faktas lieka faktu, kad skiepas tikrai sumažina tikimybę susirgti sunkia ligos forma, ypač žmonėms, kurie turi rizikos faktorių – vyresnį amžių, antsvorį, gretutines ligas.
Jiems skiepas absoliučiai būtinas, nes šioms grupėms susirgti kovidu tikimybė pakankamai rimta, o jau patekus į intensyviąją terapiją pasveikti šansai iš principo yra tik pusė ar net mažiau.
Tai patekus į ligoninę šansų išeiti iš jos vos 50 proc.?
Ne tiek į ligoninę, kiek intensyvios terapijos skyrių, nes į ligoninę galima patekti ir su lengvesnėmis formomis, deguonies poreikiu. Bet jei išteis reikia intensyvios terapijos, vienokios ar kitokios pakaitinės organų terapijos, dažniausiai – dirbtinės plaučių ventiliacijos, mirštamumas vis tik yra aukšto procento ir visur yra panašus pasaulyje – 60–70 proc.
Kaip minėjote, jauni, sąlygiškai sveiki pacientai retai serga sunkiai. Vadovaujantis šiuo argumentu kai kurie specialistai siūlo, kad ir skiepijimas šiose amžiaus grupėse neturėtų būti primygtinis. Ką jūs manote apie tai?
Šioje vietoje galiu kalbėti tik kaip intensyvios terapijos gydytojas, kuris mato pačius sudėtingiausius ir sunkiausia ligos forma sergančius pacientus. Jei kalbėtume apie viruso plitimą, jo stabdymą visuomenėje, čia jau reikėtų epidemiologų, infekcinių ligų specialistų žodžio.
Bet galiu konstatuoti, kad žmonės su rizikos faktoriais tikrai turėtų skiepytis. Jaunesni žmonės, vaikai turbūt turėtų klausyti specialistų konsultacijų, kalbėtis su savo šeimos gydytojais ir vadovautis įrodymais labiau nei galbūt emocijomis.
Dabar atsiranda ir gydytojų rezistenciniai judėjimai, tai taip neturėtų būti. Nes nėra visuomenėje viena ar kita pusė, esame viena bendruomenė ir turėtume rasti konsensusą.
Bet ta grupė, kuriai skiepas būtinas, yra akivaizdi, ir čia neturėtų būti diskusijų.
Dėkoju už pokalbį.
