Pats. I. Vėgėlė kartoja dar neapsisprendęs dėl kandidatavimo, nes nenori prarasti privatumo. Tačiau paklaustas, kas turėtų nutikti, kad nepasuktų į politiką, vardija dalykus, kurie, labai tikėtina, niekad neįvyks.
„Kai premjerė ir Seimo pirmininkė pasakys, kad išsirinkote mus ketveriems metams ir mes vykdysime jūsų, visuomenės, valią. O ne kalbės ta retorika, kad išsirinkote ketveriems metams, tai pakentėkit, darysime taip, kaip norime. Va, jeigu įvyktų tas dalykas ir jeigu įvyktų politikų atsiprašymas už tai, kas vyko per 2021 m., kai žmogaus teisių pažeidimai buvo matyti ant kiekvieno kampo. Ir trečias dalykas: jeigu būtų bent vienas politinės ir teisinės atsakomybės atvejis. Nes tiek pažeidimų yra įvykę ir nė vienos atsakomybės neturime“, – interviu portalui tv3.lt sakė I. Vėgėlė.
Anksčiau priklausėte Lietuvos krikščionims demokratams, tačiau paskui ilgam laikui atsisveikinote su politika ir užsiėmėte iš esmės vien teisine veikla. Kodėl politinei veiklai anuomet pasakėte „stop“?
Tiesą pasakius, ten buvo nemažas konfliktas. Iš pradžių aš priklausiau Krikščionių demokratų sąjungai, kurią įkūrė Kazys Bobelis ir Viktoras Petkus. Bet 2000 m. Lietuvos krikščionių demokratų partija pralaimėjo rinkimus ir tuomet tarp Krikščionių demokratų sąjungos ir Lietuvos krikščionių demokratų partijos atsirado kontaktai. Nepaisant savo jauno amžiaus Krikščionių demokratų sąjungoje buvau ryškesnis asmuo, dirbau valdyboje. Tuomet abi partijos nusprendė jungtis, mums visai neblogai pavyko rasti bendrą kalbą, pradėjo augti susijungusių jėgų reitingas.
Nepaisant to, 2004 m. šios dvi susijungusios jėgos nesulaukė didelio palaikymo rinkimuose, nors reitingas akivaizdžiai augo ir buvo galima tikėtis, kad 2008 m. krikščionys demokratai sugrįš. Tačiau apie 2006 m. prasidėjo diskusija, kad reikia jungtis su Tėvynės sąjunga. Aš pakankamai kategoriškai nepritariau jungimuisi, siūliau likti krikščionimis demokratais, puoselėti krikščioniškas vertybes, nes maniau, kad jos Tėvynės sąjungoje nunyks. Kas, beje, ir atsitiko. Tai štai, aš pasisakiau, kad jungtis nereikia, bet buvau ganėtinai stipriai stumiamas. Tada buvau valdybos vicepirmininkas, ėjau pakankamai aukštas pareigas, turėjau nemažai įtakos, bet, deja, nebuvau išgirstas, todėl nemačiau galimybių veikti kartu ir nesutikau eiti į susijungusią partiją.
Žvelgiant iš perspektyvos dabar, tai mes, toji grupelė žmonių, kuri priešinosi jungimuisi, buvome teisūs: krikščioniškos demokratinės vertybės išnyko šitame politiniame spektre.
Kas tokio išnyko, ko jūs norėtumėt, kad nebūtų išnykę?
Pagrindiniai krikščioniškų vertybių elementai. Įsipareigojimo toms vertybėms yra nelikę. Žiūrėkite, kas dabar vyksta Lietuvoje – stumiama toji vadinama LGBTQ ideologija. Mes, žinoma, turime pripažinti, kad yra gėjų, viskas tvarkoje, bet kai tai pradedama stumti per vaikų mokyklines programas, darželiuose, leidžiamos knygos, tai nėra priimtina.
Gal galite nurodyti konkrečiau? Kokioje ugdymo programoje kalbama apie homoseksualumą, kokios knygos apie tai įtrauktos į vaikų mokymo programas? Galbūt kažką praleidau.
Buvo gi skandalai. Tiksliai nepasakysiu. Bet ir LRT radijuje buvo paleista viena laida, kuri buvo skandalinga. Knygos buvo leidžiamos vaikams. Ir švietimas nuėjęs taip, kad šita ideologija yra stumiama.
Ar tolerancijos ugdymą homoseksualiems žmonėms jūs vadinate propagandos stūmimu?
Čia yra skirtumas. Tolerancija kitam asmeniui privalo egzistuoti. Bet klausimas, ar reikia stumti „socialinės lyties“ ideologiją, kas vyksta dabar su Stambulo konvencija, su studijų programomis mokyklose. Mano įsitikinimu, tai yra kraštutinės kairės ideologijos stūmimas. Tai nėra naujiena. Ta ideologija buvo ir sovietmečiu. Jeigu pamenate, iškart po Spalio revoliucijos apskritai buvo siūloma panaikinti šeimos institutą. Mano supratimu, ši ideologija nemirė, ji apsisuko ratu ir grįžo pas mus.
Man keista, kai Tėvynės sąjunga arba liberalai vadinami dešiniosiomis jėgomis, vertybiškai tai kairiosios partijos. Liberalios jėgos yra apskritai kraštutinė kairė, o konservatoriai bando laviruoti.
Dabar apie toleranciją. Mes privalome priimti žmones tokius, kokie jie yra, to reikalauja žmogaus teisės. Privalome gerbti jų pasirinkimą. Bet kai tai tampa socialinės lyties propaganda, kai pradedama kalbėti apie mažų vaikų lyties keitimą netgi be tėvų sutikimo...
Labai atsiprašau, bet Lietuvoje dar niekas neiškėlė idėjos leisti nepilnamečiams vaikams keisti lyties be tėvų sutikimo.
Viskas eina po truputį. Kartais sakoma, kad tai sąmokslo teorijos. Tačiau, kaip bebūtų keista, dalis sąmokslo teorijų pildosi.
Kažkada juk mes kalbėjome, kad vieno skiepo neužteks, kad reikės dviejų, trijų ar daugiau skiepų. Tada buvau apšauktas sąmokslo teoretiku. Man sakė: „Jūs esate sąmokslininkas“. Bet nepraėjo nė pusė metų ir jau sako, kad jums reikia vienos stiprinančiosios dozės, paskui antros stiprinančiosios dozės ir taip toliau. Nežinau, kiek mes dozių esame užpirkę kiekvienam asmeniui, gal po kokias 8-10? Esame išmetę šimtus milijonų į šiukšlių dėžę. Nes kur mes dabar dėsime tas vakcinas? Nežinau, tegul atsako kas nors.
Bent jau aš savąsias vakcinas tikrai išnaudoju.
Taip, bet visa esmė, kad pirmiausia apkaltina sąmokslo teorijomis. Jeigu žmogus nori skiepytis, mes turime gerbti jo teisę skiepytis. Jeigu jis nori nesiskiepyti, tai yra jo teisė nesiskiepyti.
Tačiau, ar nėra taip, kad konfliktas visuomenėje yra tyčia gilinamas, kad kalamas pleištas siekiant, jog atsirastų dvi kryptys? Tuomet vieną jų galima pavadinti sąmokslininkais ar blogiečiais ir taip auginamas kitos krypties politinis reitingas. Man panašu, kad taip vyksta.
Pokalbio pradžioje pažymėjote savo nusivylimą dėl krikščioniškų vertybių nykimo, piktinotės dėl pernelyg agresyvaus liberalių vertybių įtvirtinimo, bet sutarėme, jog tolerancija demokratinėje visuomenėje yra būtinas elementas. Šiame kontekste norėjau paklausti, ar siūlymas įteisinti civilinę sąjungą, kad būtų sureguliuoti turtiniai ir kitokie civiliniai homoseksualių porų santykiai, jūsų požiūriu, jau yra kažkokia propaganda, ar tiesiog normalus elementarių teisių užtikrinimas?
Esminis klausimas, kokio tikslo mes siekiame priimant Civilinės sąjungos įstatymą. Ar mes siekiame prilyginti homoseksualių žmonių teises prie šeimos santykio visapusiškai, ar mes norime taškiniu būdu leisti tiems žmonėms turėti teises tam tikrose srityse ir jas realizuoti.
Šiuo atveju deklaruotas tikslas yra turėti sutvarkytus turtinius santykius. Mano įsitikinimu, tai yra racionalus tikslas ir visa visuomenė turi sutikti, kad tai yra tų žmonių pasirinkimas. Mes turime sukurti mechanizmą, kaip jie galėtų gyventi sukūrę tinkamą turtinį santykį – pasidaliję turtą ar turėti jungtinę nuosavybę. Tai yra jų teisė taip gyventi, jie taip tvarkosi gyvenime ir mes turime pripažinti, kad tai visiškai natūralus, tolerantiškas požiūris.
Bet minėtasis įstatymo projektas po savimi turi tokius klausimus, kaip įvaikinimas. Ten tiesiogiai apie tai neparašyta, bet nė vienas teisininkas neišdrįs garantuoti, kad priėmus minimą įstatymą ir kreipusis kad ir į nacionalinį teismą, tokios teisės negalėtų būti užtikrintos. Ir tada visuomenei iškyla klausimas, ar gali homoseksuali pora turėti vaikų, juos įsivaikinti? Ar galime pripažinti, kad tokia pora turi turėti lygiai tokias pat teises, kaip vyro ir moters šeima? Mano supratimu, įsivaikinimas yra ta riba, ties kuria būtų perlenkta lazda. Jeigu homoseksualūs asmenys negali turėti vaikų, tai nematyčiau prielaidų, kodėl jie turėtų galėti įsivaikinti.
Vadinasi, jūs matote paslėptą tikslą dėl vaikų įsivaikinimo, nors siūlomame teisės akto projekte tai neparašyta?
Bet tai yra klasika. Paimkite bet kokią valstybę, kuri žengia tokiais įstatymo keliais, ir pamatysite, kaip per teisminę praktiką šitas dalykas ateina per dvejus-trejus metus.
Gal galite nurodyti pavyzdį valstybės, kur taip nutiko?
Bijau suklysti, nepasakysiu tikslios valstybės, bet galėsiu atsiųsti elektroniniu paštu. Bet tai klasikinis pavyzdys, kaip žengiama su tokiomis teisėmis: kai pripažįstama, kad homoseksualių asmenų santykis yra panašus į šeiminį, iškart sakoma, kad teisės turi būti tos pačios, kadangi žmonių diskriminuoti negalima. Jeigu pripažįstamos tokios pat teisės, tuomet tai apima įsivaikinimą.
Politiniame veikime man labiausiai nepatinka tiesos nepasakymas. Mano įsitikinimu, bet kokį rezultatą lengviau pasiekti atvirai sakant tiesą. Tariantis ir sakant tiesą. Ir reikia žiūrėti žmonių reakciją – nori to visuomenė ar nenori.
Juk politikas atstovauja visuomenei, jis nekuria savo ideologijos, jis turi atstovauti visuomenei. O dabar mums sako taip: „Išsirinkote mus, po ketverių metų galėsite išsirinkti kitus. Dabar mes darysime savo“. Ne, dar nuo Platono laikų politikas atstovauja visuomenei, nors tai ir yra idealistinė samprata.
Lygiai taip pat yra su LGBTQ teisėmis. Mano įsitikinimu, lytys yra dvi. O dėl socialinės lyties....
Pašnekovas po interviu atsiuntė lentelę pagal R. Clark informaciją, jog Europos valstybėse laikotarpis nuo homoseksualių porų partnerystės įteisinimo iki santuokos įteisinimo truko nuo 3 iki 23 metų.
Klausykite, bet kuo lyčių skaičius yra susijęs su LGBTQ bendruomene ir jos teisių užtikrinimu? Jūs tarsi viską sumetate į vieną vietą. Stambulo konvencija yra atskiras dokumentas, skirtas užkardyti smurtą prieš moteris. Lietuvoje ji dar nėra ratifikuota. Joje yra terminas „lytis socialiniu aspektu“ arba „gender“, kuris reiškia socialiai konstruojamus vaidmenis skirtingoms lytims. Pavyzdžiui, kad mūsų visuomenėje namų ruoša tradiciškai priskiriama labiau moterims, manoma, kad vaikais būtinai labiau turi rūpintis mama, o ne tėtis.
Galbūt, bet kai Stambulo konvencijoje atsiranda socialinė lytis, o toliau literatūroje, paskaitykite, lyčių priskaičiuojama net 72, jeigu neklystu, tai tada kyla klausimas, apie kokias lytis kalbame? Aš tokio konstrukto, kaip socialinė lytis apskritai nesuvokiu, kas tai per daiktas.
O socialinis vaidmuo?
Socialinis vaidmuo yra socialinis vaidmuo, tai ne lytis.
O lyčiai priskiriamas socialinis vaidmuo?
Aš manau, kad valstybė su savo reguliavimu neturi kištis į privačią asmens erdvę. Jeigu moteriai gerai užsiimti namų ruošos darbais, tai yra gerai. Jeigu vyrui yra gerai užsiimti namų ruošos darbais, išeiti tėvystės atostogų, tai yra gerai. Nuo kada valstybė ar konvencija pradeda keisti arba nori pakeisti susiformavusią tautoje tradiciją? Per šimtmečius susiformavusį vieno ar kito asmens požiūrį? Jeigu atsiranda kitas požiūris, tai tvarkoje, kiekvienas asmuo pasirinks.
Pažiūrėkime, ko daugiau yra tarp teisėjų teismuose – vyrų ar moterų? Moterų. Mes turime premjerę moterį, turime Seimo pirmininkę moterį. Tiesiog tas priverstinis socialinės lyties požiūrio stūmimas per švietimo programas, per visus kitus dalykus, mano supratimu, yra kišimasis į asmens privačią erdvę, kišimasis į kultūriškai priimtiną visuomenės požiūrį. Pasikeis tai? Pasikeis. Bet ar mes turime tai stumti įstatymais, konvencijomis, priverstinai už pinigus propaguoti? Nes tai vyksta.
Kas konkrečiai gauna pinigus, kad tai būtų propaguojama?
Na, man atrodo, čia net nėra ką diskutuoti. Yra didžiulis finansavimas nediskriminavimo programoms, po kuriomis labai didelė dalis LGBTQ propagandos. Ir žiūrėkit, kas atsitiko? Ką mes turime? Nebeliko nevyriausybinių organizacijų. Drąsių, gebančių pasisakyti nevyriausybinių organizacijų. Toks įspūdis, kad nevyriausybinės organizacijos yra likusios tik vienoje sferoje. Didžioji dalis nevyriausybinių organizacijų dirba LGBTQ, arba nediskriminavimo srityje. Nes tik ten ateina pinigai.
Iškart atsimenu Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centrą, kuris deda didžiules pastangas gelbstint žmonėms pačiose sudėtingiausiose gyvenimo situacijose.
Čia yra išimtis. Šita organizacija, kur jūs paminėjote, yra geroji išimtis iš bendros taisyklės. Taip pat yra likusi labai stipri neįgaliųjų organizacija. Reikia tuo pasidžiaugti, bet tokių organizacijų yra labai nedaug. Tai išimtys iš taisyklės.
Paminėjote, kad daug lėšų skiriama nediskriminavimo programoms. O kodėl blogai yra skatinti nediskriminuoti?
Mano supratimu, blogai, kai nėra balanso.
Kokių organizacijų trūksta?
Anksčiau nevyriausybinės organizacijos sugebėdavo kritikuoti Vyriausybę. Anksčiau jos gebėdavo reaguoti, kai auga elektros kainos. Bet rimtų nevyriausybinių organizacijų nebeliko.
Kaip pavyzdį pateiksiu labai neseną problemą – bankų renkami duomenys. Vyriausybė pasiūlė, o Seimas pritarė, kad bankai gali rinkti absoliučiai visus duomenis. Net ir tokius, kurie yra ypatingai jautrūs. Jūs galite įsivaizduoti, net genetinius duomenis! Ir dabar klausimas. Ar atsirado bent viena nevyriausybinė organizacija, kuri sureaguotų, jog tai grubus pažeidimas prieš asmens privatumą? O juk jį gina Bendrasis duomenų apsaugos reglamentas, Europos žmogaus teisių ir laisvių apsaugos konvencija bei Konstitucija. Kur jos? Nė viena. Aš jums atvirai pasakysiu: niekas absoliučiai nesureagavo į šį įstatymą. Seime nebuvo nė vieno nevyriausybinės organizacijos atsiliepimo.
Kadangi tai siauras įstatymas, aš įsivaizduoju, kad politikai nepastebi visko, bet pas mus nevyriausybinės organizacijos jau nebeatlieka įstatymų monitoringo. Jos turi finansavimą ir ramiai gyvena. Kur pilietinė visuomenė? Jos nelikę. Nes nelikę pilietinės visuomenės smegenų centrų – nevyriausybinių organizacijų .
Iš tiesų neateina į galvą nė viena nevyriausybinė organizacija, dirbanti asmens duomenų apsaugos ir privatumo užtikrinimo srityje. Kodėl jūs negalėtumėte tokios sukurti? Atrodo, jūs išties domitės šia sritimi.
Taip, aš esu teisininkas, bet vienas Ignas visko nepadarys. Savo veikimą matau labiau per analizes, tyrimus, jų viešinimą. Pavyzdžiui, aš atvirai pasakiau, kas vyksta su elektros rinka, kai 2020 m. tyliai tyliai privatizavome energetikos įmonių grupę „Ignitis“. Ten buvo padaryta šiek tiek kitokia forma, bet iš esmės beveik trečdalis akcijų perėjo į privačias rankas.
Tas pats ir su bankų teise rinkti duomenis: atlikau tyrimą ir viešai paskelbiau. Tą patį dariau dėl vakcinacijos, kai mačiau, kad žmogaus teisės yra drastiškai pažeidžiamos. Taigi savo uždaviniu laikau tyrimų atlikimą ir jų skelbimą visuomenei. O jau tada visuomenė turi reaguoti. Aš džiaugiuosi, kad atsiranda politikų, kurie reaguoja.
Pavyzdžiui, dėl bankų teisės rinkti duomenis sureagavo opozicija, kuri kreipėsi į prezidentą prašydama vetuoti priimtą teisės aktą. Aš suprantu, kad Seimo narių darbas yra labai įtemptas, jie susiduria su daug teisės aktų projektų, ne visus gali spėti sužiūrėti. Džiaugiuosi, kad prezidentas vetavo šią teisinę klaidą.
Ilgą laiką užsiėmęs grynai teisine veikla, 2021 m. rugpjūtį jūs patraukėte visuomenės dėmesį savo kalba, pasakyta per Advokatūros suvažiavimą. Viena vertus, joje daug dėmesio skyrėte žmogaus teisėms, asmens duomenų apsaugai, bet, kita vertus, labai aiškiai jautėsi polinkis į sąmokslų teorijas – neva Pasaulio sveikatos organizacija kartu su farmacijos įmonėmis liepia valstybėms pandemijos metu elgtis vienaip ar kitaip. Ir jūsų kalbėjimo modelis labai įdomus: jūs sukeliate abejonę, esą egzistuoja štai toks sąmokslas, bet nepateikiate jokių įrodymų. Tada žmonėms natūraliai kyla dar daugiau baimių. Nesijaučiate prisidėjęs prie dar didesnės baimės bangos visuomenėje?
Ne, nesijaučiu. Jeigu atsakant nuo pat pradžių, tai kai tapau Lietuvos advokatūros pirmininku, tęsiau savo pirmtakų darbus ginant žmogaus teises. Aš tai perėmiau ir galbūt suaktyvinau. Per dvi savo kadencijas nuolat kalbėjau apie žmogaus teisių pažeidimus, privatumą ir visus kitus dalykus.
2020 m. mes išleidome žurnalą „Advokatas“, išdaliname jį nemokamai Seimo nariams, valstybės tarnautojams. Ant žurnalo viršelio buvo toks įrašas „Dėl baimės aukojame savo laisvę ir teises“. Mes, teisininkai, sureagavome suprasdami, kad baimė yra ta emocija, kuria labai lengva manipuliuoti. Iš tos manipuliacijos atsiranda jausmas, kad darykite su manimi, ką norite.
2021 m. socialinio tinklo paskyroje aš nuolat kalbėjau, kad mes turime išmokti gyventi su tuo virusu, mes neturime stumti vienos visuomenės dalies į vieną pusę, o kitos – į kitą. Mes turime gebėti sugyventi ir surasti sutarimą, nes nežinome, kiek tas virusas gyvuos (tada galvojome, kad visa tai gali trukti ir dešimt metų). Deja, toks sutarimas nebuvo rastas.
Ir kai 2021 m. pasakiau tą kalbą, visiškai nesitikėjau tokio didžiulio ažiotažo. Mano kalbos tikslas buvo kreiptis į politikus. Ne į visuomenę, bet į politikus, kad jie išgirstų. Aš planavau, kad kalbą pamatys 7-10 tūkst. žmonių, tarp jų patys svarbiausi sprendimų priėmėjai. Norėjau pasakyti, kad tai, ką darome, yra blogai, kad negalime segreguoti visuomenės.
O dėl antros jūsų klausimo dalies, tai, mano įsitikinimu, Pasaulio ekonomikos forumas ir Pasaulio sveikatos organizacija akivaizdžiai dalyvavo sprendžiant pandemijos klausimus.
Pasaulio sveikatos organizacijos rekomendacijos valstybėms nėra privalomos.
Po pandemijos buvo pristatyta konvencija, pagal kurią Pasaulio sveikatos organizacija galėtų priimti valstybėms privalomus sprendimus, bet Afrikos šalys sustabdė pasirašymą. Matysime, kas bus toliau.
Aš net neabejoju, kad nemaža dalis kraštutinės kairės politinių lyderių būtų tam pritarę. Kaip bebūtų keista, tam nepritarė būtent Afrikos valstybės. Tai žinote, dabar rekomendacijos, ateity – privalomumas. Per pandemiją į žiniasklaidą, į turinio priežiūrą socialiniuose tinkluose, „Youtube“ buvo nukreipti didžiuliai pinigų srautai. Dabar net juokinga, kaip „Youtube“ keičia savo turinio politiką, kas leidžiama ir kas ne. Viskas lengvinama vos ne kas savaitę. Pavyzdžiui, 2021 m. buvo tabu užsiminti, kad viruso kilmė gali būti dirbtinė. Tai buvo tik sąmokslo teoretikų užsiėmimas, nors mokslo žurnale „The Nature“ tais metais jau užsiminta, kad taip gali būti. Bet socialiniuose tinkluose tai pasakyti buvo draudžiama. Dabar gi patys valstybių vadovai apie tai užsimena.
Apibendrinant noriu pasakyti, kad šita pandemija buvo keista, mes iki šiol neturime atsakymo, virusas tikras ar netikras, sukurtas laboratorijoje ar natūralios kilmės.
Pašnekovas kalbėdamas apie privalomus sprendimus nacionalinėms valstybėms referavo į Pasaulio sveikatos organizacijos Pandemijos konvenciją, kuri buvo pasiūlyta 2021 m. gegužę.
Bet mes ir negalime turėti galutinių atsakymų, nes Kinija nenorėjo įsileisti ekspertų.
Jūs esate teisi, kinai neįsileido ekspertų, Amerikoje vyksta tyrimas apie tai, ar ponas Anthony Fauci nefinansavo tyrimų, kurie leistų virusui įgyti naują funkciją, kaip jie vadina, tai yra užkrėsti žmogų. Manau, kad jeigu būtų tikras noras...
Pavyzdžiui, ar šiuo metu turime tyrimų, kurie aiškiai atsakytų į klausimą, kodėl šių metų perteklinių mirčių skaičius viršija penkerių metų vidurkį prieš pandemiją? Ir nekalbu tik apie Lietuvą, kalbu apie visą pasaulį. Tai yra nuostabu, kažkas neįtikėtino, kad neturime aktyvios žiniasklaidos reakcijos į tai, kad yra perteklinių mirčių vidurkis viršijantis viską.
Bet žiūrėkite, ką jūs darote: jus sudomina kuri nors informacija, tada jūs iškeliate klausimą, atsakymo neieškote ir klausimą paliekate kyboti ore.
Jūs esate neteisi. Aš iškeliu klausimą, kodėl niekas neatlieka tyrimo. Aš nesu medikas, kad tai atlikčiau pats, bet kviečiu žurnalistus paklausti mūsų valstybėje, kodėl niekas neatlieka tyrimo. Aš kviečiu. Ne tik aš turiu atlikti tyrimus. Aš padariau tyrimus apie bankų privatumo pažeidimus, apie elektros kainą, palyginau vakcinacijos rodiklius iš skirtingų šalių, kurioms grupėms buvo naudinga vakcinuotis, kurioms – nenaudinga arba kurioms grupėms galima žala buvo didesnė nei nauda. Bet daryti tyrimą apie tai, kodėl mes turime perteklinį mirtingumą turėtų medikai, Statistikos departamentas.
Juk kiekvieno žmogaus mirtis yra svarbi. Atsimenate Matuko istoriją? Dėl vieno vaiko mes padarėme didžiulius pakeitimus, nes gelbėjome kitų vaikų gyvybes.
Suprantu, kad esate vaiko teisių apsaugos reformos rėmėjas?
Pirminiam planui buvau kategoriškai prieš, nes mano supratimu, mes kopijavom norvegišką sistemą, bet, ačiū Dievui, ta norvegiška sistema buvo atsukta į normalią ir, mano supratimu, bent jau dabar yra nebloga. Ten yra taisyklių, kurios kelia man šypseną ir abejones, bet apskritai sistema, kuri padeda tėvams spręsti šeimos problemas su vaikais, vienareikšmiškai yra gerai.
Interviu metu minėjote, kad nemėgstate netiesos sakymo. Aš vedu prie to, kad kai jūsų klausia, ar ketinate vėl pasukti į politiką, jūsų atsakymas paprastai būna, kad dar esate neapsisprendęs. Bet pats faktas, kad sutinkate duoti interviu, signalizuoja, jog tai gali būti netiesa. Dažnai teisininkai vengia žiniasklaidos, interviu dalijimo. Kodėl jūs to nepasakote atvirai?
Jeigu būčiau priėmęs sprendimą, aš tą ir pasakyčiau, bet nesu priėmęs sprendimo nei sau, nei savo šeimai. Labai atvirai galiu pasakyti, kad politiko darbas ir politiko veikla drastiškai skiriasi nuo to, ką darome mes su jumis. Mes bent kiek išlaikome savo ir savo šeimos privatumą, mes išlaikome ramesnį gyvenimą. Būnant politiku visą laiką reikia būti kovoje, tave nuolat atakuoja. Pastaraisiais metais labai ryškiai jaučiu, kad esu atakų smaigalyje, nors kitą kartą nesuvokiu, kodėl ir kam to reikia. Tai atsiliepia sveikatai, dvasinei būsenai, psichologijai, taigi reikia labai tvirto apsisprendimo. Aš tokio sprendimo dar nepriėmiau. Jeigu man būtų galimybė išlikti privačiu asmeniu, jeigu politikai įsiklausytų į tai, ko nori visuomenė, mielai likčiau.
Tiesiog esu atsidūręs tokioje situacijoje, kad visuomenės susiskaldymas yra tokio lygio, jog sėdėti ir laukti yra negerai. Jeigu sėdėsime ir lauksime, prasidės tokie procesai, kurių mes nenorime. Šalia mes turime agresyvią kaimynę, turime karinį konfliktą pašonėje ir dar turėti susiskaldžiusią visuomenę – tai pats blogiausias scenarijus Lietuvai. Mes turime kalbėti, šaukti, kad to nebūtų, stengtis, kad politikai įsiklausytų, ko nori visuomenė. Manau, kad mūsų visų veikimas šia linkme gali sutaikyti tą susiskaldžiusią ir įniršusią visuomenę.
Kas turėtų įvykti, kad jūs nuspręstumėte neiti į politiką?
Kai premjerė ir Seimo pirmininkė pasakys, kad išsirinkote mus ketveriems metams ir mes vykdysime jūsų, visuomenės, valią. O ne kalbės ta retorika, kad išsirinkote ketveriems metams, tai pakentėkit, darysime taip, kaip norime. Va, jeigu įvyktų tas dalykas ir jeigu įvyktų politikų atsiprašymas už tai, kas vyko per 2021 m., kai žmogaus teisių pažeidimai buvo matyti ant kiekvieno kampo.
Ir trečias dalykas: jeigu būtų bent vienas politinės ir teisinės atsakomybės atvejis. Nes tiek pažeidimų yra įvykę ir nė vienos atsakomybės neturime. Viliuosi, kad prezidentas pareikalaus tokios atsakomybės iš tų, kurie pažeidė, viliuosi, kad bent jau atsiras rimtas atsiprašymas.
Ir tada iš tiesų gali atsitikti taip, kad atsiras vienijimosi elementas visuomenėje. Kol to neįvyks, tol visuomenė, kuri buvo nustumta į paraštes, bus pikta, susiskaldžiusi ir mes neturėsime normalaus gyvenimo. Mes dabar gyvename labai suskaldytoje visuomenėje.
