Per tiek metų Panevėžio respublikinės ligoninės chirurgas R.Tumas geriau nei kas kitas pamatė, kaip keičiasi medicina, o greta to išgyveno ir sunkiausią visos Lietuvos bei pasaulio košmarą – Covid19 pandemiją.
Apie tai, kas padeda nepalūžti sunkiomis akimirkomis ir kas labiausiai erzina kasdienybėje, naujienų portalui tv3.lt papasakojo ilgametis gydytojas.
Apdovanojimus priima kukliai
2020 metais šis chirurgas išrinktas metų panevėžiečiu, o per pandemijos bangą prezidento Gitano Nausėdos apdovanotas už nuopelnus medicinos srityje. Paprašius pasidalinti, kaip jaučiasi gavęs tokius įvertinimus, jis kuklinasi ir sako, kad visa tai yra laikina ir laikosi nuostatos, kad visada geriau, kai apie žmogų kalbama mažiau – tokiu atveju sulauksi ir mažesnės kritikos bangos.
Paklaustas, kas jo darbe sunkiausia, jis tik šypteli. „Aš esu visiškas pozityvas, optimistas, todėl net jeigu ir matau kokias nors spragas, visas jas išsakau, išbarstau tuos akmenis ir gyvenu toliau.
Man atrodo, kad visų mūsų kasdienybėje trūksta šviesių spalvų“, – įsitikinęs medikas.
Pastebi žmonių susvetimėjimą
Daugiau nei 40 metų medicinos srityje dirbantis gydytojas sako, kad per tiek metų ypač stipriai pasijuto pokyčiai jo darbe.
„Jei reikėtų lyginti ištisus metus ir pokyčius, tai tikrai galiu pasakyti, kad viskas labai stipriai pasikeitė. Kai baigiau studijas, chirurgija buvo rankų darbas, o dabar labai daug darbų nudirba technologiniai sprendimai. Jie labai džiugina, padeda ir veda į priekį.
Vis tik galiu pastebėti, kad jeigu medicina itin sparčiai pažengė į priekį, tai, deja, santykiai tarp žmonių labai stipriai pasikeitė. Ir nebūtinai į gerąją pusę.
Seniau žmonės bendravo gerokai šilčiau, maloniau vienas su kitu, gerbė vienas kitą. Aš nekalbu apie tai, kad reikia gerbti tik medikus, pabrėžiu apskritai tarpusavio pagarbą.
Žmonės iš tiesų labai susvetimėjo. Kažkuriuo metu stipriai pasikeitė požiūris ir į mediciną. Atsirado daug pykčio, nepasitenkinimo. Šiais laikais žmonės labai skuba išsakyti savo nuomonę, turi tam tikrus argumentus ir jais vadovaujasi, negirdėdami nieko kito“, – sako pašnekovas.
Nesivelia į ginčus
Šią tendenciją jis sako pastebėjęs pandemijos laikotarpiu, kai buvo paskirtas vadovauti kovidiniam korpusui. „Mes perėjome savo kailiu per viską. Iš pradžių žmonės mus sudievino ir nešiojo ant rankų, tačiau netrukus viskas labai sparčiai pasikeitė – atsirado nepasitenkinimas, ėmė kurtis sąmokslo teorijos.
Nežinau iš kur, bet atsirado netikėjimas ir nepasitikėjimas mokslu bei jo pasiekimais. Greitai supratome, kad ginčytis su tokiais žmonėmis yra visiškai beviltiška. Kad ir kaip norėtųsi įrodyti mokslo naudą, deja, kartais tai visiškai neįmanoma.
Yra buvę tokių atvejų, kai žmonės palaidoja savo nepasiskiepijusius artimuosius nuo koronaviruso, tačiau patys vis tiek neigia virusą, neskuba skiepytis. Ką tokiais atvejais gali pasakyti? Tiesiog nusvyra rankos.
Mes ilgus metus mokėmės medicinos fakultete, studijavome, gilinome žinias, tačiau susidūrėme su dideliu pasipriešinimu ir mokslo neigimu.“
Per pandemiją ėjo klaidų keliu
Medikas prisipažįsta – darbas pandemijos metu buvo itin komplikuotas, mat niekas niekada nepasakė, kaip dirbti, kaip elgtis ir kokių klaidų nedaryti. „Pirmuosius mėnesius ėjome klaidų keliu – patys mokėmės iš savo klaidų, taisėmės ir ėjome pirmyn. Žmonės buvo išsigandę, nežinojo, ko tikėtis“, – sako gydytojas.
Mediciną prieš daugelį metų panevėžietis pasirinko įkvėptas mamos, kuri ilgus metus dirbo farmacininke. Savo sprendimo jis nė kiek nesigaili, nors Sveikatos apsaugos sistemoje spragų pastebi ir nesidrovi apie jas kalbėti.
„Yra medikų darbo krūviai, kurių ministerija nereglamentuoja – šiuos dalykus leista spręsti gydymo įstaigoms, todėl mes dirbame tiek, kiek galime. Jeigu vieną dieną tie krūviai, tenkantys medikams, būtų sureguliuoti, tiesiog nebūtų jam dirbti“, – įsitikinęs pašnekovas.
Problemas būtina iškelti
Gal būtent ši bėda ir nulemia, kad vis daugėja medikų savižudybių, patiriamo spaudimo ir net mobingo darbe? Gydytojas tik šypteli: „Labai džiaugiuosi, kad apie tai kalbama daug ir garsiai, o problemos iškeliamos į viešumą.
Vis tik mūsų laikais yra buvę daugybė dar baisesnių dalykų, tačiau niekada niekas apie tai nekalbėjo.
Savu laiku išgyvenome gerokai rimtesnius dalykus – mus kaip reikiant „tarkavo“, tik niekam nieko per daug nesakėme. Žinoma, reikėtų pabrėžti, kad to visai neturėtų būti.“
