Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo 30-mečio proga portalas tv3.lt pristato straipsnių ir interviu ciklą apie reikšmingiausius praeities politinius veikėjus ir įvykius.
Tapo Chručiovo reklamos auka
Bronislovas Lubys gimė 1938 m. spalio 8 d. Stefanijos ir Apolinaro Lubių šeimoje.
„Gimiau pačiame pasaulio viduryje – žaviojoje Plungėje. Jei tik būtų galima, norėčiau Plungėje gimti dar kartą“, – yra sakęs B. Lubys, kuris apie savo gimtinę dažnai atsiliepdavo labai šiltai.
Būsimo verslininko ir politiko gyvenimas nebuvo lengvas, nes, kai jam buvo dešimt metų, jo tėvas buvo ištremtas dešimčiai metų į Sibirą. Tad jaunasis Bronislovas vasaromis dirbdavo plytinėje, kad šeima turėtų už ką nusipirkti duonos.
„Pokario metai, vežimai į Sibirą, tėtis kalėjime, galimybė atsidurti tokiam pat gyvuliniam vagone, mama su dviem vaikais. Taip, kad va tas laikotarpis buvo sudėtingas ir sunkus. Man teko ir pajusti, ir suprasti, kas yra darbas ir kas yra nepriteklius“, – viename interviu prisiminimais dalijosi B. Lubys.
Baigęs mokyklą, 1957-aisiais B. Lubys įstojo į Kauno politechnikos instituto (dabar Kauno technologijos universiteto) Statybos fakultetą mokytis civilinės ir pramoninės statybos.
„Kodėl pasirinkau būtent statybą, negaliu tiksliai atsakyti. Greičiausiai tai buvo jaunuoliškas suvokimas, jog statybos inžinerija yra gerai, gražu, prasminga ateičiai“, – viename interviu sakė B. Lubys.
Tačiau vėliau B. Lubys suabejojo savo pasirinkimu ir perėjo studijuoti į Chemijos fakultetą.
„Mano studijų metais tuometinis Sovietų Sąjungos vadovas Nikita Chruščiovas nusprendė šalies progresą susieti su „chemizacija“. Tuomet prasidėjo „didžiosios chemijos“ gimimas Sovietų Sąjungoje. Reikėjo specialistų, Lietuvoje kūrėsi Kėdainių chemijos gamykla, Kauno dirbtinio pluošto gamykla ir kitos. Instituto vadovybė agitavo, kad pereitume studijuoti į Chemijos fakultetą. Taip aš ir buvau suagituotas. Tapau reklamos auka“, – yra pasakojęs B. Lubys.
Kilo karjeros laiptais
Po studijų B. Lubio gyvenimas persikėlė į Jonavą, kur jis gavo paskyrimą dirbti į statomą „Azoto“ gamyklą. Jaunasis specialistas sparčiai kilo karjeros laiptais: pirmiausia tapo skyriaus viršininku, vėliau cecho viršininko pavaduotoju, dar vėliau vyriausiuoju inžinieriumi, o 1985 m. „Azoto“ direktoriui Leopoldui Kaminskui išėjus į pensiją, B. Lubys paskirtas gamybinio susivienijimo „Azotas“ generaliniu direktoriumi.
Greta gamybininko karjeros B. Lubys sėkmingai siekė ir mokslo aukštumų: tapo daktaru, vėliau jam suteiktas docento vardas, vyras įregistravo apie 50 išradimų.
„Jeigu toliau būčiau dirbęs mokslinį darbą, turbūt būčiau pelnęs profesoriaus vardą“, – yra tvirtinęs B. Lubys.
Sėkmė lydėjo ir jo vadovaujamą „Azotą“ – įmonė tapo viena didžiausių visoje Sovietų Sąjungoje, o įmonei pavyko patekti į tarptautines rinkas anksčiau nei atkurta nepriklausoma Lietuvos valstybė.
„Tačiau gyvenimas dažnai sutvarko viską kitaip. 1988 m. Lietuvoje prasidėjęs atgimimas palietė mus visus. Lietuva perėjo iš vienos formacijos į kitą. Tai buvo revoliucija, ir aš į tą revoliuciją aktyviai įsitraukiau“, – viename interviu kalbėjo B. Lubys.
Kompromiso žmogus
1990 m. B. Lubys išrinktas į Aukščiausiąją Tarybą, o tų pačių metų kovo 11-ąją jo parašas nugulė po aktu dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo.
Žurnalistas, politikos apžvalgininkas ir Kovo 11-osios akto signataras Rimvydas Valatka naujienų portalui tv3.lt sakė, kad dauguma Aukščiausios Tarybos narių buvo išskirtinės asmenybės, kurias žmonės atpažindavo gatvėje, žinojo jų vardus ir pavardes. Pašnekovo teigimu, B. Lubys nebuvo išimtis.
„Bronislovas Lubys buvo iškili asmenybė“, – teigė R. Valatka.
Pasak jo, B. Lubys nekeldavo balso, ieškodavo kompromisų ir stengdavosi konfliktus baigti derybomis, o ne tuščiais žodžių mūšiais.
„Jis buvo žmogus, kuris neidavo į karus, o stengdavosi apsieiti be jų“, – kalbėjo žurnalistas.
R. Valatkos nuomone, B. Lubys buvo „neeilinio proto žmogus“, o tai įrodo tai, kad jis sukūrė vieną didžiausių verslo imperijų Lietuvoje, apsigynė daktaro disertaciją.
Gerbė ir Landsbergis, ir Brazauskas
Netrukus B. Lubio politinė karjera pakrypo į Vyriausybę. Ketvirtojoje šalies vyriausybėje B. Lubys buvo premjero Aleksandro Abišalos pavaduotojas, o nuo 1992 m. gruodžio iki 1993 m. kovo mėnesio vadovavo ministrų kabinetui.
„Sutikau A. Brazauskui prašant, kadangi tai buvo perimamumo klausimas sudėtingu laikotarpiu. Laukė žiema, o padėtis dėl energetinių išteklių buvo labai sunki <...>. Sutikau ne dėl utilitarinių, o dėl humanitarinių motyvų, nors tai ir nėra būdinga mano mąstymui“, – yra sakęs B. Lubys.
R. Valatkos teigimu, reikia atkreipti dėmesį, kad pirmiausiai Vytautas Landsbergis kvietė B. Lubį tapti A. Abišalos pavaduotoju, o vėliau A. Brazauskas – premjeru.
„Galima matyti, kokia buvo Broniaus Lubio amplitudė. Landsbergis ir Brazauskas tais laikais įkūnijo du priešingus visuomenės kelius ir modelius. Bet jie vienodai gerai vertino Bronislavą Lubį“, – kalbėjo R. Valatka.
Pašnekovo teigimu, ką tik atsikūrusioje Lietuvoje Vyriausybė negalėjo leisti sau galvoti apie kažkokias milžiniškas reformas ar vizijas, reikėjo spręsti išgyvenimo klausimus. Tokia dalia teko ir tris mėnesius dirbusiam B. Lubio ministrų kabinetui.
„Tai buvo laikas, kai Lietuvoje nebuvo nieko. Nebuvo naftos, nebuvo benzino, nebuvo dyzelino, nebuvo dujų. Buvo daug fabrikų, kurie neturėjo pinigų. Premjerai spręsdavo, iš kur gauti sąstatą anglių, kad būtų miestas apšildytas kelias dienas. Jie užsiiminėjo tiekimo klausimais. Reikėjo spręsti išgyvenimo problemas“, – pasakojo R. Valatka.
B. Lubys savo karjerą premjero kėdėje, o kartu ir apskritai politikoje, nusprendė baigti, kai 1993 m. prezidentu išrinktas Algirdas Mykolas Brazauskas. Premjeras naujajam prezidentui grąžino įgaliojimus, tačiau pats į premjero kėdę nesugrįžo – jo vietą užėmė Adolfas Šleževičius.
Kaip viename interviu teigė B. Lubys, pabuvęs politikoje jis suprato, kad jam artimiau gamyba ir verslas.
„Eiti į visas sritis, tiek politinę, tiek mokslinę, tiek verslo, buvo mano valios pasirinkimas ir aš dėl nieko nesigailiu”, – yra sakęs B. Lubys.
Iš karjeros politikoje laikų yra likę ir linksmų nutikimų. B. Lubys yra pasakojęs, kad būdamas premjeru nesinaudojo asmeninio vairuotojo paslaugomis ir vairuodavo pats.
„Taip papuoliau net į juokingą situaciją. Prisimenu, kažkur žemaičiuose mane sustabdė policininkas ir sako žemaitiškai: „Tu didelia panašus i anuo“. Aš jam atsakau: „Je, ir pavarde tokia pati, ale aš ne anas.“ „Nu je, – atsako policininkas. – Žinau, kad ne tu, kitu veins nevažinėsi pats už vairo“, – juokingą nutikimą prisiminė B. Lubys.
Pramonininko ranka buvo juntama
Nors oficialiai pasitraukė iš politikos, B. Lubio įtaka valstybės valdyme buvo jaučiama. Verslininkas, tuometinis Lietuvos pramonininkų konfederacijos prezidentas prieš rinkimus vienodai paremdavo visas pagrindines partijas ar kandidatus, į Lietuvos pramonininkų konfederacijos sambūrius rinkdavosi politikai, kurie klausydavosi kartais ir aštrių B. Lubio pasisakymų.
R. Valatkos teigimu, gana ryškų vaidmenį B. Lubys suvaidino 1996 m. Nors buvo įsibėgėjęs privatizacijos procesas, į valdžią grįžę konservatoriai svarstė galimybę vykdyti deprivatizaciją, nacionalizuoti gamyklas, nes, dešiniųjų nuomone, privatizacijos procesas buvo vykdomas netinkamai.
„Bronislovas Lubys buvo viena tų kertinių figūrų, kuris dalyvavo derybose su konservatoriais, su premjeru Gediminu Vagnoriumi, tam, kad Lietuva nepasuktų komunizmo keliu, kad būtų išsaugotas status quo“, – pasakojo R. Valatka.
B. Lubio vardas buvo minimas ir prie vieno svarbiausių nepriklausomos Lietuvos projektų – suskystintų gamtinių dujų terminalo statybos. Nors pirmiausia tartasi, kad valstybė kartu su „Achema“ statys terminalą, vėliau pradėta kalbėti, kad gali atsirasti du terminalai – vienas „Achemos“, kitas valstybės.
„Turėčiau pasakyti, kad nepatiko ne valdžiai, bet kažkam kitam. Kažkas dėjo didžiules pastangas <...> apie tai, kad vis tik tai tas terminalas <...> nepradėtų dirbti. <...> Mes žinome vardus, pavardes, viską išsiaiškinome. Viešinti tai ar neviešinti – ne mano, o valstybės kompetencija. Tad čia nieko negaliu jums ant stalo padėti. Įvyko, kas įvyko. <...> Man labai gaila“, – paskutiniame interviu, duotame Lietuvos ryto televizijai, sakė B. Lubys.
Buvęs Lietuvos pramonininkų konfederacijos viceprezidentas Gediminas Rainys naujienų portalui tv3.lt pasakojo, kad, nors B. Lubys jautė nuoskaudą dėl suskystintų dujų terminalo klausimo, suvokė jo reikšmę Lietuvai.
„Jis terminalą palygino su tanku kariuomenėje. Tas tankas gali niekada nekariauti ir nė vieno šūvio neišauti, bet kariuomenėje jis vis tiek turi būti. Lubys sakė, kad terminalas yra būtinas, kad galėtų daryti įtaką konkurencingai ir teisingai dujų kainai“, – pasakojo G. Rainys.
Atleido iš darbo savo žmoną
Pasitraukęs iš aktyvios politinės veiklos B. Lubys grįžo į gamyklą, kurioje prabėgo didžioji jo gyvenimo dalis. Jis toliau ėjo valstybinės įmonės „Azotas“ generalinio direktoriaus pareigas.
Iš sovietinės santvarkos pabėgusioje Lietuvoje „Azoto“ gamyklai buvo sunku. Įmonei užsivėrė Rusijos rinka, strigo ir dujų tiekimas.
Stasio Vaitekūno knygoje „Bronislovas Lubys. Žmogus versle, politikoje, gyvenime“ rašoma, kad, B. Lubio nuomone, vienintelė teisinga išeitis buvo kiek įmanoma skubiau privatizuoti gamyklą. Kadangi pinigų neturėjo, B. Lubys, pasak knygos autoriaus, ėmė ieškoti išeičių.
„Dar kartą peržiūrėjęs gamyklos išlaidas ir pajamas, nusprendė nors ir nedidelį jos pelną panaudoti pačiai įmonei. Pasiūlė darbuotojams neįtikėtiną dalyką – pelną panaudoti privatizacijai. Bendrame administracijos ir darbuotojų susitikime gamyklos vadovas nelauktai paskelbė, kad chemikai, t. y. visi darbuotojai, galės būti akcininkais.... neįnešę nė rublio. Tryliktą atlyginimą jie gaus akcijomis. Nenorintys galės šį atlyginimą pasiimti kitiems reikalams“, – rašoma knygoje.
S. Vaitiekūnas rašo, kad „Azote“ dirbo didelę patirtį turintys kvalifikuoti specialistai ir darbininkai, tad jų išėjimas būtų didelis nuostolis įmonei.
„Antra, jei gamyklą privatizuotų atsitiktiniai žmonės, daugelis darbuotojų netektų darbo, o pati įmonė galėtų žlugti, kaip žlugo kitos. Kartu tai buvo nelaukta užkarda nusitaikiusiems, nežinia kaip „prasigyvenusiems“ energingiems asmenims, kuriuose žmonės taikliai vadino „prichvatizuotojais“ (nusavintojais)“, – rašoma knygoje.
1994 m. pagrindiniam akcijų paketui pirkti pačioje įmonėje susidarė 30 fizinių asmenų grupė. Tačiau B. Lubys svarstė idėją, kad „Azoto“ privatizavime dalyvautų ir užsienio kompanijos, tarp jų – „Gazprom“.
B. Lubys norėjo, kad privatizavimo konkurse dalyvautų kuri nors Vakarų kompanija, bet jos sutiko dalyvauti tik tuo atveju, jei „Azoto“ akcijų turėtų ir rusų dujų milžinė „Gazprom“.
Tačiau, atėjus privatizavimo dienai, nė viena Vakarų kompanija nedalyvavo konkurse, o „Gazprom“ nusprendė taip pat pasitraukti, kaip teigiama, todėl, kad Lietuva nesutiko parduoti visų įmonės akcijų.
Po privatizacijos teko mažinti darbuotojų skaičių, o atleidimą B. Lubys išsprendė originaliai – atleido visų viršininkų žmonas, tarp jų ir savo sutuoktinę Lidiją. Vėliau atleidimo lapelius gavo, kaip rašoma S. Vaitiekūno knygoje, girtaujantys ir aptingę. Visi atleistieji gavo kompensacijas.
„Biznis yra brutalus“
1994 m. „Azoto“ gamykla pervadinta „Achema“. Jos generaliniu direktoriumi B. Lubys išbuvo iki 2001 m., vėliau išrinktas koncerno „Achemos grupė“ prezidentu. Koncernas „Achemos grupė“ išplėtė savo veiklą ir užsiėmė ne tik chemijos pramone, bet ir gamino maisto produktus, teikė logistikos, transporto, krovos, statybos, prekybos paslaugas, po „Achemos“ sparnu iki šiol yra ir kelios žiniasklaidos priemonės.
„Biznis yra brutalus ir čia visų bažnyčios įstatymų nepritaikysi, nes būsi pūgžliukas, ir tave suvalgys. Kartais, niekur nedingsi, reikia taikyti ir žiauraus biznio formules. Tačiau vogti ir biznyje negalima. Kurie vogė, tų biznyje jau nebėra. O šiaip stengiuosi laikytis pagrindinės taisyklės – pagarbos žmogui“, – interviu dienraščiui „Šiaulių kraštas“ yra sakęs B. Lubys.
1993 m. B. Lubys išrinktas Lietuvos pramonininkų konfederacijos (LPK) prezidentu. G. Rainys pasakoja, kad B. Lubio interesų laukas buvo platus ir jam nebuvo nereikšmingų klausimų.
„Mes turėjome labai daug posėdžių, retkarčiais tuos posėdžius buvo labai lengva organizuoti, nes buvo daug aktualių temų. Tačiau buvo posėdžių, kuriuos užpildydavome, iš pirmo žvilgsnio, mažesnės svarbos klausimais“, – pasakojo G. Rainys.
Pašnekovas pasakoja, kad vieno posėdžio tema buvo ekonomikos pamokos mokyklose. G. Rainys atsimena, kaip nerimavo, kaip į tokią temą reaguos LPK prezidentas B. Lubys.
„Galvojau, velnių gausiu, kad užsiiminėju niekais ar nepakankamai rimtai klausimais. Klausia: „Gediminai, kokia tema?“ Susigūžęs sakau, kad ekonomikos pamokos. O jis, mano nuostabai sako: „nepaprastai įdomi tema, mano dukrai irgi mokosi, einam, einam paklausysime“. Jam neįdomių temų nebuvo“, – prisiminimais dalijosi G. Rainys.
Mėgo padėti
Nors B. Lubys dažniau prisimenamas dėl savo veiklos versle ir politikoje, ne ką mažiau svarbią vietą jo gyvenime užėmė mecenatystė. B. Lubys rėmė kultūrą, švietimą ir mokslą, daug lėšų skyrė labdarai.
„Mecenavimas pirmiausiai – tai supratimas, suvokimas, galimybės ir būtinybė. Tam mes išleidžiame milijonus. Pridėkime dar politinę labdarą, kuri skiriama palaikant demokratinę visuomenę“, – kalbėjo B. Lubys.
Pasak G. Rainio, B. Lubys, tikriausiai, buvo didžiausias mecenatas Lietuvoje, net po jo mirties plaukė įvairūs žmonių ar iniciatyvų, kurioms padėdavo B. Lubys, prašymai.
Pašnekovas prisimena vieną įvykį, kuriuo, anot G. Rainio, B. Lubys didžiavosi. Verslininkas nuėjo į parduotuvę, atsistojo prie kasos, o priešais jį buvo senyvo amžiaus moteris. B. Lubys pasakojo, kad moteris pirko tris prekes, krapštė centus, tačiau jai neužteko pinigų.
„Lubys paėmė ją už rankos, pasivedė už kasos ir padovanojo 200 litų. Jis pasakojo, kad moteris vos ne į isteriją puolė, pasipylė ašaros. Jo toks noras remti silpnesnius, kultūrą, socialines iniciatyvas buvo labai ryškus ir, drįsčiau teigti, kad pats ryškiausias Lietuvoje“, – kalbėjo G. Rainys.
Vienas augino dukrą
Spalvingas buvo ir B. Lubio asmeninis gyvenimas. Po skyrybų su pirmąja žmona, B. Lubys liko vienas auginti dukrą Jūratę. Kaip savo knygoje apie B. Lubį rašo S. Vaitekūnas, pas tuometį „Azoto“ gamyklos vadovą iš Plungės į Jonavą dažnai atvažiuodavo B. Lubio mama.
„Pamačiusi artimųjų nelengvą gyvenimą, tvarkydavo namus, skalbinius, kepdavo, troškindavo, virdavo.... Prieš grįždama į Plungę paruošdavo „kalnus“ maisto, kad tik sūnus ir anūkėlė nebadautų, turėtų ką valgyti. <...> Išvažiuodavo, ir vėl tas pats. Pietauja, kur papuola, valgo, kas papuola. Marškinius kartais praskalbia Jūratė, kartais pats“, – rašoma knygoje.
1992 m. B. Lubys vedė 19 metų jaunesnę „Azoto“ gamykloje dispečere dirbusią Lydą Fiodorovaitę, susilaukė dukters Viktorijos. Po vyro mirties L. Lubienė su dukra tapo pagrindinėmis „Achemos“ akcininkėmis. Milijonieriaus našlė tapo turtingiausia Lietuvos moterimi, ji patenka į turtingiausių šalies žmonių dešimtuką.
L. Lubienė yra „Achemos grupės“ valdybos pirmininkė, nors buvo kalbama, kad pats B. Lubys savo vietoje norėjo matyti dukros Jūratės sūnų Adomą Žadeiką, kuris šiuo metu „Achemos grupės“ valdybos narys.
Dėl to, kam iš tikrųjų B. Lubys buvo numatęs palikti savo turtus, kyla klaustukų. Žiniasklaidoje buvo rašoma, kad po vyro mirties L. Lubienė važiavo po Lietuvą įsikūrusių koncerno įmonių biurus, ieškodama galimai viename seifų paslėpto vyro testamento.
Smartą vairuojantis Bondo gerbėjas
B. Lubys buvo didelis detektyvų gerbėjas, o didelį susižavėjimą jam kėlė legendinis Jos Didenybės slaptasis agentas Džeimsas Bondas. Milijonieriaus mašinos numeriai 007 rodė B. Lubio meilę šiam personažui.
Nors buvo vienas turtingiausių šalies žmonių, B. Lubys nemėgo demonstruoti prabangos. Kaip D. Dargio knygoje „13 tamsaus lietuviško verslo paslapčių“ pasakoja vienas B. Lubio pažįstamų, verslininkas pinigų šiaip sau nešvaistydavo.
„Taip, jis galėjo sau leisti faktiškai viską. Yra apvažiavęs nemažai pasaulio šalių, tačiau mieliau rinkosi poilsį Druskininkuose. Iš užsienio kelionių parsiveždavo kelias poras kokybiškų itališkų batų“, – D. Dargio knygoje cituojamas vienas savo pavardės atskleisti nepanoręs B. Lubį pažinojęs žmogus.
B. Lubys ilgą laiką nesinaudojo mobiliuoju telefonu, neleisdavo telefonų įsinešti į įvairius posėdžius. Verslininkas vairavo nediduką „Smart“ automobilį, kaip D. Dargio knygoje prisimena verslininko bičiulis, šią mašiną milijonierius vairavo ne šiaip sau.
„Garsusis Henry Fordas pas darbininkus taip pat eidavęs apiplyšusiu švarku“, – pasakojo B. Lubio aplinkos žmogus.
Ne kartą B. Lubys buvo įvardijamas kaip vienas turtingiausių Lietuvos žmonių, „Achema“ buvo tarp pelningiausių Lietuvos įmonių. Kartais B. Lubiui klijuota oligarcho etiketė, bet pats verslininkas jos kratėsi.
„Kai mane vadina oligarchu, tik šypteliu. Nėra Lietuvoje oligarchų. Ir nebus. Tam per maža rinka“, – „Verslo žinioms“ yra sakęs B. Lubys.
Amžino poilsio atgulė gimtinėje
B. Lubys mirė 2011 m. Druskininkuose, kai važiuojant dviračiu jam sustojo širdis. Kovo 11-osios akto signataras palaidotas išties iškilmingai. Velionis buvo pašarvotas sostinėje, Lietuvos mokslų akademijoje. Garbės sargyboje prie karsto budėjo tuometinis premjeras Andrius Kubilius, buvę premjerai, B. Lubio kolegos.
Vėliau B. Lubio karstas buvo vežamas į gimtąją Plungę, tačiau policijos lydima procesija sustojo ir reikšmingą žymę jo gyvenime palikusioje Jonavoje. Procesija įvažiavo į „Achemos“ teritoriją, o čia B. Lubys buvo pagerbtas penkias minutes gaudusia avarine gamyklos garso sirena.
B. Lubys amžino poilsio atgulė kapinaitėse Plungėje, šeimos kape, šalia savo tėvų ir brolio.
