Serhijus Pavliukas – stambaus, šiek tiek meškiną primenančio sudėjimo vyras kaštoniniais plaukais ir ilga barzda, dėl kurios jis atrodo kaip baikeris. Jis yra teatro režisierius, sukūręs daugiau nei 140 spektaklių, bei penkių vaikų tėvas. S. Pavliukas dirbo kartu su Danylo Sanitaru, 25-erių metų operos dainininku, kuris neseniai vaidino viename režisieriaus pastatymų.
Pirmoji istorijos dalis: Gyvenimas rusų okupuotame Chersone: kaip baikerį primenantis teatro režisierius tapo taikiniu
Abu vyrai teikė gyventojams humanitarinę pagalbą, padėjo gyventojams, bet vieną dieną kovo viduryje į viešbutį, kuriame gyveno S. Pavluikas, įbėgo susikrimtęs D. Sanitaras, rašo „The Economist“.
Jis atsiprašinėjo S. Pavliuko ir sakėsi tik norėjęs padėti. S. Pavliukas nesuprato, apie ką jis kalba. D. Sanitaras papasakojo, kad jis nuėjo pas rusus ir bandė jiems paaiškinti, kad jo draugas S. Pavliukas tėra humanitarinę pagalbą teikiantis savanoris, todėl jie turėtų nebeieškoti jo. Tačiau tokia taktika nepasiteisino – jie abu buvo iškviesti tardymui.
S. Pavliukas nerimavo dėl D. Sanitaro, bet kartu pyko, kad šis įstūmė jį į tokį pavojų. Kai po kelių savaičių susitikome Kyjive, jis vis dar bandė suprasti D. Sanitaro veiksmus. Jis apibūdino savo draugą kaip naivų, tačiau save išaukštinantį žmogų – tokį, kuris visada iškelia save į priekį. S. Pavliuko dukroms atrodo, kad D. Sanitaras yra ambicingas, energingas, tačiau dažnai įsitempęs žmogus, todėl kartais jis gali būti labai valdingas. Jam patinka būti dėmesio centre, o jo kalbėjimo manierą dažnas apibūdina kaip nenuoširdų savęs menkinimą. S. Pavliuko vyriausioji dukra Angelina pasakojo: „Jis yra toks žmogus, kuriam reikia, kad žmonės jį mėgtų.“ Kai S. Pavliukas paklausė D. Sanitaro apie jo ryšius su rusų kariais, jis atsakė: „Mes čia, kad padėtume žmonėms. Nes turime išlikti neutralūs ir nepasirinkti jokios pusės.“
Jie ilgai mąstė, ką daryti toliau. S. Pavliukas nusprendė paklusti gautam įsakymui, kadangi jis neturi ko slėpti. D. Sanitaras teigė, kad rusų pareigūnai pažadėjo jam su S. Pavliuku elgtis gražiai. Atvykę į apklausą, jie buvo apieškoti, ant jų galvų buvo užmautos nešvarios balaklavos. Tokios atsargumo priemonės S. Pavliukui atrodė juokingos, kadangi jie buvo nuvesti į kambarį kitame koridoriaus gale. „Aš nebijojau, – pasakojo savanoris, – man buvo įdomu, kas bus toliau.“
S. Pavliuką apklausė trys rusų pareigūnai: „Vienas geras, vienas agresyvus, o paskutinis – rimtas.“ Jie vilkėjo civilių drabužiais, du iš jų ant galvų buvo užsimovę balaklavas. Jie reikalavo kalbėti rusiškai. Agresyvusis rėkė ant S. Pavliuko, gerasis sakė jam nesijaudinti, o rimtasis bandė išgauti bet kokią informaciją apie įvairias datas ir demonstracijas.
Atsakydamas į jų klausimus, S. Pavliukas neigė organizavęs protestus ir papasakojo, kad kartą jau yra bandęs informuoti jų viršininkus apie taikius pirmojo protesto ketinimus. Paklaustas apie savo „Facebook“ profilio nuotrauką, kurioje vaizduojamas animacinis ežiukas, metantis Molotovo kokteilį į rusų tanką, jis pažadėjo ją pasikeisti. Tardytojas paklausė, kur slepiasi teatro vadovas. S. Pavliukas pamelavo – atsakė, kad nežino. Įtikinęs savo tardytojus, kad neturi ryšių su Ukrainos žvalgyba, jis buvo paleistas.
Per ateinančias savaites S. Pavliukas buvo apklaustas dar du kartus. Tai jį piktino, tačiau jis išliko ramus. Jį tardę rusai vis mainydavosi – kartais jie buvo agresyvūs, kartais tik švelniai priekaištaudavo S. Pavliukui. Vieni pasakojo, kad jie čia atvyko gelbėti Ukrainos, kiti vyrą įžeidinėjo. Vienas pamokslavo apie masonus ir tai, kad jie kontroliuoja pasaulį, kitas pasidalino nuobodžia tirada apie tai, kaip ukrainiečiai užkrėtė Rusiją koronavirusu. Jie ir toliau bandė išsiaiškinti, ar jis turi ryšių su Ukrainos žvalgyba ir ar mieste vykstančius protestus organizuoja užsienio agitatoriai. Vienas pareigūnas tiesiog norėjo padiskutuoti apie teatrą. Šią apklausą jis baigė žodžiais: „Buvo malonu su jumis pasikalbėti.“
Kaskart S. Pavliukas buvo paleidžiamas po kelių valandų. Dabar jis juokiasi prisimindamas, kad tuomet jis: „Bandė vaidinti herojų.“ Jį prajuokina ir rusų pareigūnai, kurie: „Galvojo, kad žmonės jų bijos.“
Protestai Chersone kaskart buvo malšinami vis didesne jėga, o norėdami išvaikyti susirinkusias minias, rusai naudojo ašarines dujas. Atrodė, kad kolaborantai ir provokatoriai tuo metu buvo visur. Vienas vyras miesto aikštėje priėjo prie S. Pavliuko ir paklausė, ar jis nenorėtų prisijungti prie bandymo „išvyti“ okupantus.
Rusų pajėgos ir toliau griežtino savo kontrolę regione. Balandžio 26 dieną, dėl „atsisakymo bendradarbiauti“, iš savo posto buvo nušalintas miesto meras. Jį pakeitė Oleksandras Kobetsas, į pensiją išėjęs buvęs žvalgybos pareigūnas, sovietmečiu dirbęs KGB, kuris pastarąjį dešimtmetį gyveno Kyjive. Gegužės pradžioje Chersoną aplankė vienas rusų politikas ir artimas Putino bendražygis. Vizito metu jis teigė: „Rusija čia bus amžinai. Neturėkite dėl to jokių abejonių.“ Gegužės 1 d. buvo išleistas pranešimas, kad rublis taps oficialia regiono valiuta. Gyventojams taip pat buvo pranešta, kad jie galės pateikti prašymus rusiškiems pasams gauti. Netyla ir gandai, kad Rusijos valdžia planuoja surengti referendumą klausimu, ar Chersonas turėtų tapti autonomine respublika. Tokie patys referendumai buvo surengti ir 2014 m. Donecke ir Luhanske.
Daugumą šių pranešimų išplatino Kirilas Stremusovas, margą provokacijų istoriją turintis prorusiškų pažiūrų ukrainietis, kurį rusai paskyrė Taikos ir tvarkos gelbėjimo komiteto (Rusijos remiamos civilinės administracijos) vadovu bei Chersono srities karinės valdžios vadovo pavaduotoju. Ukrainos valdžia apkaltino K. Stremusovą išdavyste ir pradėjo baudžiamąją bylą. Gegužės viduryje, K. Stremusovui paskelbus, kad vietinė valdžia planuoja pateikti peticiją dėl Rusijos aneksijos, gatvėse atsirado brošiūrų, raginančių susidoroti su juo.
Tačiau kol kas kalbos apie aneksiją atrodo tuščios, kadangi vis dar neaišku, kiek laiko Rusija kontroliuos šį miestą. Kovos nestoja ir už 40 km esančiame fronte, tiesa, bent jau dabar yra sunku pasakyti, kuri pusė laimi. Kol kas Rusijos pajėgos nerodo daug entuziazmo perimti regioninės valdžios atlyginimų ir pensijų mokėjimą, o Ukrainos grivina Chersone išlieka teisėta mokėjimo priemone. Nors internetas ir mobilusis ryšys dažnai dingsta, šiais tinklais pasiekiama Ukrainos bankų sistema vis dar veikia.
Panašu, kad rusams nepavyksta rasti jiems norinčių padėti kolaborantų. Merai, sutikę dirbti okupacijos sąlygomis, yra paniekinamai vadinami gauleiteriais. Šį titulą gubernatoriams skirdavo naciai. Kiti bendradarbiauti nesutinka. Balandžio pabaigoje rusų kariai sulaikė buvusį Chersono merą ir privertė jį duoti interviu vienai televizijai. Filmuotoje medžiagoje matoma, kad jo veidas yra pilkas, akivaizdu buvo ir tai, kad jis buvo verčiamas kalbėti. Nepaisant to, jis atsisakė pripažinti, jog jis simpatizuoja fašistams.
Gegužės 9 d., kai Rusijoje yra švenčiama pergalės diena, skirta nacių pralaimėjimui paminėti, rusai Chersone surengė mitingą, į kurį susirinko pora tūkstančių žmonių. Šviesiai mėlyno dangaus fone jie mojavo raudonomis sovietinėmis vėliavomis. Tačiau šis mitingas prasidėjo anksti ryte – 8.30 – kai dauguma miesto gyventojų dar net nėra pradėję savo dienos.
Nors iš išorės situacija Chersone atrodo rami, yra jaučiama įtampa. Su mumis per „Zoom“ ar telefonu sutikę pasikalbėti gyventojai atrodė įsitempę. Pokalbiai buvo trumpi ir pilni užuominų. Dabar Chersone likę gyventojai prie interneto turi jungtis per Krymą, todėl bijo, kad jų gali klausytis Rusijos valdžia. Net keli mokytojai mums pasakojo, kad jie turėjo anksčiau pabaigti mokslo metus – iš dalies siekdami išvengti spaudimo dėstyti rusų kalba arba iš rusiškų vadovėlių. Kai kuriems mokytojams buvo pasakyta, kad jie bus perkelti į Krymą, kur turės atnaujinti savo profesines žinias. Tiesa, niekas nežino asmens, kuris iš tiesų būtų perkeltas.
Nuo likusios Ukrainos Chersonas yra atskirtas jau tris mėnesius. Rusija pirmosiomis okupacijos dienomis nutraukė Ukrainos televizijos transliacijas. Žmonės, turintys palydovines antenas, vis dar gali žiūrėti užsienio ir Ukrainos žinias, tačiau daugelis vyresnio amžiaus žmonių dabar gali matyti tik Rusijos propagandą. Viena moteris pasakojo, kad jos motina jau pradėjo kartoti Rusijos naratyvą, esą Ukrainą valdo naciai, o rusakalbiai šioje valstybėje yra engiami.
Daugelis specialistų išvyko. Įmonės lieka uždarytos. Daugybė žmonių prarado darbus ir jau išnaudojo visas savo santaupas. Kai kurie keliauja į šalia esantį Krymą, kuris 2014 m. buvo neteisėtai aneksuotas Rusijos. Ten jie nusiperka įvairių produktų, kuriuos grįžę perpardavinėja. Nors juos ir būtų galima vadinti juodosios rinkos dalyviais, šiuo metu tai yra vienintelis būdas gauti daugybę prekių, ypač cigarečių ir degalų.
Nėra žinoma, kiek žmonių paliko Chersoną. Pagal kai kuriuos skaičiavimus, manoma, kad išvyko apie trečdalis gyventojų. Yra tik du keliai, kuriais galima pabėgti. Vienas veda į pietus: pro Krymą į Rusiją, kur per Kaukazo kalnus galima pasiekti Sakartvelą. Pasirinkus antrąjį kelią, kuriuo galima pasiekti Mykolajivą, tenka kirsti fronto liniją, tačiau dėl nuolatinių kovų ir uždarytų kontrolės punktų šis kelias dažnai būna blokuojamas.
D. Sanitaras ryšį su rusų kariais užmezgė per tarnybą savanorių patruliuose. „Kai pirmą kartą ėjau pas rusus, ėjau ten prašyti jų neliesti Serhijaus, – pasakojo vyras. – Tuomet man pavyko užmegzti su jais ryšį. Jie man ne kartą sakė, kad mieste nori tvarkos.“ S. Pavliuko manymu, toks pripažinimas galėjo apsukti D. Sanitaro galvą. Jis pradėjo kartoti tokius dalykus kaip: „Aš esu teisingumas.“
Balandžio pabaigoje rusų pajėgos panaikino savanorius patrulius ir pakeitė juos karo policija. D. Sanitaras prašė rusų atidaryti į Mykolajivą vedantį žaliąjį koridorių per fronto liniją, kuria jis galėtų į miestą atvežti medicininių priemonių. Jie atmetė šį pasiūlymą teigdami, kad visko, ko reikia, jis gali gauti Kryme. D. Sanitaras pasakojo, kad jis jau tris kartus važiavo į Krymą pirkti vaistų. Iš abiejų sienos pusių jis susidūrė su ilgomis eilėmis. Kaip humanitarinę pagalbą tiekiantis savanoris, jis turi specialų leidimą, todėl neturi laukti eilėje. „Ukrainiečiai dėl tokių žodžių, tikriausiai, nekęs manęs, bet rusai tėra paprasti žmonės. Jeigu jums kažko reikia, tiesiog paprašykit jų. Jie nieko jums nepadarys.“
Balandžio 6 d. S. Pavliukas, kaip jis ir mėgsta daryti, išėjo „pasivaikščioti“ aplink pagrindinę miesto aikštę, kurioje vyko demonstracija. Bevaikščiodamas, jis sulaukė D. Sanitaro skambučio su klausimu: „Kur tu?“ Vienas iš D. Sanitaro užmegztų kontaktų paskambino jam pranešti, kad S. Pavliukas turėtų kuo greičiau palikti aikštę, nes kitaip jis bus sulaikytas. „Tapo aišku, kad esu stebimas, – sakė S. Pavliukas, – ir visos viltys, kad buvau pamirštas, dingo.“
Per balandžio mėnesį padaugėjo Rusijos taikomų represijų. Vienas S. Pavliuko draugų, teatro direktorius ir Chersono regioninio parlamento deputatas, vieną rytą ginkluotų kareivių buvo išvestas iš savo buto, visą dieną tardomas, o vakare paliktas pakelėje, toli nuo namų. S. Pavliuko kolega, taip pat patrulis-savanoris, buvo sulaikytas dėl bandymo įsigyti dronų. Jis areštinėje buvo laikomas mėnesį. Kitas patrulių narys buvo sulaikytas trims dienoms, o prieš pat jį paleidžiant, rusų pareigūnai suvaidino netikrą egzekuciją.
Su Chersone esančiu D. Sanitaru kalbėjomės per „Zoom“. Jis reikalavo, kad publikacijoje naudotume tikrą jo vardą: „Neturiu ko slėpti nuo Ukrainos žvalgybos, rusų žvalgybos, FTB (Federalinio tyrimų biuro), CŽV (Centrinės žvalgybos tarnybos) ar Somalio piratų. Esu atviras žmogus ir visuomet darau tai, kas teisinga.“ Jis nebeskaito naujienų internete, nes jis nebežino, kuria puse tikėti. Vietoje to, jis skambina savo draugams skirtinguose Ukrainos miestuose, kad galėtų suprasti, kas vyksta iš tiesų. „Rusai Chersone turi savo poziciją, – sakė jis. – Ukrainiečiai turi savo pozicijas. Šioje situacijoje tu nežinai, ar rytoj atsibusi rusų okupacijoje, visiškai sunaikintame žemės plote, ar Ukrainos kontrolėje.“
Interviu metu D. Sanitaras nepasakė nieko, kas paskatintų mus manyti, jog jo pažiūros – prorusiškos. Tačiau Ukrainos šalininkams jo pasvertos ir nešališkos remarkos tokį įvaizdį gali sudaryti. D. Sanitaras nerimauja, kad jeigu ukrainiečiai imsis kontrpuolimo, Chersonas taps antruoju Mariupoliu. „Čia žmonės tik nori gyventi ir rasti diplomatinį šios problemos sprendimą, – pasakojo vyras. Tuomet jis pripažino, – galbūt tai tik mano asmeninis noras.“
Gegužės pabaigoje paskelbtame „Facebook“ įraše D. Sanitaras kaltino Ukrainos valdžią korupcija, Chersono palikimu ir karo padėties pratęsimu. Jis taip pat apgailestavo dėl savo draugo, kurį nužudė Ukrainos kariuomenė. Jis teigė, kad jam atsibodo laukti, kol jis bus išvaduotas. „Nevadinkite mūsų išdavikais tik dėl to, kad esame priversti čia dirbti dėl rublių... Mums reikia kažkaip gyventi.“ Jis supranta, kad jis tapo visuomenę skaldančia figūra: kai kurie jaučiasi dėkingi už jo pastangas dalijant humanitarinę pagalbą, kiti vadina jį kolaborantu. „Čia esantys žmonės supranta, ką aš darau. Aš padedu. Galiu išspręsti bet kokią bėdą. Jie gali manimi pasitikėti. Tie, kurių čia nėra, nesupranta manęs ir pradeda manęs nekęsti.“
Kai gegužės pradžioje pirmą kartą kalbėjomės su D. Sanitaru, jis manė, jog galimybė, kad bus surengtas referendumas dėl prisijungimo prie Rusijos, yra nedidelė. Tuo metu nebuvo reikalingos administracinės infrastruktūros, o dauguma gyventojų tokį referendumą boikotuotų. Tačiau visai neseniai jis sakė, kad, laikui bėgant, žmonės Chersone susitaikys su okupacijos realybe ir ją priims. Jį taip pat maloniai nustebino jo apsilankymas Kryme. „Aštuonerius metus buvau šeriamas informacija, kad Kryme viskas yra blogai. Bet ten viskas yra gerai. Jie patys dalyvavo referendume, nes jie norėjo tapti Rusijos dalimi, nes tik Dievas gali juos teisti. Taip pat bus ir Chersone.“
Balandžio viduryje S. Pavliukas ir jo šeima pradėjo svarstyti galimybę palikti miestą. Tačiau kelias į Mykolajivą buvo pavojingas. Patikros punktuose rusų kariai ieškojo žmonių su Ukrainos nacionalinių simbolių tatuiruotėmis, naršė jų telefonuose, ieškodami inkriminuojančių žinučių. Dažnai jie neleisdavo žmonėms pravažiuoti be jokios priežasties. Tiesa, kai kuriuos savanorius jie praleisdavo, tikėdami, kad yra paprasčiau tiesiog atsikratyti Ukrainą palaikančiais aktyvistais.
Šeima nusprendė išvykti balandžio 18 d. Miestą jie paliko 5 valandą ryto. Lauke buvo šalta, lijo. Jų nedidelį „Nissan“ automobilį vairavo S. Pavliuko žmona, Tatjana. Vyras sėdėjo keleivio sėdynėje šalia jos, o ant vyro kelių – dvimetė jųdviejų dukra. Trys kitos dukros sėdėjo ant galinės sėdynės. Vyriausios S. Pavliuko dukros, Angelinos, sužadėtinis Dmytro važiavo priekyje jų judėjusiame automobilyje. Kelias, kurį jie pasirinko, vedė juos per sugriautus kaimus, sudegintus automobilius ir suniokotus namus. Tatjana, bandydama išvengti minų, buvo atsargi ir važiavo tik kitų automobilių suformuotais grioveliais. Kelionė, kuri paprastai trunka 40 minučių, tądien truko šešias valandas.
Kontrolės punktuose budintys rusų kariai atrodė purvini ir pavargę. Kai kurie jų buvo labai jauni ir neturėjo jokių apsaugų ar šalmo. Kariai visą laiką spoksojo į žemę. S. Pavliukas buvo įtrauktas į aktyvistų sąrašas, o Dmytro su savimi turėjo atmintuką, pilną rusų karinių mašinų nuotraukų, kurias jis užfiksavo pirmosiomis karo dienomis. Tačiau blogas oras išgelbėjo šią šeimą. Atrodė, kad dėl jo rusai visiškai neturėjo jėgų, todėl praleido visus automobilius.
Pasiekusi ukrainiečių linijas, šeima pastebėjo juos nustebinusį kontrastą. „Kaip gražiai atrodė Ukrainos kariai! – prisimena Angelina. – Buvo galima pamatyti tokį didelį skirtumą tarp dviejų armijų. Ukrainiečiai buvo gerai aprūpinti, jų uniformos buvo švarios, jie žiūrėjo tiesiai mums į akis. Jie mums sakė: „Viskas bus gerai.“
Praėjus dviem savaitėms po to, kai S. Pavliukas paliko Chersoną, susitikau su juo ir jo šeima viename name netoli Kyjivo, kuriame jie trumpam apsistojo. Tai buvo šilta pavasario diena, todėl sėdėjome terasoje. Pavliukai vis dar bando patys sau paaiškinti jų išgyvenimus okupacijoje, taip pat ir keistą taikos jausmą, tvyrantį Kyjive. „Kai pripranti prie nuolatinių sprogimų, tave pradeda žudyti tyla“, – teigė Angelina. Jos sesuo pasiilgo vaikų, kuriais ji rūpinosi Chersone: „Buvau tokia užsiėmusi ir naudinga. Dabar esame įstrigę nieko neveikime.“
S. Pavliukas ir toliau palaiko ryšį su D. Sanitaru, tačiau pripažįsta, kad jam darosi vis sunkiau su juo susikalbėti: „Karo metu jis gavo daug adrenalino. Jis buvo svarbus asmuo tarp patrulių, jie priėmė sprendimus, tačiau kai patruliai buvo išvaikyti, jis prarado šį jausmą.“ S. Pavliukas tiki, kad D. Sanitaro besitęsiantis bendravimas su rusų kariais patenkina jo poreikį išlikti dėmesio centre.
Mums kalbant, Vlada, S. Pavliuko šešiametė dukra, lakstė po sodą. Ji laikė tą pačią apiplyšusią vėliavą, kurią S. Pavliukas rado baloje okupacijos pradžioje. Vėliau, paklojusi ją ant pagalvių krūvos, mergaitė užmigo.
„Šią vėliavą turėjau su savimi per kiekvieną demonstraciją“, – pats negalėdamas tuo patikėti, pripažino S. Pavliukas.
