Pacientų numylėtas Respublikinės Panevėžio ligoninės gydytojas svarsto, kad gyvenimo intensyvumas šiandien yra neadekvačiai didelis. „Mūsų kūnai fiziologiškai vystėsi šimtmečiais ar tūkstantmečiais, o gyvenimo būdas progresuoja beprotišku greičiu“, – sako K. Bumblauskas.
Pasak jo, blogiausia, kad vieno iš širdies ir kraujagyslių ligų rizikos veiksnių – per didelio kraujo spaudimo – ne vienas net nejaučia. Deja – paskui jau būna vėlu.
„Statistiškai padidėjusio kraujospūdžio liga, negydoma 10 metų, pažeidžia vieną iš 5 organų-taikinių: širdį, kraujagysles, inkstus, akis ir smegenis. Kur yra paciento silpnoji vieta, ten jam ir kerta“, – vardijo kardiologas.
Tai – antroji interviu dalis. Pirmoje interviu dalyje aptarėme intervencinio kardiologo darbo kasdienybę, kuo išskirtinis darbas ligoninėje, kaip modernios operacijos pakeitė pacientų išgyvenamumą ištikus infarktui. Tekstą galite skaityti paspaudę čia.
Pacientai pastebi, kad esate iš tų gydytojų, kurio kabinete kraujospūdis nepakyla. Ką tokio darote?
Mano bendravimo stilius yra gana ramus, gal ir tai juos veikia. Bet šiaip bendraudamas su pacientu visada stengiuosi – nesvarbu, koks jo išsilavinimas, supratimas – apie jo būklę paaiškinti žmogui suprantama kalba. Tam pasitelki ir gyvenimiškus, buitiškus pavyzdžius. Stengiuosi, kad iš gydytojo kabineto išėjęs žmogus suprastų, kas jam yra, ką reikia daryti, kaip sau padėti, o ne vien girdėtų kažkokius skambius, jam nesuprantamus terminus.
Aišku, galiu palyginti, kaip skiriasi darbas valstybinėje poliklinikoje ir privačiame sektoriuje, nes pusdienį per savaitę skiriu darbui privačioje klinikoje. Kad ir kaip būtų liūdna, poliklinikoje laiko, skirto pacientui ir visam paaiškinimui, yra tik kelios minutės. Nes konsultacijos metu turi tiek visko padaryti – viską surašyti, pagrįsti, receptus išrašyti, tyrimus įvertinti, tyrimus atlikti, dar suplanuoti ir paaiškinti viską pacientui... Jei su vienu žmogumi, kurio situacija paprastesnė, kažkiek laiko „išloši“, tai ką „sutaupei“, išnaudoji kitam pacientui, kuris ateina su ligų maišu. Tada užtrunka, kol viską išsiaiškini, ypač jei yra vyresnio amžiaus pacientas.
Kai dirbi privačioje praktikoje, pacientui gali skirti, pavyzdžiui, 40 minučių, ir kokybiškai konsultuoti. Palyginimui, ligonių kasos už vieną konsultaciją skiria 30 eurų, o privačiai žmogus sumoka virš 100 eurų – teoriškai konsultacijos turėtų būti vienodos, bet praktiškai tai du skirtingi dalykai. Nors norėtųsi visiems pacientams suteikti tokią pačią pagalbą ir patarimus, poliklinikoje tai techniškai neįmanoma. O jei poliklinika ilgintų konsultacijų laiką, eilė dar ilgėtų. Tai yra užburtas ratas...
Dalis pacientų serga „baltų chalatų“ sindromu
Grįžtant prie kraujospūdžio, ar dažnai pasitaiko „baltų chalatų“ sindromas, kai galbūt sunku net atlikti tikslius tyrimus gydymo įstaigoje?
Sunku pasakyti, kiek pacientų – trečdaliui ar 20 proc. būdingas šis sindromas, bet jis tikrai yra. Tačiau jį labai lengva nustatyti – man patinka 24 valandų kraujospūdžio monitoravimo sistemos, kai pacientui uždedama manžetė, portatyvinis kraujospūdžio aparatas, jis užprogramuojamas, kad matuotų spaudimą kas pusę valandos ir nerodome pacientui, koks yra kraujospūdis. Ir tada matome tokią kreivę – kai poliklinikoje uždedame aparatą, kraujospūdis stipriai pakyla, po pusvalandžio jis nukrenta, toliau jis būna normalus ir, prieš ateinant pas gydytoją, vėl pakyla. Bet to baltų chalatų sindromo iš esmės gydyti nereikia, nes mes orientuojamės į vidutinį kraujospūdį.
Vaisingo amžiaus moterys labiau linkusios turėti didesnį pulsą ir mažesnį kraujospūdį, krūvio metu joms dažniau pakyla pulsas, o kraujospūdis šiek tiek atsilieka. Vyrams priešingai – krūvio metu dažniau didėja kraujospūdis, o ne pulsas, bet vėlgi tai nėra taisyklė.
Jis šiaip dienos metu pakyla dėl daugelio priežasčių – sustresavus, fizinio krūvio metu, bet tai užtrunka neilgai. Tad kol tas kraujospūdžio padidėjimo procentas mažas, tol gydymo nereikia, nebent tai sukelia momentinį galvos skausmą.
Jau nustačius padidėjusį kraujospūdį neapsieinama be vaistų?
Yra du variantai, kaip kardiologijoje gydomas kraujospūdis – gali arba gesinti gaisrą, arba neleisti jam įsikurti. Jei kraujospūdis labai retai užkilęs, taktika tokia, kad reikia gesinti tada, kai užsidega. O jei jį turime gana dažnai, reikia neleisti jam užsidegti. Taip ir vaistai: arba yra geriami pastoviai, kad kraujo spaudimas neužkiltų, arba tada, kai užkyla.
Formaliai užtenka du kartus iš trijų apsilankymų nustatyti padidintą kraujospūdį, kad jau atsirastų ši diagnozė. Kita vertus, nors ją pacientas gali gauti lengvai, ar ją reikia gydyti, parodo tik ilgesnis ar pastovus kraujospūdžio sekimas.
Bet šiaip širdis sparčiau paplakti turėtų kasdien, kad kaip tik apsisaugotume nuo ligų?
Reguliarus fizinis aktyvumas yra vienas iš sveikos gyvensenos aspektų, tai svarbu ne tik širdžiai, bet visam kūnui. Kiekvienas yra individualus ir pagal savo genų fondą atsineša polinkį į didesnį ar mažesnį pulsą, kraujospūdį. Be to, tam tikrų skirtumų yra ir tarp vyrų ir moterų. Vaisingo amžiaus moterys labiau linkusios turėti didesnį pulsą ir mažesnį kraujospūdį, krūvio metu joms dažniau pakyla pulsas, o kraujospūdis šiek tiek atsilieka. Vyrams priešingai – krūvio metu dažniau didėja kraujospūdis, o ne pulsas, bet vėlgi tai nėra taisyklė.
Kalbant apie pulsą, esama labai daug išorinių ir vidinių veiksnių, kas nulemia jo padidėjimą. Tam įtakos turi skydliaukės būklė, lytinių hormonų aktyvumas moterims, emocinis statusas ar charakterio bruožas. Emocingesni, linkę į paniką pacientai visada turi didesnį pulsą, depresinio pobūdžio pacientams yra kitaip, sportininkai, kurie tuo profesionaliai užsiima nuo jaunystės, linkę turėti žemesnį pulsą ramybės būsenoje.
Lėtesnis pulsas – daugiau sveikatos?
Tiesa ar mitas, kad turintieji žemesnį pulsą turi mažesnę riziką vyresniame amžiuje susirgti kardiovaskulinėmis ligomis?
Nėra taip, kad tai būtų netiesa, faktas, kad prie tam tikrų ligų mes kovojame su per dideliu pulsu. Yra rekomendacija, kad vidutinis pulsas būtų 65 su maždaug 10-ies paklaida, kitaip sakant 55–75 dūžių per minutę. Ypač vyresniame amžiuje didesnis pulsas lemia blogesnę fizinio krūvio toleranciją. Kitaip tariant, turėti žemesnį pulsą yra daugiau pliusų. Kita vertus, vyresniame amžiuje jis ir taip gali retėti, tada prireikia ir stimuliatorių. Bet koks nuokrypis nuo normos nėra gerai, tačiau jei jau davė žmogui mažesnį pulsą, tai tokį ir turi – kažkaip padaryti natūraliomis priemonėmis, kad jis būtų mažesnis, net neįmanoma. O bandyti jį pamažinti fiktyviai ir gerti vaistus kaip ir nėra tikslo.
Daugelio jau nebestebina, kai jauni žmonės miršta dėl širdinių problemų. Pastebite, kad šios ligos jaunėja?
Yra stebimas toks procesas. Mano nuomone, gyvenimo intensyvumas šiandien yra neadekvačiai didelis. Mūsų kūnai fiziologiškai vystėsi šimtmečiais ar tūkstantmečiais, o gyvenimo būdas progresuoja beprotišku greičiu. Ir visa tai atsiremia į poilsį, fizinį krūvį, darbo pobūdį, buvimą gamtoje, mitybą, sveiką gyvenseną. Urbanizacija, gyvenimas miestuose veda į tam tikrus kitus dalykus, kai palyginame su gyvenimu gamtoje, lėtai, be streso, skubėjimo. Tai labai siejasi su tuo, kad žmonės turi daug mentalinių problemų, panikos, depresijos sutrikimų, kurie ilgainiui užveda tam tikrus dalykus, paskatina širdies ir kraujagyslių ligas ar kt.
Dalis pacientų kraujospūdžio nejaučia. Jiems jis gali būti įspūdingai padidėjęs, bet jie to nejaučia iki tam tikro lygio. Statistiškai padidėjusio kraujospūdžio liga, negydoma 10 metų, pažeidžia vieną iš 5 organų-taikinių: širdį, kraujagysles, inkstus, akis ir smegenis. Kur yra paciento silpnoji vieta, ten jam ir kerta.
Pastebiu įdomią tendenciją ir tokias savotiškas bangas, kurios susijusios su garsių žmonių mirtimis. Štai prieš keletą metų mirus keliems žmonėms iš meno srities, padaugėjo besitikrinančiųjų profilaktiškai iš šios srities. Kita istorija – staigi jauno vaikino mirtis, tikriausiai širdinės kilmės, tai vėl jaučiamas sujudimas. Tad tokie žmonės nori ligai užbėgti už akių, dar nejausdami kažkokių simptomų.
Bet absoliuti didžioji dalis pacientų yra tie, kurie jaučia simptomus. Tai yra širdies nepakankamumas, išeminė širdies liga, hipertenzinė širdies liga, ritmo sutrikimai ir pan. Su tokiais pacientais tenka bendrauti ilgai, nes šios ligos iš esmės yra lėtinės ir nepagydomos.
Negydomas padidėjęs kraujospūdis padaro negrįžtamą žalą
Daug akcentuojama, kad hipertenzija – padidėjusio kraujospūdžio liga – ypač klastinga, mat ji gali nerodyti jokių simptomų.
Taip, dalis pacientų kraujospūdžio nejaučia. Jiems jis gali būti įspūdingai padidėjęs, bet jie to nejaučia iki tam tikro lygio. Statistiškai padidėjusio kraujospūdžio liga, negydoma 10 metų, pažeidžia vieną iš 5 organų-taikinių: širdį, kraujagysles, inkstus, akis ir smegenis. Kur yra paciento silpnoji vieta, ten jam ir kerta. Vieniems rega suprastėja, pavyzdžiui, neretai būna taip, kad pacientas nueina pas akių daktarą, o tas pasako, kad pacientui reikia ir pas kardiologą.
Ir tada, žinodami, kad jau yra akių pažeidimas, pacientui tegalime pasakyti, jog jis 10 metų pavėlavo. Ir liūdniausia būna, kad dalis jų jau buvo girdėję iš gydytojų įspėjimus, bet numojo į tai ranka, nes gi gerai jautėsi, sako: „Negi sveikas vaistus gersi?“ Ir jie ateina jau skųsdamiesi, kad nebepalipa, nebepadirba, pridūsta... Mes ir tada viską darome, kad padėtume, bet tu žinai, jog pacientui jau nebegalėsi padėti taip, kaip būtum galėjęs, jei jis būtų atėjęs prieš dešimtmetį.
Kaip gydytojas, kuris kasdien gelbėja kitų gyvybes, pats kovoja su stresu?
Šeima – žmona ir dukra – didžiausia atrama, tai yra pagrindas. O šiaip reikia mokėti kažkiek atsipalaiduoti, atitrūkti, tam tinka kelionės, hobiai, jūra, draugai. Nors realiai tokios profesijos gydytojui kaip aš praktiškai darbas tampa gyvenimo būdu. Niekada negali žinoti, kada paskambins ir pakvies dirbti ar konsultuoti. Esu užauginęs gana didelį draugų ratą, nemaža jų dalis yra medikai, tai, būna, sulaukiu nemažai skambučių, kai tiesiog norima pasikonsultuoti, pavyzdžiui, kitos srities gydytojas turi kardiologinį pacientą ir nori išspręsti kažkokį niuansą „čia ir dabar“. Tad pasakyti, kad visiškai atitrūksti ir apie mediciną negalvoji, negali. Juk medicina irgi persikėlusi į socialinę mediją, yra įvairiausios grupės, prenumeruoji naujienas, tai, būna, ir per atostogas gulėdamas prie jūros atsidarai kažką įdomaus pamatęs.
O kaip su mityba, sportu? Patys gydytojai daug pataria, ką reikėtų ir ko nereikėtų daryti, bet ar patys to laikosi?
Visi nori sveikai maitintis, bet pritrūksta noro arba laiko. Bet pamaininis darbas savaime yra rizikos veiksnys. Kai kartais gyveni ligoninėje, negali užtikrinti valgymo režimo, kada nori ir kaip nori. Juo labiau naktinis darbas išbalansuoja mitybą, pradedi nevalingai užkandžiauti trečią valandą nakties. Tad vienos formulės įgyvendinti visus sveikos gyvensenos punktus nėra.
Bet šiaip propaguoju labai aktyvų gyvenimo būdą – daug su šeima keliaujame, vaikštome, tenisą žaidžiame, dviračiais važiuojame, slidinėjame. Juo labiau kai matai, kaip gali gyvenimas greitai pasibaigti, laikaisi principo – reikia gyventi šiandien ir nieko neatidėlioti.
Dėkoju už pokalbį.
