Reaguodamas į neseniai Tėvynės Sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) partijos pateiktus siūlymus, kaip gelbėti Lietuvos sveikatos sistemą, gydytojas pasisakė savo socialinio tinklo paskyroje.
„Lietuvoje – kaip ir bet kurioje kitoje šalyje – resursų kiekis medicinoje yra ribotas. Gydytojų yra tiek, kiek jų yra. Slaugytojų – tiek, kiek jų turime. Pinigų – tiek, kiek valstybė skiria nuo BVP ir turtingesni gali sau leisti „prisimokėti“. Tai nėra nei ideologinis pasirinkimas, nei „neefektyvumo pasekmė“. Tokia realybė. Viskas, apie ką čia kalbame, yra tiesiog tų pačių ribotų resursų perskirstymas.
Taip jau yra, kad pats perskirstymo klausimas nėra niekuo unikalus ar naujas tik Lietuvai. Už to galiausiai visur yra politika, kuri suka uodegą bandydama įtikti kuo didesniam rinkėjų ratui, o dar giliau – tiesiog vertybės. Kaip ir viskas gyvenime, taip ir čia galiausiai viskas remiasi vertybėmis.
Mokėk pats tiek, kad „nebušavotum“ ar mokėkime visi tiek, kad skurstanti babytė Elenytė gautų savo elektrokardiostimuliatorių? Na, ir viskas per vidurį. Štai čia ir yra mūsų problema – niekaip Lietuvoje nerandame to vidurio, bet ir kraštutinumo nesirenkame“, – konstatavo K. Kilčauskas.
Ne viskas gali būti privatu
Jo teigimu, perskaičius TS-LKD planą „Eilės nėra norma“, susidaro įspūdis, kad viešasis sektorius pateikiamas kaip neefektyvus, nejudrus, nesugebantis susitvarkyti, o sprendimas esą – „leisti privačiam sektoriui ateiti į pagalbą“.
„Tačiau čia glūdi paprastas, bet labai svarbus klausimas: kas iš tikrųjų gali pakeisti viešąjį sektorių, jei privatus niekada neprisiims atsakomybės už visą sistemą? Ne viskas gali būti privatu. Nebus privačių reanimacijų, kurios priima sepsiu sergančius senjorus. Nebus privačių skyrių, kurie 24/7 dirba su insultais, sunkiomis traumomis ar skubia pagalba.
„Štai čia ir yra mūsų problema – niekaip Lietuvoje nerandame to vidurio, bet ir kraštutinumo nesirenkame.“
Šios paslaugos visada liks viešajame sektoriuje, nes jos – nepelningos, bet gyvybiškai būtinos. Dar keistesnis tada tampa pats santykis, kuris piešiamas tarp viešojo ir privataus sektoriaus.
Privatus kapitalas daugiausia šiandien veikia ambulatorinėje grandyje – ten, kur labiausiai reikia prevencijos, ankstyvos diagnostikos, sveikatingumo rodiklių gerinimo. Tuo metu visos šio nesureguliuotų santykių komplikacijos ir pasekmės amortizuojamos viešajame sektoriuje, kuris priverstas nemokamai gydyti brangiausias, pažengusias, dažnai apleistas ligas“, – dėstė gydytojas.
Pasak K. Kilčausko, to rezultatas toks, kad privatus sektorius išsaugo pelningumą, o viešasis – finansinę atsakomybę už viską, kas nepavyko.
„Kaip tokiomis sąlygomis kalbėti apie „rezultatais grįstą sistemą“, jei rezultato grandinę nutraukiame viduryje? Jei prevencija ir pirminė sveikata lieka komercializuota, o stacionarinė – valstybei, mes neišvengiamai kursime brangią, neefektyvią ir reaktyvią mediciną.
„Nebus privačių skyrių, kurie 24/7 dirba su insultais, sunkiomis traumomis ar skubia pagalba. Šios paslaugos visada liks viešajame sektoriuje, nes jos – nepelningos, bet gyvybiškai būtinos.“
Šiandien megaklinikos su milžiniškais stacionarais, už viešus pinigus jau gydo tai, ko nesuvaldo mažosios privačios ambulatorijos. Tai ar tikrai vadovaujamės aksioma, kad jei privatus – tai automatiškai efektyvus? O gal tiesiog pamirštame, kad efektyvumas matuojamas rezultatu visuomenės mastu, o ne finansiniu balansu atskiroje įstaigoje“, – svarstė jis.
Nėra vizijos, kokiu keliu eiti Lietuvai
Gydytojas atkreipė dėmesį, kad dar vienas dalykas, kuris lieka neaiškus, – kokiu keliu Lietuvai iš tikrųjų siūloma eiti.
Pasak jo, minimame dokumente pateikiami labai skirtingi pavyzdžiai:
- Estijos skaidri eilių sistema,
- Lenkijos mišrus viešojo ir privataus finansavimas,
- Skandinavijos valstybės garantijos,
- Vokietijos konkurenciniai fondai,
- Jungtinės Karalystės viešas atsakomybės modelis.
„Tačiau nepasakoma aiškiai, kuris iš šių modelių siūlomas Lietuvai. Ar eisime Estijos skaidrumo keliu? Ar Lenkijos mišria partneryste? Ar Skandinavijos garantijų principu?
Kol nėra krypties, kalbame tik apie pažadus – ne apie sistemą, kurią galėtume realiai sukurti. Jei šalys, į kurias lygiuojamės – Skandinavija, Estija, Vokietija – sveikatai skiria apie 10–11 proc. BVP, o mes tik 7,8 proc., tai gal problema ne tik „neefektyvume“, bet ir neadekvačiame finansavime?
Kodėl vengiama šios temos? Ai, pala... Mokesčiai ir biudžeto perskirstymas „kažkam nuimant“... Na, tada aišku... Jei norime daugiau efektyvumo, reikia stiprinti viešąjį sektorių iš vidaus: geresnė vadyba, skaidrumas, komandinė ir integruota medicina, duomenimis grįsti sprendimai. Ir svarbiausia viską, kas įmanoma, mesti į pirminę grandį“, – vardijo K. Kilčauskas.
Blogiau už konfliktuojančias idėjas – stovėjimas vietoje
Gydytojas pabrėžė, kad šiandien Lietuvoje privalu apsispręsti, kokią medicinos sistemą kuriame. „Jau vėluojame dešimtmečius. Blogiau už krūvą konfliktuojančių idėjų yra stovėjimas vietoje. Aš dabar va taip jaučiuosi, kad stovime vietoje.
Eilės nėra norma. Bet ir medicina – nėra laisva rinka, kuriai galime taikyti „Temu“ logiką ir vertybinę prizmę. O dabar turbūt belieka laukti, kol liberalai pasiūlys savo viziją – kiek reikėtų mokėti kiekvienam asmeniškai, kad pagaliau išgertume paracetamolio tabletę nuo skausmo prieš kviečiant Greitąją medicinos pagalbą.
Tada turėsime jau Šiaurę, Vakarus ir Rytus. Kas sugalvos Lietuvai, kaip į Pietus judėti? Tiesiog pagal fizikos dėsnius tempiant į 4 skirtingas puses stabiliausia būtų niekur nepajudėti. Na, aišku ir tempiančios jėgos dar turi būti vienodai stiprios...“ – konstatavo K. Kilčauskas.
