E. Gentvilas pažymėjo, kad norėtų, jog partijos pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen siektų prezidento posto ir prakalbo, kad liberalai su konservatoriais turėtų kelti bendrus kandidatus artėjančiuose rinkimuose.
„Yra didysis erelis rėksnys, o aš jaučiuosi kaip mažasis erelis rėksnys“, – prieš interviu juokėsi E. Gentvilas.
Kuo Liberalų sąjūdžio patriarcho negali apkaltinti, tai sąmojo trūkumu. Kai fotografė prieš mūsų pokalbį fotografavo E. Gentvilą stovintį ant Seime esančių laiptų, pro šalį žingsniavo vienas opozicijos atstovas.
„Ko toks rūstus? Šypsokitės daugiau“, – liberalui patarė kolega.
„Kai tokia opozicija, tai šypsotis ir belieka“, – nusijuokė E. Gentvilas.
Eugenijus Gentvilas – Nepriklausomybės akto signataras, Seimo narys, buvęs Europos Parlamento narys, buvęs ministras, laikinai ėjęs premjero pareigas, buvęs Klaipėdos meras. Šis politikas jau trisdešimt metų yra vienas liberalų veidų Lietuvoje. Priešakinėse linijose E. Gentvilas stovėjo ir po Rolando Pakso viražų Liberalų sąjungoje, ir po Eligijaus Masiulio skandalo, ir po ne vieno liberalų skilimo, kurio paskutiniu akcentu tapo Laisvės partijos susikūrimo.
E. Gentvilas dažnai mėgsta pašmaikštauti, tad ir mes galime pajuokauti, kad su liberalais sudarė jau ne vieną dešimtmetį trunkančią santuoką, ir liko ištikima jai tiek džiaugsme, tiek varge.
Neseniai Liberalų sąjūdis pristatė naują logotipą ir vizualinę tapatybę. Internete iškart pasipylė pašmaikštavimai, tačiau E. Gentvilo tai nejaudina.
„Jei kažkas galvoja, kad mes čia labai įsižeidžiame dėl kokių nors palyginimų, tai patikėkite, kiek mes praėjome“, – pokalbio metu sakė jis.
Nejaudina jo ir raginimai išmesti vadinamuosius agroliberalus, kurie dažnai žmogaus teisių klausimais balsuoja kiek kitaip, nei iš jų tikisi didelė dalis liberalių pažiūrų veikėjų.
Principingas, bet ne kategoriškas. Kandus, bet nesityčiojantis. Toks šiame interviu pasirodė E. Gentvilas, su kuriuo aptarėme naująjį partijos logotipą, vis dar iš paskos besivelkantį politinės korupcijos bylos šleifą, Civilinės sąjungos įstatymą, būsimus prezidento ir mero rinkimus bei tai, ką politikos veteranas ketina veikti vasarą.
„Per daug aš mačiau ir per daug man teko pergyventi“
Neseniai vyko Liberalų sąjūdžio suvažiavimas, kuriame paskelbėte apie naująjį partijos vizualųjį identitetą ir naująjį partijos logotipą. Internete teko matyti visokiausių atsiliepimų, vieni naujajame logotipe matė sužadėtuvių žiedą ar lobių skrynią, kiti ne tokius teigiamus dalykus, pavyzdžiui, klozetą ar „Masiulio dėžutę“. Kaip jums pačiam naujasis logotipas?
Man, kaip ir kitiems kolegoms, visiškai nepatiko senasis logotipas, kur, aš juokiuosi, dvylika iš anksto susitarusių grupėje veikiančių asmenų nupiešta. Pamenu, 2006 metais greitosiomis kūrėme partiją. Kokį jau sukūrė logotipą, tokį. Ir vis nebuvo kada pakeisti, vis ne proga. Buvome nutarę šiemet balandžio 9 dieną daryti tą pristatymą ir suvažiavimą, bet prasidėjo karas, tai atidėjome vėliau. Tada čia įžiūri, kad mes čia po teismo sprendimo, ar ne? Primenu, kad teismo sprendimas balandžio 19 dieną, o mes planavome balandžio 9 dieną suvažiavimą.
Jau pusantrų metų buvo ruošiamas naujas logotipas. Manau, kad jis yra normalus, nei koks ten iš koto verčiantis. O kad komentuoja, tai kiekvienas marketingistas pasakytų, kad kuo daugiau komentuoja, net ir neigiamai, tuo geriau. Jei kažkas galvoja, kad mes čia labai įsižeidžiame dėl kokių nors palyginimų, tai patikėkite, kiek mes praėjome.
Po Masiulio įkliuvimo 2016 metų gegužę teko visko išklausyti. Gatvėje žmogus mašinos duris atidaro, aš su žmona sėdžiu prie prekybos centro, ir rėkia „tu vagis!“. Tai čia dėl kokių nors Tapino pasišaipymų, patikėkite, tikrai plaukų nesiraunu. Teko pragyventi visą tai. Juo labiau, kad Masiulis buvo mano studentas, mano politinis mokinys. Politinė bendruomenė tuo metu sakė, kad tegu tik nesako, kad Gentvilas ne prie ko. Paskui atsirado prokuroro kaltinamasis aktas, Gentvilo ten nėra per visus 443 puslapius.
Tai reikėjo viduje atstovėti tuos dalykus. Tai jei kažkas galvojo, kad čia užgaus, įžeis, kaip nors susijautrinsime, tai ne, man to nebėra. Per daug aš mačiau ir per daug man teko pergyventi.
O kodėl to atsinaujinimo nepadarėte prieš praėjusių metų Seimo rinkimus? Arba prieš 2016 metų Seimo rinkimus, kai visa ta istorija buvo karštesnė ir tada lyg būtų tikęs visas tas persitvarkymas, kad ir vizualus?
2016 metais Masiulis įkliuvo likus penkiems mėnesiams [iki rinkimų]. Kokį tu logotipą bepakeisi... Tada reikėjo mobilizuoti partiją ir rinkėjus. Kaip žinote, mes mobilizavome ir pasiekėme geriausią rezultatą Liberalų sąjūdžio istorijoje. Po to partijai buvo pareikšti įtarimai. Gerai, stabdome planus, nes atrodys, kad mes bandome „išversti skūrą“, atrodyti kiti ir kitokie. Ką padarėme, tai išsiskaidrinome, bet jei būtume keitę veidelį, tai būtų buvę ne tiek replikų. Stabtelėjome, nes būtų atrodę, kaip bandymas pakeisti savo išvaizdą. Mes darėme daug vidinių pakeitimų, asmeninių, personalinių pasikeitimų.
Jei nekalbėtume apie logotipą, ar pats Liberalų sąjūdis yra pilnai įžengęs į kitą savo gyvenimo etapą po politinės korupcijos bylos? Kiek tai jau užverstas lapas ir kiek dar prireiks laiko, kad kai kalbėsime apie Liberalų sąjūdį, negalvosime apie „Masiulio dėžutę“?
Tokia lemtis, sies visą laiką. Aš tik noriu jums pasakyti, kad iš 2016 metų gegužės mėnesio Liberalų sąjūdžio frakcijos Seime sudėties šiandien esame dviese: aš ir Čmilytė-Nielsen. Atsinaujinimas yra įvykęs visiškai, žmonės nieko bendro su ta istorija neturėjo. Kai kurie šios dienos aktyvistai Masiulio gal net gyvo nėra matę.
Mano lemtis yra kita, bet mano lemtis yra pasakyta kaltinamajame akte. Mano pavardės ten nėra. Tiesa, esu paminėtas vienoje vietoje, galiu papasakoti tą juokingą situaciją. Masiulis skambina [Antanui] Guogai, STT fiksuoja skambutį. Masiulis sako: „Antanai, mes su Augiu atvažiuosime.“ Tokia frazė. Tardytojas klausia Masiulio, kas tas Augis? Na, Augis yra Seimo narys Eugenijus Gentvilas. Štai Gentvilo vaidmuo toje istorijoje.
Man labai sunku buvo, kai aš žinau, ką visi galvoja apie mano sąsają su Masiuliu. Bet aš žinau, kad aš nieko nežinau apie tą istoriją ir niekaip nesu su ja susijęs. Turėjo praeiti kažkiek laiko ir tiek.
Kai dabar siejamas su tuo Liberalų sąjūdis, tai sutinku, tiek oponentai, tiek žiniasklaida jaučia būtinybę užkabinti. Čia ir Seimo salėje buvo atvejis, kai klausiau, ar Lenkų rinkimų akcija ketina atsiriboti nuo Zbignevo Jedinskio pasisakymų, kad Lenkija su Rusija turi sudaryti sąjungą. Tai ko aš sulaukiau? Salėje rėkia „Teisiamos partijos narys!“. Taip, teisiamos partijos. Su tuo susitaikėme, nes žinome, kad būsime išteisinti. Aš tą ketverius su puse metų kartojau nuo įtarimų partijai pareiškimo. Bet to reikia sulaukti.
„Buko politiko požiūris, kad nedarysiu nieko, nes ten yra žmonės, kurie man nepatinka“
Pakalbėkime apie dabartinį politinį ciklą ir vienas iš daugiausiai aptariamų klausimų – Civilinės sąjungos įstatymas. Esate vienas iš šio projekto teikėjų, kaip ir buvote vienas iš Partnerystės įstatymo teikėjų. Kodėl jums šis klausimas svarbus?
Esu tradicinės šeimos narys, kaip juokiuosi, kažkodėl Šeimų maršas manęs nekviečia ant scenos pasisakyti. Ta pati žmona trisdešimt devynerius metus, trys vaikai, penki anūkai, ir čia, matyt, ne pabaiga. Bet aš vis tiek žiūriu į Lietuvos žmones, kurių problemos nėra sprendžiamos. Čia kalba ne tik apie homoseksualius žmones. Realioje partnerystėje gyvena daugybė vaikinų ir merginų, vyrų ir moterų.
Tarkime, mano giminaitis, 68 metų, gyveno partnerystėje su 70 metų moterimi. Nei jie tuokėsi, nei ką. Mirė šita moteris nuo kovido. O turtiniai reikalai kaip? Ogi niekaip. Nefiksuota. Gerai, kad ten nekilo per vaikus skandalų, kažkaip atsidalino. Tai mes turime galvoti ir apie tuos žmones.
Žiūrėkime iš kitos pusės. Prisimenu 90-uosius metus. Paaiškėjo, kad Lietuvoje yra 115 tūkst. neįgalių žmonių. Mes jų nematydavome, mes nustebome. Vėžimėlių nebuvo, jokios aptarnavimo infrastruktūros nebuvo. Pasirodo, kad jų yra ir labai daug. Jų problemas reikia spręsti. Žinote, aš pasididžiuodamas sakau, kad per 32 metu mes labai daug padarėme dėl neįgalių žmonių, dėl tos mažumos. Parodėme rūpestį.
Kita tema – vaikų namai, Lietuvos skaudulys nuo sovietmečio. Dalia Grybauskaitė 2015 metais iškėlė tezę, kad turime atsisakyti vaikų namų, vaikai turi gyventi šeimose. Nuo 4 tūkst. vaikų namuose liko 1,5 tūkst. Sprendžiame šitą problemą. Komitete sprendžiame įkalinimo įstaigose esančių nuteistųjų asmenų problemas, einame civilizacijos keliu.
Ką mes išsprendėme homoseksualių žmonių gyvenimuose per 32 metus? Nieko. Išskyrus, kaip su kolegomis juokiamės, vieną dalyką. Iš Baudžiamojo kodekso išbraukėme, kad homoseksualūs asmenys baudžiami pagal Baudžiamąjį kodeksą. O daugiau nieko, nejudinsime nė piršto net dėl vyro ir moters gyvenančių ne santuokoje, viską darysime dėl tų, kurie gyvena santuokoje, bet nieko nedarysime dėl kelių šimtų tūkstančių piliečių, vyrų ir moterų, nes, matai, tokias pat taisykles turės gėjai ir lesbietės.
Tai yra baisi diskriminacija. Dėl kiekvieno žmogaus reikia kažką padaryti. Kartais priiminėjami įstatymai ar ministrų įsakymai dėl vieno žmogaus problemų išsprendimo. Čia mes kalbame apie šimtus tūkstančių. Tačiau ta homofobija labai stipri. Tai yra buko politiko požiūris, kad nedarysiu nieko, nes ten yra žmonės, kurie man nepatinka.
Per vienas vestuves išėjome parūkyti. Rūko ten toks tolimas giminaitis, kuris per avariją neteko kojos. Jis man sako: „Augi, kodėl tu ten tais rūpiniesi. Juk tu tai ne toks?“. Sakau: „O kodėl mes tavimi turėtumėme rūpintis? Mes gi ne tokie, mes turime abi kojas, abi rankas. Kodėl mes tavimi turime rūpintis? Išmokomis, kompensacijomis, pandusais, vežimėliais. Mes juk ne tokie.“ Jis su manimi galiausiai sutiko.
Kodėl žmonės galvoja, kad Gentvilas turi rūpintis tik tokiais, koks jis pats yra. Ne. Priesaika sako, kad mes turime rūpintis visais, net ir tokiais, kurie tau nepatinka. Kiekvienas Seimo narys privalo tą daryti.
Šitaip Lietuva, pasiekusi daugybę pasiekimų ir padariusių per 32 metus, šioje vietoje sustojo kaip asilas ir nejuda į priekį. Tikiu, kad mes pajudėsime.
Prieš metus, kai pateikimo stadijoje buvo atmestas Partnerystės įstatymas, pritrūko vos kelių balsų. Dalis nepalaikiusiųjų buvo ir iš Liberalų sąjūdžio gretų. Kaip vertinate tai, kad nors jūsų partijos programoje įrašytas tikslas įteisinti lyčiai neutralios partnerystės teisinius santykius, dalis frakcijos narių to nepalaiko ir balsuoja priešingai?
Mums ir man baksnoja apie mūsų frakciją ir skirtingą balsavimą. Tų skirtingų balsavimų mes matome ir kitose frakcijose, tiek dėl šitų dalykų, tiek dėl kitų. Aš tą įvairove savotiškai didžiuojuosi. Taip, dėl to sunku, dėl to tenka aiškintis, dėl to tenka ilgai diskutuoti. Bet aš pasakysiu taip, tokių grynuolių kaip Laisvės partija nėra daug. Susikūrė nauja partija, ant kelių dramblių pastatė savo viešąjį veikimą, ten jie yra vieningi. Bet niekas neatkreipia dėmesio, kad kokiais ekonominiais klausimais jie gana skirtingai balsuoja.
Ką aš turiu omenyje, kai sakau, kad didžiuojuosi mūsų liberalais ir jų įvairove. Aš esu buvęs Europos Parlamento narys ir pažįstu visą platų liberalių partijų spektrą Europoje. Nuo iki. Tai tarp mūsų Liberalo sąjūdžio žmonių, tiek visoje partijoje, tiek čia Seime, mes turime platų spektrą. Nuo labai ryškiai krikščioniško Juozo Baublio, kurio ir brolis yra kunigas, iki manęs, netikinčio žmogaus. Aš labai gerbiu Bažnyčią, kaip dvasinį, kultūrinį paveldą, bet aš netikiu. Tai mes turime nuo ekonominių dešiniausių iki ekonomiškai gana kairių pozicijų.
Toks yra Europos liberalių partijų spektras. Ir mes esame tą spektrą atspindinti partija. Neišvengiamai kai kuriais klausimais mes turime skirtingas pozicijas ir skirtingus balsavimus. Dėl to man kaip frakcijos ceremonmeisteriui yra sunku, nes tenka ir aiškintis, ir paaiškinti, ir viduje tenka daug dirbti.
Tai jūsų nejaudina kritika, kad Liberalų sąjūdžiui reikėtų apsivalyti nuo vadinamųjų agroliberalų?
Ims man kas ir nurodys apsivalyti, išmesti... Kaip mes džiaugėmės, kai tie žmonės laimėjo vienmandatėse. Vien dėl to, kad jie laimėjo vienmandatėse, mes esame valdančioji dauguma. Vien dėl to, kad jie laimėjo vienmandatėse, šiandien yra ne kairiojo centro, o dešiniojo centro vyriausybė. Vien dėl to, kad jie laimėjo vienmandatėse, Čmilytė-Nielsen yra Seimo pirmininkė. Nepatiko Gentvilui balsavimas ir išvysim juos lauk.
Girdžiu partijos vidinėse feisbuko grupėse – vyti juos lauk! Nesutinku. Kam nors nepatiks mano balsavimas, tai vyti Gentvilą lauk? O juk paskaitykime Konstitucijoje, Seimo narys balsuoja pagal savo sąžine. Ir viskas. Ir aš privalau tą gerbti. Gal dėl to mes ir esame liberalai. Gal tolerancija kyla pradedant nuo vidinės tolerancijos, gal tai ir yra pagrindinis liberalizmo štrichas? Gal dėl to jie ir yra pas liberalus.
Mes labai greitai galime jaunų karštakošiškų patarimų pasiklausyti. Ar savų partiečių, ar viešojo lauko komentatorių. Viena žurnalistė man sakė, kodėl nemetate jų lauk? Sakau, gerbiamoji, gal ne jūsų reikalas (juokiasi).
Gerai, o jei išmetame, kas atsitinka? Jų nelieka valdančiojoje daugumoje ir neliks tada valdančiosios daugumos. Tada ateitume iki pirmalaikių Seimo rinkimų. Tai ar jaučiame bet kokią atsakomybę už valstybę? Nekalbu tik apie žmogaus teisę balsuoti pagal save. Tai jau valstybės reikalas. Šioje situacijoje karščiuoti tuo labiau negalima.
„Nežinau, ar Viktorija pasirengusi tą auką padaryti“
Ar šie pastarieji metai yra vienas sunkiausių laikotarpių Lietuvai? Turėjome koronaviruso pandemiją, migrantų krizę, dabar – karas Ukrainoje. Esate politikoje ne vieną dešimtmetį, tad gal galėtumėte palyginti, ar tai sunkiausi keleri metai Lietuvai?
Šios dvi kadencijos yra baisios, ypač dabar krentanti lemtis mūsų daugumai ir Šimonytės kabinetui. Dar reikėtų pridėti ir tokius dalykus kaip prekybos su Rusija ir Baltarusija nutraukimas, „Belaruskalij“ trąšų atžvilgiu taikytos sankcijos, tai sukėlė dar daugiau krizių.
Tačiau tokių krizių kaip koronavirusas ar karas anksčiau nebuvo. Prisiminkime Butkevičiaus vyriausybę, 2012–2016 metai. Jei kokios ir buvo krizės, tai pačių prisidarytos. Auksinių šaukštų skandalas, Vijūnėlės dvaro skandaliukas. O dabar pasaulinio masto dalykai gula ant Šimonytės pečių. Kai manęs klausia, ar ilgai jūsų dauguma atlaikys? Aš sakau, kad tiek, kiek atlaikys Ingrida. Mes neturime intereso susigriauti, pasileisti. Esame atsakingi.
Bet aš ir su džiaugsmu, ir su nerimu žiūriu į Ingridą, kaip tą žmogų, nuo kurio daug kas priklauso. Neduok Dieve, sveikata. Neduok Dieve, psichologiškai palūžta, nebetempia. Būna taip žmonėms. Ne kiekvienas atlaikytų tuos krūvius. Man žavus toks tandemas Viktorijos ir Ingridos. Ir ministrų atsakingas darbas. Ir valdančiosios daugumos darbas, turime truputį tą pabiručių sindromą, kiekvienas savaip norėtų, bet matome, kad ateina diena „X“ ir mes susitelkiame.
Paminėjote Seimo pirmininkės ir premjerės tandemą. Viešojoje erdvėje jau sklando idėja, kad V. Čmilytė-Nielsen gali kandidatuoti 2024 m. prezidento rinkimuose. Jūsų nuomone, kiek realu tikėtis, kad Seimo pirmininkė kandidatuotų ir tas Čmilytės-Nielsen ir Šimonytės tandemas virstų iš Seimo pirmininkės ir premjerės į prezidentės ir premjerės?
Jeigu taip atsitiktų, manau, būtų labai rezultatyvus bendradarbiavimas. Ką mes šiandien matome, nenoriu vienos pusės kaltinti, esu pats viešai ir vienos, ir kitos pusės nuodėmes paminėjęs, tai santykiai tarp Prezidentūros ir Vyriausybės, tarp Prezidentūros ir Seimo daugumos nėra geri. Jie gal ir neturi būti geri, bet jie nėra rezultatyvūs. Tu gali muštis, pliektis ir pasiekti rezultatą. Aš už tai. Dar labiau būčiau už tai, kad gražiai dirbant pasiekiamas rezultatas. Bet jeigu rezultatas nepasiekiamas, tai visiškai nesvarbu, ar tu spjaudaisi vienas ant kito, ar šypsaisi vienas kitam. Manau, kad su Čmilyte-Nielsen ateitų kitos kokybės santykių epocha.
Ar taip bus, ar Čmilytė-Nielsen imsis ir kandidatuos? Aš nežinau. Aš ją iš labai arti matau. Matau ir žmogaus pavargimus, ir sprendimų paieškas. Supraskime, ką reiškia tapti prezidentu. Jeigu tu ieškai ne tuštybės, ne posto, ne to, kaip tu gražiai atrodysi, bet to, kiek tau reikės dirbti ir už ką tu tapsi atsakingas asmeniškai, ne kiekvienas adekvačiai save vertinantis žmogus gali priimti tokį sprendimą. Zelenskio išbandymų epocha rodo, ką valstybės vadovas privalo iškęsti, padaryti, nuveikti. Ir be šeimos, šeima kažkur. Jei rūpi šeimos dalykai, tai toks postas yra auka. Nežinau, ar Viktorija pasirengusi tą auką padaryti.
Aš priimu kiekvieno – ir Čmilytės, ir Šimonytės, ir Nausėdos, ir praeityje buvusių vadovų – apsisprendimus kaip pasiaukojimą tam tikrą. Aš esu buvęs meru ir žinau, kiek tu tampi suvaržytas. Aš ir dabar negaliu elgtis, kaip galbūt kartais norėčiau, nes esu parlamento narys. Nebūtinai blogai elgtis, bet kažkaip kitaip, laisviau.
Šiomis dienomis kyla kalbų apie valstybės vadovų apsaugą. Prisimenu, kai buvau laikinasis ministras pirmininkas. Buvo žmonos gimtadienis. Žiūriu, kur čia iš vyriausybės galima nueiti. Matau, juvelyrinių prekių parduotuvė. Aš ir drožiu ten. Apsauga: „Kur drožiat?“. Sakau: „Žmonai dovanėlę nupirkti, greitosiomis, grandinėlę kokią nors“. „Palaukit, negalima“. Apsauga įeina į vidų, išgainioja pirkėjus, ateis Gentvilas pirkti. Manote, man tai smagu? Kai žmones išvaro iš parduotuvės, jie mato, kad dabar Gentvilas atėjo apsipirkti. Gentvilas bijo, kad mes čia jį pasmaugsime? Aš nebijau, bet yra tokie protokolai, tokios taisyklės.
Ir aš esu padėjęs tam tikrų aukų. Asmeninio gyvenimo, asmeninės laisvės sąskaita. Aš nežinau, ar ta pati Viktorija yra pasirengusi dėti aukas ant aukuro. Aš linkėčiau. Aš norėčiau. Bet žinau, kiek tai kainuoja. Ypač, kai jos vaikučiai nėra tokie dideli.
Jeigu kalbėtume ne vien apie Seimo pirmininkę, bet apskritai, ar valdančiajai daugumai reikėtų kelti bendrą kandidatą?
Aš jau esu kalbėjęs su kai kuriais konservatoriais. Mes vis dažniau ir dažniau turėtumėme galvoti apie bendrus kandidatus. Ne dėl to, kad mes visiškai vienodi ir kraujo broliai. Turime daugybę skirtumų, dėl to ir esame skirtingose partijose. Bet kartais gyvenimas verčia pagalvoti ir apie bendrą veikimą.
Pavyzdžiui, artėjantys Vilniaus miesto mero rinkimai. Pripažinkime, nei mes liberalai, nei konservatoriai šiandien neturime aiškaus, stipraus, laimėti galinčio kandidato. Gal turime, gal dar neatradome. O gal bandykime ieškoti ne jūs pas save ir mes pas save, o kažkokį bendrą, nepartinį, kuris sutiktų būti remiamas dviejų partijų, gal net dar kelių, ir taptų meru. Mes jo nesisavintume, nes jis nebūtų mūsų. Bet mums reikia galvoti, kaip Vilnius, kaip sostinė eis į priekį. Jei randame tokį kandidatą, tai gal pabandykime paremti abi partijos.
Lygiai tą patį galvočiau ir toliau, kai kalbame apie šalies prezidento rinkimus. Ar būtinai reikia tą partinį formatą įkišti? Jeigu mes randame žmogų, kuris tikrai Lietuvai naudingesnis, tai vertėtų galvoti, kaip čia tartis dėl tokio žmogaus. Truputį drumsčia tas dalykas, kad tuo pat metu vyksta Europos Parlamento rinkimai ir prezidento rinkimai. Kiekviena partija tampa suinteresuota kelti savo kandidatą, kad pagerintų savo poziciją Europos Parlamento rinkimuose. Jei tai būtų atskirti rinkimai, tai būtų mažiau pagundų būtinai turėti savąjį kandidatą. Mūsų partija tikrai negalėtų būti baudžiama ar kritikuojama, nes mes neturėdavome kandidato prezidento rinkimuose. Nei 2009 m., nei 2014 m., nei 2019 m.
Linkėčiau tartis ar dėl prezidento, ar dėl Vilniaus mero posto, ar dėl bet kokio sprendimo. Jūs ne kartą girdėjote, kaip aš burbėdavau dėl valdančiosios daugumos, kad koalicijos tarybos reikėtų, kad apie sprendimus kartais sužinome iš žiniasklaidos, o tada žiopčioji, nesinori ant savų varyti, bet kalbėti kitaip, nei kalbėjai prieš keturias dienas irgi nebeišeina. Nesinori atsidurti mulkio pozoje. Kartais taip būdavo. Bet dabar aš džiaugiuosi, nes mes pradėjome žymiai dažniau kalbėti valdančiosios koalicijos formate, nekurdami atskiros koalicinės tarybos, bet vis dažniau susėdame ir pasikalbame. Ir vis, manau, rezultatyviau judame į priekį.
„Aš nesakau, kad Dalia jau praeities žmogus“
Jeigu kalbėtume apie bendrą jūsų ir konservatorių kandidatą, tai tiek 2009 m. tiek 2014 m. jūs rėmėte Dalią Grybauskaitę. Tai ar 2024 m. bendra kandidate vėl galėtų tapti Dalia Grybauskaitė? Ji vis minima visuomenės apklausose ir pagal Konstituciją ji galėtų kandidatuoti.
Labai daug teigiamų dalykų matyčiau, bet reikia galvoti apie naujus žmones. Aš nesakau, kad Dalia jau praeities žmogus. Ne, ji ir ta modernybę perpranta greitai. Tai daug pagiriamųjų žodžių jai, nepaisant jos aštraus būdo ir charakterio, kuris dažnu atveju yra teisingas. 2012 m. ji pasako, kad Rusija yra teroristinė valstybė.
Man atrodė truputį per daug, per riebiai, nors šiaip teisybę sako. Dabar pats iš Seimo tribūnos kalbu ir pasisakau už Seimo rezoliucija, kuria Rusija pripažįstama teroristine valstybe. Grybauskaitė buvo teisi. Tas aštrumas yra teisybės pasakymas aštria forma. Ar geriau apsiseilėjus meluoti? Ar geriau ryžtingai ir įžūliai pasakyti teisybę? Aš už tą ją labai gerbiu.
Bet mes turime galvoti apie naują kartą. Naujose kartose mes galime atrasti tų žmonių. Tikrai nenoriu pasakyti, kad ne ne, Grybauskaitei tikrai ne. Visokių variantų yra. Ji tikrai nebūtų prasta prezidentė, jei taip atsitiktų.
O Vilniaus mero rinkimuose sutiktumėte remti Laisvės partijos kandidatą? Pavyzdžiui, jei tai būtų Vytautas Mitalas?
Manau, kad ne. Aš ir pats jaučiau nuoskaudų, kai jie, laužydami įstatus, išėjo iš mūsų partijos, kūrė komitetus. Dėl to išsiskyrimo yra tam tikros emocijos. Bet tas emocijas aš nuimu čia bendradarbiaudamas su jais. Manau, kad aš puikiai sutariu su jais daugeliu klausimų, aš pajėgus nuimti tas emocijas. Ar pajėgi tas emocijas nuimti mūsų partija? Nežinau.
Bet yra kitas dalykas. Ar Laisvės partija šiandien galėtų pasiūlyti ką nors, apie ką būtų verta pašnekėti. Mitalas? Tik gerus žodžius galiu pasakyti, bet man neatrodo, kad tai būtų tas kandidatas, dėl kurio mes galėtumėme sutarti. Ne kartą ir iš tribūnos, ir asmeniškai Vytautui esu pasakęs ir gerų žodžių, ir padėkos žodžių. Po visų partinių krizių, Šimašiaus atsistatydinimo teko sekretoriatą, 13 žmonių, atleisti. Ir aš pasilikau vieną – Vytautą Mitalą, kad jis laikinai padėtų užbaigti visas sekretoriato problemas. Liko Vytautas ir aš jam už tą laikotarpį dėkingas.
Bet nemanau, kad jis būtų tas kandidatas, dėl kurio mūsų partija sakytų, kad gal reikėtų jį palaikyti. Aš labiau kalbu apie tokį bendrą kandidatą, kurio pavardės šiandien gal net nežinome. Kurio galbūt nėra nė vienoje partijoje. Mums reikia galvoti apie Vilnių, valstybės sostinę.
„Visur aš esu buvęs, bet o kam čia trūnyti?“
Jau ne už ilgo baigsis Seimo pavasario sesija ir nors parlamentarai oficialių atostogų neturi, darbų Seime apmažės, tai ką esate susiplanavęs nuveikti vasarą?
Sodyba turiu, daržą esu užsodinęs, visada mėgstu pasikapstyti. Neįtikėtina, ar ne? Žiemą miškuose darbuojuosi, vasarą sodyboje prie žemės ūkio. Žmona jau pyksta, kam man tiek morkų, burokų, cukinijų ir moliūgų? Tam, kad išdalinčiau (juokiasi).
Kaip tradicinės šeimos atstovas aš kiekvieną vasarą rengiu darbo ir poilsio stovyklą anūkams. Šiemet dvi savaites liepos antroje pusėje bus tokia stovykla pas mane namuose Klaipėdoje arba sodyboje Klaipėdos rajone. Pagastroliuosime dvi savaites taip.
O po to, kadangi dukra iš Švedijos atplauks, tai mes su žmona planuojam jai grįžtant plaukti kartu į Švediją, pratęsti pabuvimą su anūkais. Gal dar po Vakarų Europą pavažinėsime. Aš jau praradęs apetitą. Tiek esu prisivažinėjęs. Nuo Australijos iki Amerikos. Europa visa išnaršyta. Bet suprantu, kad žmona nori. Nors aš ir pats senas geras vietas aplankyti Prancūzijoje ar Vokietijoje irgi noriu.
Mėgstu keliauti, bet nebūtinai tai turi būti egzotiški kraštai. Mėgstu į Latviją nuvažiuoti apžiūrėti. Žinoma, ir Lietuvoje keliauti labai mėgstu. Jėzau, Jėzau, kiek čia yra ko pamatyti. Mano išsilavinimas geografas, o dar ir mėgstu paturistauti. Tai aš labai daug kur keliauju. Sąžiningai pasakysiu, pavakary važiuosiu tokį ratuką: Taujėnai, Smetonos gimtinė Užulėnis, Siesikai, Pabaiskas, Gelvonai, Čiobiškis. Visur aš esu buvęs, bet o kam čia trūnyti? Tiesiog prasuksiu ratuką, pasivažinėsiu, kaip pasikeitę mūsų miesteliai, gamta dabar labai graži.
Turiu ką veikti ir nebūtinai būdamas parlamentaru. Aš apie ateitį kalbu (šypteli).
