Išankstiniais Statistikos departamento duomenimis, laimės ieškoti svetur kas mėnesį išvyksta per 2 tūkstančius Lietuvos piliečių. Nuo šių metų sausio iki lapkričio emigracijos kelią jau pasirinko 24,1 tūkstančio gyventojų.
Emigracijos rodikliai pernai per tą patį laikotarpį daugiau nei pusantro karto mažesni. Šalį paliko 15,7 tūkstančiai tautiečių.
Panorusių grįžti į Lietuvą – kur kas mažiau. Šiemet grįžo 18,5 tūkstančių gyventojų, kai pernai – 20,7 tūkstančiai lietuvių.
Nerimą keliantys signalai
„Sunerimti visgi reikėtų“, – vertindamas migracijos duomenis naujienų portalui tv3.lt sako ekonomistas Žygimantas Mauricas.
„Iki 2020 m. pabaigos emigracijos tendencijos Lietuvoje gerėjo. Nuo 2019 m. jau turėjome teigiamą Lietuvos piliečių balansą. Tačiau šiais metais vėl turime neigiamą balansą – rugsėjo mėnesio rezultatas buvo prastesnis nei 2019 metų. Ta tendencija, kuri buvo stebima iki 2020 m. pabaigos, keičiasi, ir matome, kad migracijos balansas vėl tampa neigiamas. Tai yra tam tikrą nerimą keliantis signalas“, – pastebi ekspertas.
Pagrindinė emigracijos augimo priežastis – išaugę pragyvenimo kaštai Lietuvoje. Ypač didele problema tampa sunkiai įkandamos būstų kainos. Asmenims, migruojantiems iš Lietuvos regionų, dėl didelių kainų sunkiausia įsitvirtinti Vilniuje, todėl jiems paprasčiau geresnio gyvenimo ieškoti svetur.
„Labai daug skelbimų yra regionuose. Juose rašoma, kad ieškoma darbuotojų Vakarų šalyse, Skandinavijoje, Vokietijoje, Jungtinėje Karalystėje (JK), Jungtinės Amerikos valstijose (JAV). Jie moka gana solidžius atlyginimus, todėl dalis žmonių ir išvažiuoja“, – pabrėžia Ž. Mauricas.
Emigraciją lemia ir kitos svarbios priežastys. Geopolitinės situacijos neapibrėžtumas dėl Rusijos karo Ukrainoje ir įsisenėjusios problemos: silpnos švietimo, mokesčių ir sveikatos apsaugos sistemos.
„Tie iššūkiai yra likę, ir jie, sakyčiau, pastaraisiais metais dar pagilėjo, nes pastaraisiais metais užsiėmėme laužų gesinimu, mažiau dėmesio skyrėme vizijos vystymui, pasakojimui žmonėms. Sakyčiau, netgi atvirkščiai veikėme. Mano asmenine nuomone, lūžis įvyko 2021 m. pradžioje – 2020 m. pabaigoje, kai mes įvedėme santykinai griežtesnius, kontraversiškus ribojimus [dėl COVID-19 pandemijos]. Pirmas signalas bent jau daliai gyventojai buvo, kad Lietuva, nors ir maža, laisva, bet joje pakankamai giliai slypi noras kontroliuoti žmones. Matyt, tai buvo signalas, kad suformuotas įvaizdis gyvenant užsienyje ir realybė skiriasi.
Vėliau žmonės susidūrė su kitomis biurokratinėmis kliūtimis. Po to sekė kainų augimas, infrastruktūros silpnumas, susijęs su pandemija. Lietuva beveik ilgiausiai buvo uždariusi mokyklas, iš dalies buvo uždaryta sveikatos apsaugos sistema. Dėl to mes per pandemiją turėjome vieną didžiausių mirtingumų pasaulyje. Tai yra tam tikrų iššūkių su mūsų viešuoju sektoriumi ir su požiūriu, su blaškymųsi“, – akcentuoja ekspertas.
Emigruoja ir dėl nuotolinio darbo
Jei prieš penkerius metus dauguma išvykstančių sakydavo, kad emigruoja dėl nepakankamų pajamų, darbo trūkumo Lietuvoje, tai pastaraisiais metais išvykimo priežastys yra labiau subalansuotos.
19 proc. nurodo, kad išvyksta pas užsienyje gyvenančius šeimos narius, tiek pat – dėl studijų ir dėl per mažų pajamų Lietuvoje, rodo 2021 m. Užsienio reikalų ministerijos (URM) atlikta Lietuvos diasporos apklausa.
Tarptautinės migracijos organizacijos (IOM) Vilniaus biuro „Renkuosi Lietuvą“ ir „Spinter“ šiemet atliktas tyrimas atskleidė ir dar vieną ryškią tendenciją – išvykti žmones pasirenka ir dėl to, kad neturi įsipareigojimų Lietuvoje, (pavyzdžiui, gali dirbti nuotoliu ar Lietuvoje neturi nuosavo nekilnojamo turto), nurodo projekto vadovė Edita Urbanovič.
Lietuvai smarkiai atsilieka nuo pirmaujančių ES šalių
Anot Ž. Maurico, dabartinė Lietuvos situacija yra panaši į Airijos, kuri į Europos Sąjungą (ES) įstojo 1973 m. Iki to laikotarpio šalis turėjo neigiamą migracijos balansą – žmonės emigruodavo į JK, Jungtines Amerikos Valstijas (JAV).
„Airija turėjo ilgą migracijos istoriją, panašiai kaip Lietuva tarpukariu, kai pakankamai daug žmonių emigruodavo į JAV. Įstojusi į ES Airija sušvelnino migracijos srautą, bet vėliau jis vėl pradėjo augti. Tai Lietuva iš esmės šiek tiek panašiu keliu žengia ir tai yra tam tikras pavojaus signalas. Mes esame ES periferija, pakankamai nedidelė valstybė, ir vis dar, kad ir sparčiai augusi, bet atsiliekanti nuo pirmaujančių ES valstybių. Mums nebeužtenka vytis Vakarų šalis, mes turime būti konkurencingesni, geresni nei daugelis ES valstybių, tam, kad mes taptume migrantų traukos centru. Klausimas kyla, kokią mes viziją turime ilgesnėje perspektyvoje tam, kad žmones priviliotume į Lietuvą“, – pabrėžia ekonomistas.
Tačiau migrantų traukos centru Lietuvai tapti toli gražu nebus paprasta – šalies viduje daugybė neišspręstų klausimų. Vienas iš jų, apie kurį kalba Ž. Mauricas, didžiulis chaosas šalies mokesčių sistemoje. Turime 72 skirtingus mokesčių režimus, ir tai labai stabdo Lietuvos ekonomikos augimą, didina neteisybės jausmą ir dėmesį nukreipia nuo to, kaip geriau auginti įmones, į tai, kaip optimizuoti mokesčius. Konkurencinės sąlygos taip pat nevienodos.
„Tu turi būti visada įtampoje kažką daryti, baimintis institucijų patikrinimo. Tu privalai kažką daryti, nes didžioji dalis tavo konkurentų tą daro tam tikrose sektoriuose. Čia yra ta higiena, kurią turi susitvarkyti Lietuva, ir, deja, mes nerandame ryžto sutvarkyti pakankamai elementarius dalykus. <...> Kai reikia pinigus įsisavinti, mes esame labai greiti, bet kai kažkokią reformą reikia padaryti, kad būtų viskas skaidru, mes pakankamai lėti“, – nurodo Ž. Mauricas.
Tai, kad nepavyko prisitraukti ženklesnio skaičiaus žmonių po „Brexit“, anot ekonomisto, rodo Lietuvos nesėkmę.
„Mes nesugebėjome didžiosios dalies įtikinti, kad jie grįžtų į Lietuvą, ir dabar mes turime neigiamą balansą. Tai kol kas mes dalinai tai turime spręsti migracija iš trečiųjų šalių – Ukrainos, Baltarusijos. Mes neturime didelio pasirinkimo. <…> Tai yra iššūkis. Mes suprantame, kad jis yra, bet nerandame ryžto.
Švietimo sistemoje mes sakome, kad lyg ir norėtume būti skandinavais, bet faktas yra priešingas – atskirtis kasmet auga. Visi nori patekti į gerus reitingus turinčias mokyklas. Atskirtis tarp mokyklų auga. Tai mes turime priešingą mąstyseną nei skandinavai. Nes Skandinavijos šalyse ta atskirtis yra mažinama“, – pabrėžia Ž. Mauricas.
„Yra daug fundamentalių iššūkių, kuriuos mes turėtume artinti prie išsivysčiusių valstybių standartų, bet tai vyksta vėžlio greičiu arba išvis nevyksta“, – priduria jis.
Su kokiais iššūkiais susiduria į Lietuvą grįžę tautiečiai?
„Renkuosi Lietuvą“ ir „Spinter tyrimai“ šiais metais atliko grįžusių lietuvių (amžiaus vidurkis – 33 m.), gyvenusių užsienyje bent 3 metus, kokybinį tyrimą. Tyrimu buvo siekta nustatyti, kokių (re)integraciją lengvinančių paslaugų ir pagalbos trūksta į Lietuvą po emigracijos grįžusiems gyventi Lietuvos piliečiams bei išsiaiškinti, kas grįžusiems palengvino patį (re)integracijos procesą.
„Tyrimo rezultatai iš tikrųjų patvirtina tai, ką mes, „Renkuosi Lietuva“, girdime kiekvieną dieną, konsultuojant grįžtančius. Jie teigia, kad daugiausiai sunkumų jiems kilo ieškant darbo, būsto ir deklaruojant gyvenamąją vietą, o grįžusiems su vaikais daugiausiai iššūkių kelia vaikų integracija į švietimo sistemą“, – naujienų portalui tv3.lt komentuoja E. Urbanovič.
Pagrindiniai iššūkiai, su kuriais susiduriama grįžus
Vienas iš dažniausiai įvardijamų sunkumų grįžus – tai yra darbo paieškos (dažniausiai tai mini nekvalifikuotą darbą užsienyje dirbę asmenys). Ne visiems pavyksta rasti darbą dar iki grįžimo, o paieškos Lietuvoje gali užtrukti ir iki pusmečio.
„Bet taip gali būti ir dėl pačių grįžtančiųjų – jie nėra linkę griebtis pirmo pasitaikiusio pasiūlymo: grįžę ieško darbo, kuris jiems patiks ir nebijo keisti darbdavio. Su tuo ssusijęs ir kitas iššūkis – pastebima, kad darbdavių požiūris yra dvejopas – dažnai į grįžusius žiūrima tarsi su įtarimu, kad jie vėl išvyks ir yra tik laikini kandidatai“, – nurodo E. Urbanovič.
Gyvenamoji vieta yra antrasis pagal dažnumą įvardinamas sunkumas. Dalis žmonių turi, kur apsistoti grįžus, bet tiems, kurie turi ieškoti gyvenamojo ploto, sudėtinga rasti būstą nuomai, nes savininkai dažnai reikalauja darbo sutarties, kurios grįžę paprastai dar neturi. Tuomet jie turi ieškoti kitų variantų – registruotis pas gimines ar draugus.
„Tačiau kartais po ilgų metų užsienyje grįžę žmonės Lietuvoje jau nebeturi draugų, socialinio rato, kuris galėtų pagelbėti šiuo klausimu. Neretai grįžę į Lietuvą slepia, kad grįžo iš emigracijos, nes mano, kad tai apsunkins paieškas – mat galimai nuomotojai juos vertins kaip nepastovų klientą, galintį bet kuriuo metu vėl susikrauti lagaminą ir išvykti“, – patikina „Renkuosi Lietuvą“ projekto vadovė.
Trečioji priežastis, kurią įvardija E. Urbanovič, vaikų (re)integracija ir švietimas: „Tie, kuriems aktuali vaikų integracija ir švietimas, iššūkių patiria ir darželiuose bei mokyklose. Dažniausiai įvardinami sunkumai buvo: vietos valstybiniame darželyje gavimas ir nelankstus mokyklų požiūris į grįžusiųjų prašymus“.
Grįžę į Lietuva tautiečiai, anot jos, dažnai susiduria su iššūkiu, kad valstybinėse įstaigose informacija yra pateikiama pernelyg sudėtingai, procedūros yra ne iki galo aiškios – trūksta darbuotojų, suprantančių migracijos procesus bei pasigendama empatiškesnio bendravimo.
„Patys grįžę sako, kad integraciją palengvintų bendruomenės ar savitarpio pagalbos grupės. Bendraujant su kitais grįžusiais, jaučiamas didelis vienas kito tarpusavio supratimas, vienas kito įgautos užsienyje patirties vertinimas bei tarpusavio palaikymas sprendžiant kylančias problemas Lietuvoje. Taip pat sėkmingai (re)integracijai labai svarbus ir emocinis aplinkinių palaikymas – reikėtų mažiau klausti, kodėl jūs grįžote, o daugiau pasidžiaugti tuo, kad žmonės grįžta į Lietuvą“, – nurodo projekto vadovė.
Ar reikia tikėtis dar vienos emigracijos bangos?
To Ž. Mauricas neprognozuotų. Tačiau ekspertas neatmeta, kad Lietuva turės tebesitęsiantį gyventojų „nutekėjimą“. O kuo toliau, tuo labiau tai gali stabdyti Lietuvos ekonominį progresą.
„Jei plaukimas pasroviui tęsis, mes turėsime situaciją, kuri panaši Airijoje arba Portugalijoje. Tai tiesiog bus šioks toks, nelabai didelis neigiamas, Lietuvos piliečių migracijos balansas metai iš metų. Kažkiek mes tai kompensuosime migrantais iš trečiųjų šalių, bet klausimas – kaip mes tuos žmones integruosime čia.
<…> Kaip pavyzdys, Lenkijoje yra daug Ukrainos piliečių, kurie studijuoja Lenkijos universitetuose. Kiek yra Lietuvoje studijuojančių ukrainiečių? Nėra. Mes jų nepritraukėme. Čia yra vienas iš didžiausių trūkumų. Jeigu nėra studentų, bet laikinai atvažiuoja įsidarbinti žmonės, šalis tampa tik tarpine stotele, ir tai nėra tvari strategija. Tai reikia išsigryninti, kokios mes norime migracijos. Ar mes norime, kad atvyktų gyventi žmonės su šeimomis, kad įleistų čia šaknis, ar mes laikinai norime užkišti spragas darbo rinkoje?“, – kelia klausimą ekonomistas.
Ž. Mauricas prognozuoja, kad kurį laiką Lietuvoje būsime priklausomi nuo migracijos, bet vis sunkiau seksis dėl jos konkuruoti.
„Ir tai dar labiau pabrangins darbo jėgą, ir mums bus sunkiau ekonomiškai augti. Tai jau ateina Lietuvai. Nebent bus kokių specifinių priemonių, bus patvirtina strategija, kuri leis patirti proveržį. <…> Mes esame sudėtingoje situacijoje, nes mes jau pabrangę stipriai, bet mūsų ekonominė struktūra dar nėra išsivysčiusi, kaip daugelio Vakarų Europos šalių. Dėl to mūsų produktyvumas yra mažesnis, o atlyginimai ir kainų lygis yra smarkiai užaugęs. Mums žengti į priekį bus pakankamai sudėtinga. Mes turime kažką kitą savo gyventojams pasiūlyti arba darbuotojams, kurie atvyksta į Lietuvą, tam, kad mes išlaikytume konkurencingumą“, – pabrėžia ekspertas.
