„Šiuo metu esame antrojoje didžiosios migracijos bangoje, pirmoji buvo iki 2021 metų pavasario, o antroji yra dabar ir ji kyla. Tai nėra tik tiesiogiai iš Baltarusijos atvykstantys žmonės, bet ir tie, kurie jau anksčiau buvo pabėgę į Ukrainą, o dabar ir iš ten tenka trauktis“, – sakė tyrimo „Migracija iš Baltarusijos ir imigrantų ekonominė, socialinė ir politinė integracija Lietuvoje“ autorė Živilė Dambrauskaitė.
Pasak tyrimo autorės, didesnioji dalis baltarusių į Lietuvą atvyko bėgdami nuo politinių skersvėjų Baltarusijoje, 70 proc jų – dirba, o pašalpas gauna tik nedidelė dalis atvykusiųjų. Tiesa, karas Ukrainoje baltarusių pabėgėlių situaciją kiek apsunkino, mat į šalį ėmus plūsti ukrainiečiams, šiems buvo skirta ir daugiau dėmesio, ir daugiau socialinių garantijų, paramos.
Tai, pasak baltarusių, nepablogino jų santykių su ukrainiečiais, bet padidino nepasitikėjimą mūsų institucijomis, ypatingai dėl to, kad nepaaiškinama, kodėl ukrainiečiai turi geresnes sąlygas, nei Baltarusijos pabėgėliai. Karas neramina baltarusius dar ir dėl to, kad tie tėvynainiai, kurie gyvena Ukrainoje, ten patiria įvairių sunkumų, yra išsiunčiami iš šalies, dalis baltarusių bijo, kad taip gali nutikti ir mūsų šalyje.
„Po protestų Baltarusijoje prieš porą metų, Ukraina buvo viena populiariausių krypčių, kur vyko tiek su represijomis ar jų rizika susidūrę žmonės, tiek nevyriausybinės organizacijos ir nepriklausoma žiniasklaida. Persikelti į Ukrainą buvo paprasčiau dėl lengvesnių atvykimo ir legalizavimosi sąlygų, mažesnių pragyvenimo išlaidų, iš esmės neegzistuojančio kalbos barjero. O po karo pradžios baltarusiai atsidūrė didesnės rizikos lauke – faktinio karo zonoje, be savo šalies konsulinės paramos ir gresiant susidorojimo pavojui okupacijos atveju. Todėl didelei daliai 2020–2021 m. į Ukrainą persikėlusių baltarusių teko išvykti dar kartą“, – rašoma tyrime.
Karas suaktyvino ir baltarusių diasporos kalbas apie tai, ką reiktų daryti, jei Rusija ryžtųsi pulti ir Baltijos šalis ir karas ateitų į Lietuvą. Pasak apklausoje dalyvavusių baltarusių, dalis nusiteikę išvykti, kiti – imtų savanoriauti, yra ir tokių, kurie imtų ginklą į rankas.
Tiesa, Lietuvoje kaimyninės šalies gyventojai jaučiasi saugūs ir didžiausią nerimą jiems kelia ne galimas karas, o Baltarusijos institucijos, kurios net per atstumą siekia kenkti ir naudoti konsulines paslaugas sekimui ar spaudimui. Kalbinti žmonės prisipažino, kad būna atvejų, kai konsulatai atsisako išduoti jiems pasą, esą jį reikia važiuoti pasiimti į registracijos vietą, tai yra – į Baltarusiją, kur nėra saugu.
Paradoksalu, bet prasidėjus karui Ukrainoje ir Baltarusijoje dar labiau pablogėjus situacijai, nemaža dalis čia gyvenančių baltarusių suprato, kad Lietuvoje gali tekti likti ilgam, o gal ir visam laikui. Todėl, pasak tyrimo autorių, daug žmonių nori mokytis lietuvių kalbos, sako, kad šios paslaugos trūksta labiausiai.
„Karo poveikis buvo toks, kad atėjo supratimas, jog čia reiks likti ilgiau. Todėl reikia kalbos“, – svarstė Ž. Dambrauskaitė.
Greta poreikio išmokti kalbą, baltarusiai dar pasigenda geresnės informacijos apie sveikatos apsaugą, teisinės pagalbos. Žmonėms sunku, nes nemokėdami kalbos gana sunkiai gali išsiaiškinti, kas jiems priklauso, kaip ir kur gauti paramą, susitvarkyti dokumentus ar įkurti verslą.
Tai, pasak tyrimo autorės, labai apsunkina buvimą Lietuvoje, kaip ir žinios, kad konsulinės paramosiš Baltarusijos jie negaus. Todėl, pasak tyrimo autorės, reiktų baltarusius traktuoti labiau, kaip savo piliečius, nes paramos iš Baltarusijos jie nesulauks.
Visos kitos problemos, kurios kankina baltarusius yra tos pačios, kurios neramina ir lietuvius.
„Nerimą kelią didelės eilės prie medicinos paslaugų, būsto nuomos problemos, kylančios šildymo kainos ir baimė dėl karo. Tiesa, būsto nuomos problemos universalios visiems, nors yra ir specifikos, su kuria susiduria baltarusiai. Pradžioje, vos prasidėjus karui ir ėmus vykti ukrainiečiams, baltarusiai susidūrė su problema, kai buvo atsisakoma būstą išnuomoti jiems, nes buvo norima labiau padėti ukrainiečiams. Šiuo atveju pasigesta valstybės institucijų komunikacijos, kad diskriminacija yra nepriimtina“, – sakė Ž. Dambrauskaitė.
Apie penktadalį baltarusių ketina Lietuvoje likti.
„Kol kas geriausiai veikia verslo relokacija, su tais žmonėmis dirbama profesionaliausiai, to reiktų ir kitose srityse. Asmenims, kurie nori išmokti kalbą, reiktų padaryti maksimaliai prieinamą tokią galimybę, taip pat labai palengvinti verslo plėtojimą, galimybę savarankiškai įsidarbinti. Tai būtų pagrindinis pokytis, reiktų pradėti žiūrėti, kaip į potencialius gyventojus, o ne į laikinus atvykėlius. Karas Ukrainoje atnešė supratimą, kad baltarusiai savo jėgomis negalės grįžti namo, nebus kaip ir kur. Atsirado supratimas, kad ir reputacinė kaina – didelė. Nes Baltarusija de facto dalyvauja invazijoje į Ukrainą ir žmonės susirūpinę, kad niekada neatplaus tos dėmės“– kalbėjo tyrimo autorė.
Ji pridūrė, kad yra dalis žmonių, kuriems Lietuvoje yra sunkiau, tai mamoms su vaikais, tiems, kurie dar negavo leidimo čia gyventi (prieglobsčio prašytojams) ir sunkiomis ligomis sergantiems žmonėms, nes jiems dėl įvairių niuansų gauti pagalbą nėra lengva. Tyrimo autorė pabrėžė, kad dėl teisinių plonybių ir to, kokiomis sąlygomis į Lietuvą atvyksta žmonės, darbdaviams neretai įdarbinti ukrainietį yra lengviau nei Baltarusijos pilietį.
Lietuvoje gyvenančius Baltarusijos piliečius galima skirstyti į keturias grupes: asmenys, iki 2020 m. nedalyvavę politinių ar pilietinių organizacijų veikloje, tačiau vėliau dėl dalyvavimo protestuose ar politinių įsitikinimų susidūrę su represijomis ar jų rizika asmeniškai arba per artimiausią aplinką; verslo įmonių, perkeltų į Lietuvą, darbuotojai ir asmenys, išvykę į Lietuvą dėl darbo ar profesinių galimybių netekimo Baltarusijoje (gali persidengti su pirmąja grupe); pilietinių organizacijų darbuotojai ir savanoriai; nepriklausomos žiniasklaidos priemonių redakcijų darbuotojai.
