Nuo karo prieš Ukrainą pradžios Baltijos šalys ragina didinti regiono gynybines pajėgas ir atsparumą Rusijos Federacijos sukurtoms aplinkybėms.
Regis, vis labiau sutariama, kad dėl Maskvos agresijos saugumo lygis pasikeitė ir atitinkamai turi keistis NATO saugumo pozicija. Deja, prieš Aljanso susitikimą Madride birželio mėnesį, kuriame lyderiai spręs, kokių konkrečiai veiksmų reikėtų imtis NATO rytiniame flange, dar nėra priimta jokių galutinių sprendimų.
Tad Baltijos šalys pakeliui į Madridą norėtų pabrėžti savo susirūpinimą dėl vis dar neišspręstų pažeidžiamumo problemų.
Rusija jau 2008-aisiais ir 2014-aisiais aiškiai parodė turinti agresyvių kėslų, bet dar ne visi sugebėjome suvokti prezidento Vladimiro Putino imperialistinės vizijos mastą ir ryžtą ją įgyvendinti. Pradėtas naujas karas su Ukraina nužudė bet kokį naivumą – gavome įrodymą, kad Rusijos režimas pasirengęs bet kada pradėti neišprovokuotą, visuotinį karą su kaimynais, nepaisydamas didžiulių nuostolių mūšio lauke ir šalies ekonomiką stabdančių sankcijų.
Šis karas gali užsitęsti ilgą laiką, o Rusijos režimas galbūt gyvuos dar ilgiau. Ilgainiui nuostolių patirianti Maskva atsigaus, atkurs savo kovos galias, susitvarkys ir atnaujins įrangą. Tikėtina, kad agresyvaus Putino režimo keliama grėsmė išliks tol, kol jis gyvuos, taigi šį klausimą neišvengiamai teks spręsti NATO.
Šiaurinėje NATO rytinio flango dalyje – Rytų fronte − esama tam tikrų vidinių pažeidžiamumų, kurių pačios šalys negali lengvai pašalinti. Leidusi savo teritorija naudotis Ukrainos puolimui, Baltarusija tapo Rusijos karo nusikaltimo bendrininke. Jos dalyvavimas keičia padėtį rytinio flango šiaurinėje dalyje ir didina grėsmę Latvijai, Lietuvai, Estijai ir Lenkijai. Rusijos ginkluotosios pajėgos šiuo metu yra ir tikriausiai liks prie pat NATO sienos.
Labiausiai pažeidžiama vieta ‒ vadinamasis Suvalkų koridorius. Tai siauras žemės ruožas tarp Lietuvos ir Lenkijos, šalia Baltarusijos ir Rusijos Kaliningrado srities teritorijos. Jei Rusija užpultų Baltijos šalių teritoriją arba įvyktų ginčas dėl Baltijos jūros teritorijos, Suvalkų koridorius taptų vienu iš esminių strateginių objektų, kurio atkirtimo sąjungininkai neturėtų leisti, gelbėdami Lietuvą, Latviją, Estiją ir Suomiją, jei ši įstotų į NATO.
Minėtasis pažeidžiamumas nėra lengvai pašalinamas. Baltijos šalys laukia politinio sprendimo, užtikrinančio, kad užpuolimo atveju ši teritorija bus tinkamai ginama – kaip ir bet kuri kita Aljanso šalių dalis.
Džiaugiamės, kad Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentas ir kelių kitų NATO šalių vadovai į šį susirūpinimą atsakė įsipareigojimu ir pažadu „apginti kiekvieną NATO teritorijos centimetrą“, pateikdami politinio susitarimo dėl NATO pozicijos planą. Kai jis bus priimtas, turėtume sulaukti ir konkrečių patarimų, kaip šį įsipareigojimą įvykdyti karinėmis priemonėmis.
Negalima pamiršti, kad visi svarbūs Aljanso sprendimai priimami tik sulaukus politinio sutarimo. Priešingu atveju, kai kurie kariniai patarėjai galbūt kalbės, kad Baltijos šalių gynyba atsieitų pernelyg brangiai arba būtų per daug sudėtinga techniškai ją įgyvendinti.
Anuomet, Vakarų Berlyno atveju, JAV prezidento Johno F. Kennedžio pareiškimas, kad jis „yra berlynietis“, aiškiai parodė, kad net šis mažytis žemės gabalėlis – sala komunistinėje jūroje − bus ginamas visomis Aljanso pajėgomis. Po to buvo pateiktas karinis patarimas, kaip tai padaryti.
Baltijos šalys šiandien galėtų būti XXI-ojo amžiaus Vakarų Berlyno vietoje.
Manome, kad praktinis gynybos įsipareigojimo įgyvendinimas turi būti pradėtas nedelsiant. Visų pirma nuo pagrindinio sprendimo, kad Baltijos šalys, ypač Suvalkų koridorius, bus ginamos visomis galimomis priemonėmis, o NATO sąjungininkai nuo pat pirmųjų galimos agresijos minučių prisijungs prie lietuvių, latvių ir estų.
Be to, manome, kad būtina mūsų saugumo, vienybės ir tikrumo sąlyga ‒ Aljanso buvimo Baltijos šalyse sustiprinimas.
Visi oro gynybiniai pajėgumai, įskaitant priešraketinę įrangą ir naikintuvus, turi būti pasirengę iškart atremti priešo antpuolius. Kiekvienoje Baltijos šalyje turėtų veikti nuolatinė bent brigados dydžio NATO karo bazė su reikiamais valdymo elementais. Jei Švedija ir Suomija toliau sieks narystės NATO, būtų reikalingas neatidėliotinas naujos integruotos Šiaurės ir Baltijos šalių gynybos pozicijos planavimas, kuriant regioninę oro gynybą ir sustiprinant NATO pajėgas Baltijos jūroje.
Reikia aiškiai pasakyti, kad nė viena Baltijos šalis neieško būdų išsisukti nuo išlaidų ir nemokamai naudotis vien Aljanso pajėgomis. Lietuvoje jau priimtas sprendimas gynybai skirti 2,5 proc. BVP, tam numatytos reikiamos lėšos; Latvija ir Estija šį tikslą pasieks vėliau, bet dar šiais metais.
Baltijos šalys suvokia savo vaidmenį. Raginame sąjungininkus suvokti ir atlikti savąjį.
