Minimas sprendimas priimtas išnagrinėjus itin svarbiu laikomą ieškinį, pateiktą grupės Čekijos šeimų dėl nustatyto privalomo vaikų skiepijimo nuo tokių ligų kaip tymai, raudonukė ir pan.
Pristatyti EŽTT sprendimą į komiteto posėdį pakviesta Vyriausybės atstovė Europos Žmogaus Teisių Teisme Karolina Bubnytė-Širmienė informavo, kad buvo nagrinėtos sujungtos šešios peticijos, į teismą kreipusis tėvams dėl privalomo ikimokyklinio amžiaus vaikų skiepijimo.
Vienai šeimai buvo skirta bauda už tai, kad nepaskiepijo savo vaikų, kitų penkių šeimų vaikai dėl to buvo nepriimti į ikimokyklinio ugdymo įstaigas.
Ką nustatė Europos Žmogaus Teisių Teismas?
„Ką nustatė Europos Žmogaus Teisių Teismas? Norėčiau pabrėžti, kad teismas nagrinėjo individualias bylas, jis nesprendė dėl to, koks modelis galėtų būti pasirenkamas – daugiau ar mažiau liberalus. Jis sprendė konkretų Čekijos pasirinktą modelį, ar jį pasirinkdama šalis neperžengė valstybėms suteiktos vertinimo laisvės ribų. Šitą klausimą sprendžiant EŽTT pateikė keletą reikšmingų įžvalgų.
Pirmiausia teismas ir pabrėžė, kad valstybėms suteikta plati nuožiūros laisvė renkantis bet kokį vakcinavimo modelį, taip pat – ir vaikų vakcinavimo modelį. Bet kartu pabrėžė, kad jau yra tarp Europos valstybių, Europos Tarybos narių bendras sutarimas dėl to, kad skiepai yra vienas iš sėkmingiausių ir kaštų požiūriu efektyviausių intervencijų į asmens sveikatos sritį ir kad kiekviena valstybė turėtų siekti aukščiausio įmanomo paskiepijimo masto“, – kalbėjo ji.
Anot pranešėjos, kita reikšminga išvada yra tai, kad nors bendro sutarimo tarp Europos Sąjungos (ES) valstybių narių dėl vaikų privalomo skiepijimo nėra, tačiau, kaip teigė ji, teismas aiškiai pasisakė už tai, kad vaikų skiepijimas atspindi socialinio solidarumo vertybę siekiant apsaugoti pažeidžiamiausius visuomenės narius.
„Trečias dalykas, kurį galima išskirti iš ilgo sprendimo, tai buvo vertintas Čekijos nacionalinio modelio sistemos proporcingumas. (...) Ją įvertino kaip proporcingą, todėl kad tas modelis atitiko eilę elementų", – pristatė K. Bubnytė-Širmienė.
Visų pirma, skiepijimo pareiga buvo numatyta tų ligų atžvilgiu, kur įsitikinta, kad skiepijimas yra efektyvus ir saugus – tai įvertinta mokslo bendruomenės ir patvirtinta tyrimais. Kitas dalykas – skiepyti vaikus tai nebuvo absoliuti pareiga, buvo galimos išeitys, susijusios su kontraindikacijomis skiepams ar asmens įsitikimais.
„Dar vienas elementas – pareigos laikymasis nebuvo užtikrinamas tiesiogine prievarta, kitaip tariant niekas nevertė prievarta vesti ir skiepyti vaikų. Tai buvo netiesioginiai kontrolės būdai – pirmiausia administracinės baudos, kurios įvertintos kaip ne per daug didelės. Maksimali galima bauda buvo iki 400 eurų, o šioje byloje pareiškėjui skirta bauda siekė apie 110 eurų. Taip pat – vaikų nepriėmimu į ugdymo įstaigas siekiant apsaugoti mažų vaikų sveikatą. Ši priemonė apskritai įvertinta ne kaip sankcija, o apsauginė priemonė“, – vardijo ji.
Nenustatė pažeidimo dėl teisės į privatų ir šeimos gyvenimą
Taip pat nurodoma, kad esamas reglamentavimas leido čekų institucijoms lanksčiai reaguoti į epidemiologinę situaciją ir medicinos ir farmacijos mokslo pasiekimus ir atitinkamai koreguoti modelį.
EŽTT įvertino ir tai, kad buvo suteikta platforma visuomenės diskusijai ir visuomenė buvo tinkamai informuojama, taip pat veikė teisinis mechanizmas taikomoms priemonėms apskųsti.
„Buvo labai svarbu tai, kad čekų sistema leido deramai atsižvelgti į galimas rizikas sveikatai, į vadinamąjį šalutinį skiepų poveikį. Teismas pakartojo būtinumą imtis atsargumo priemonių prieš skiepijant vaikus, įskaitant ir vakcinų saugumo monitoringą bei galimų kontraindikacijų patikrinimą kiekvienu individualiu atveju. Atkreiptas dėmesys ir į čekų sistemos lankstumą leidžiant pasirinkti vakciną ir skiepijimo laiką leidžiamame intervale“, – sakė K. Bubnytė-Širmienė.
Paskutinis elementas, kurį pažymėjo teismas, tai – kompensacijos dėl galimų sveikatos sutrikdymų dėl skiepų.
„Tai svarbus veiksnys, nors čekų byloje jis nebuvo reikšmingas, nes nei vienas iš pareiškėjų vaikų nebuvo skiepytas. Taigi nebuvo reikalo į tai atsižvelgti, bet tokios kompensacijos buvimas taip pat turėtų būti užtikrintas“, – pridūrė ji.
Pranešėja konstatavo, kad, atsižvelgiant į visus šiuos išvardytus elementus, EŽTT nenustatė pažeidimų šioje byloje – pažeidimo dėl teisės į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą.
„Taip, privalomas skiepijimas laikytinas intervencija į šią teisę, bet jis buvo laikomas proporcinga ir būtina intervencija siekiant apsaugoti pažeidžiamiausių visuomenės narių sveikatą“, – apibendrino K. Bubnytė-Širmienė
Lietuva laisva ieškoti savo modelio
Savo ruožtu Vaiko teisių apsaugos kontrolierė Edita Žiobienė pažymėjo, kad tai yra teismo sprendimas, kuriame yra apžvelgti skirtingų Europos valstybių Konstitucinių tesimų sprendimai būtent šioje srityje.
„Tai yra labai svarbu. Galų gale apžvelgti reglamentavimai ir kitų šalių, bet ir tų, kurios įstojo į bylą, – tiek Vokietijos, tiek Prancūzijos, tiek Lenkijos, kurios stojo į Čekijos pusę. Taigi mes turime labai plačia teisinę bazę ir suvokimą, kas vyksta Europoje“, – kalbėjo ji.
Pranešėja pažymėjo, kad vienas svarbiausių keliamų klausimų – tai teisės aktų galios, t. y. kad visa tai turėtų būti nustatyti tik įstatymu, ne poįstatyminiais aktais.
Visgi šioje vietoje replikavusi K. Bubnytė-Širmienė patikslino, kad visgi teisės aktų galių klausimas visgi išplaukia iš mūsų šalies teisinės doktrinos, tokio paminėjimo EŽTT išvadoje nėra.
„EŽTT akyse bet koks institucijų priimtas norminis aktas yra įstatymas. (...) Ir išties nėra tame sprendime apžvelgta visos Europos reguliavimo, tai yra selektyvūs pavyzdžiai ir Lietuva yra visiškai laisva ieškoti jai priimtino modelio. Kaip ir nėra aiškaus pasakymo, kad nėra privalomai skiepijami ikimokyklinio amžiaus vaikai“, – pridūrė ji.
Be kompensavimo sistemos bus blogai
„Kitas labai svarbus keliamas klausimas – ar tai yra būtina mūsų visuomenėje, kokius tikslu mes saugome ir ar tai proporcinga siekiant šio tikslo. Atkreipčiau dėmesį, kad Čekijos ir panašių valstybių atvejų visada yra keliamas klausimas – jeigu tai tampa privaloma, kokios garantijos yra žmogui, t. y. ar bus kompensavimas žalos dėl skiepų.
Ir čia šiuo atveju turime ne vieną Italijos Konstitucinio teismo nutarimą ir Slovėnijos, kad neturint kompensavimo sistemos bus blogai. Čekijos atveju tai tikrai pavyko, nes jie 2020 m. priėmė atskirą įstatymą dėl skiepų žalos, padarytos asmeniui“, – kalbėjo E. Žiobienė.
Kalbama apie skiepų privalomumą, bet ne prievartą
Anot jos, be kita ko, svarbu paminėti ir tai, kad kalbama apie mažo amžiaus vaikų skiepijimo privalomumą, o ne prievartą.
„Yra labai aiškiai pasakyta, kad tai jokiu būdu nėra bausmė vaikams ar šeimai. Taip pirmiausia siekiama apsaugoti mažo amžiaus vaikų sveikatą. Čekijoje nuo 5 m. tampa privalomas švietimas, tada vaikus priima ir be skiepų, apie baudas – čia jau kitas klausimas. Bet iš švietimo sistemos sakoma, kad siekiama apsaugoti vaikų sveiktą. (...)
Ir nuoširdžiai nustebau dėl tokio aukšto procento – pasirodo, reikia 95 proc. paskiepytos visuomenės. Lyginant 15 Europos Sąjungos šalių yra pasakoma, kad tas procentas buvo gerokai sumažėjęs, Vokietija 2017 m. tą patį padaro su tymais, kadangi nesiekiama 95 proc. Tą patį padaro ir Prancūzija, kai iki tol turėjo 3 privalomus skiepus, 2017 m. atsiranda 11 nuo ligų privalomų skiepų“, – aiškino Vaiko teisių apsaugos kontrolierė.
Kaip teigė ji, visais atvejais, jei kalbama apie švietimo įstaigas, yra pasakoma, kad vaikas negali lankyti, kad neužkrėstų kitų vaikų.
„Ir pagrindinis dalykas, kalbant apie visuomenės solidarumą ir atsakomybę, yra tai, kad saugome tuos, kurie dėl kontraindikacijų negali pasiskiepyti“, – pabrėžė E. Žiobienė.
Kartu reaguodama į Seimo narių klausimus ji pastebėjo, kad Lietuvoje 2020 m. 95 proc. skiepijimo apimtys pasiektos tik kalbant apie tuberkuliozę ir hepatitą B.
„Visa kita yra žemiau 90 proc. Ir jei kalbėsime apie rimtąsias epidemijas, tymus, kartu ir parotitą, raudonuke, yra tik 90 proc. O prancūzai ir vokiečiai turėdami didesnį procentą įsivedė privalomus skiepus“, – aiškino ji.
Išklausę pranešėjų pasisakymus parlamentarai pabrėžė, kad pribrendo laikas pradėti diskusijas dėl galimo privalomo vaikų skiepijimo nuo tam tikrų ligų ir peržiūrėti šalies teisės aktus.
