Etnologas pasakoja, kad nepakakdavo Užgavėnių rytą šeimininkei iškepti blynų, pasiruošimas šventei prasidėdavo gerokai anksčiau. L. Klimka sako, kad net ir turintiems jau pagamintas kaukes ruošos būdavo nemažai: reikėdavo susirasti aprangą, paruošti vaišes persirengėliams, o kaukės neturintiems – ją išsidrožti iš medžio ar pasigaminti iš odos.
Spėdavo orus ir derlių
L. Klimka pasakoja, kad lietuviams šventinės dienos orai padėdavo nuspėti ir būsimus orus ar būsimo derliaus kokybę.
„Sakydavo, jei per Užgavėnes sausa – tai pavasaris irgi bus be lietaus. Jei saulėta – javai gerai augs ir nereikės ypatingos priežiūros, o jei snyguriuoja – geri linai bus. Lietuvoj viskas į gera (juokiasi), nėra kad viskas būtų tik blogai“, – pasakoja etnologas.
Užgavėnių dieną lietuviai ne tik linksminosi ir vijo žiemą iš kiemo, bet ir darė įvairius ritualus, kurie turėjo apsaugoti nuo gyvačių įkandimų ar užtikrinti, kad paukščiai nenules pasėtų sėklų.
„Apeigas tam tikras žmonės darydavo. Pavyzdžiui, lašinių gabaliuką nuo stalo atsidėdavo, paskui su tuo lašinių gabaliuku plūgą patepdavo, kai eidavo į laukus, tada paukščiai sėklų nenules ir derlius geresnis užaugs. Taip pat šaltienos taukais tepdavo visai šeimynai rankas ir kojas, kad gyvatė neįkirstų. Anksčiau gyvačių ganėtinai daug būdavo, daugiau nei dabar“, – tikina L. Klimka.
Veiklos buvo visai dienai
Naujienų portalo tv3.lt kalbintas etnologas tvirtina, kad Užgavėnių pramogos prasidėdavo nuo pat ankstyvo ryto, kai persirengę vaikai eidavo per kaimo trobas prašydami skanėstų. Vėliau ateidavo ir jaunimas iš kitų kaimų.
„Būdavo liaudiškas teatras, kuris vykdavo visą dieną, net ir pelenų dieną. Iš ryto vaikai eidavo apsirėdę, kaip kas gali, vėliau ateidavo iš gretimų kaimų jaunimas, įdomiai apsirengę. Viskas vykdavo su įvairiais vaidybiniais elementais.
Užeidavo persirengėliai į kiekvieną trobą, su kiekvienu šeimininku vykdavo pasikalbėjimai, dialogai, pajuokavimai. Jei šeimininkas priimdavo į namus – tai ir vaišindavo, pasibūdavo“, – pasakoja etnologas.
Tarp persirengėlių apsilankymų žmonės taip pat turėdavo veiklos. Kiekvienas ūkininkas privalėjo pasivažinėti – kuo toliau nuvažiuosi, tuo ilgesni linai bus, tikina L. Klimka.
Eksperto teigimu dieną vainikuodavo Morės skandinimas ar išvijimas iš kaimo, kad ši išsineštų visus žiemos vargus. L. Klimka tikina, kad degindavo lėlę gana retai, dažniausiai ji būdavo paleidžiama ant rogučių nuo kalno:
„Degindavo ne taip ir dažnai, dažniau ją išvarydavo iš kaimo, panašiai elgdavosi ir aukštaičiai, jie turėdavo Gavėną, tokią šiaudinę lėlę. Tą lėlę į kokį kubilą ar rogutes įsodinę nuo kalno ir paleisdavo sakydami: „Dink iš mūsų kaimo, kartu išsinešk ir visus žiemos nepriteklius ir vargus.“ Kad tik greičiau ateitų pavasaris.“
Itin gilios šaknys
L. Klimka pasakoja, kad Užgavėnės ir ypač jų kaukės turi itin gilias šaknis. Ekspertas tikina, kad kaukėse patys seniausi yra žvėrių ir paukščių motyvai jie siekia net akmens amžių. O kaukių personažų reikšmė per amžius keitėsi.
„Užgavėnės mums labai svarbios, nes tos kaukės vaizduodavo protėvius tolimus ir pačios seniausios kaukės yra žvėrių ir didžiųjų paukščių, jos ateina iš akmens amžiaus. Jų tarpe įsipina mitologiniai personažai: kaukas, velnias kažkada Vėlinas – vėlių ir galvijų globėjas, o ragana – reginti pranašautoja, žiniuonė.
Netgi tie, kurie paskui virto „žydukais“ ar „čigonais“ iš pradžių buvo protėvių vėlės, kurios žmogui padeda ūkininkauti. Jos vasaros metu globoja pasėlius, o žiemos metu jos sugrįžta į žmogaus aruodus, buveinę.
Pavasarį, būtent per Užgavėnes su jais atsisveikiname, jie išeina į laukus“, – sako etnologas ir prideda, kad dabar visa tai yra tapę tarsi žaidimu.
Po Užgavėnių prasidedančią Gavėnią L. Klimka palygino su įprasto gyvenimo laukimu pasaulyje siaučiant koronavirusui.
„Gavėnios septynios savaitės kaip septynios mylios mįslėje: „septynios mylios sauso tilto, o gale rožė žydi“ rožė tai artėjančios Velykos, pavasaris. Panašiai ir mes su koronavirusu kovojame. Štai jau truputį mažiau sergančių, bus atlaisvinti varžymai, galėsim grįžti prie tokio normalesnio gyvenimo“, – viltimis dalijasi etnologas.
