„Būtent todėl turime padėti Ukrainai visaip, kaip galime: Estija, Latvija skyrė karinės paramos, kuri viršija 1 proc. nuo šalių bendrojo vidaus produkto. Būtent tai ir reikia daryti. Turime siųsti tiek paramos Ukrainai, kiek pajėgiame, kad ji laimėtų šį karą. Kai karas baigsis, bus grįžtama prie narystės klausimo“, – interviu portalui tv3.lt sakė H. Pavkur, kuris priklauso Reformų partijai.
Prasidėjus Rusijos karui prieš Ukrainą Lietuvoje tapo aišku, kad ir patys turime skirti daugiau dėmesio savo gynybai, negalime tik tikėtis, jog NATO mus apgins. Ar panaši reakcija buvo ir Estijoje? Ką jūsų šalis nuveikė nuo karo pradžios, kaip sustiprinimo savo gynybą?
Pirmiausia kalbant apie NATO tai turime suprasti, kad egzistuoja 3-iasis Šiaurės Atlanto sutarties straipsnis, kuris nėra minimas labai dažnai, bet jis labai aiškiai nurodo, kad pirmiausia šalys turi pačios padaryti viską, kad galėtų save apginti. Tiesą sakant, mes jau stiprinome savo gynybą prieš karą, prieš eskalaciją. Mes padarėme pirmuosius amunicijos pirkimus dar prieš 2022-ųjų vasarį, o po visapusio karo pradžios labai staigiai priėmėme pirmą ginkluotųjų pajėgų sustiprinimo paketą, paskui buvo dar du paketai.
Taigi vien praeitais metais mes priėmėme sprendimų, kurių vertė viršija visą mūsų metinį gynybos biudžetą. Jeigu mūsų gynybos biudžetas yra kiek mažiau nei 1 mlrd. eurų per metus, tai šie sprendimai viršijo milijardą. Iš viso pernai investavome 1,2 mlrd. eurų. Mes sustiprinsime savo ginkluotąsias pajėgas naujais pajėgumais: HIMARS, vidutinio nuotolio oro gynybos sistemomis, priešraketinėmis, prieštankinėmis sistemomis. Taip pat nusprendėme proporcingai padidinti Estijos gynybos lygą, iš esmės padvigubinome ją. Tai reiškia, kad mūsų ginkluotosios pajėgos karo metu turėtų 44 tūkst. kovotojų.
Kokia pas jus ginkluotųjų pajėgų struktūra?
Ginkluotosios pajėgos pas mus sudarytos iš trijų dalių: pirmiausia, profesionalai, antra, rezervas, trečia, Estijos gynybos lyga. Tai yra savanoriška organizacija, kuri atsakinga už teritorinę gynybą. Jei kalbėtume Ukrainos kontekste, tai teritorinės gynybos pajėgos. Taigi iš viso karo metu karinės pajėgos turėtų 44 tūkst. vyrų ir moterų.
Papildomai buvo priimta ir kitų sprendimų, bet šie yra didžiausi. Dar apginklavome antrąją brigadą, sudarėme naują susitarimą su britais. Taigi vyko labai daug visko.
Kalbant apie susitarimą su britais, ką tai konkrečiai reikš jūsų šaliai? Nes, kaip tikriausiai, girdėjote, Lietuvoje buvo didelis sambrūzdis dėl Vokietijos brigados, priskirtos Lietuvai, dislokavimo Lietuvoje. Dabar, atrodo, Vokietija jau pasirengusi ją dislokuoti, kai tik bus sukurta infrastruktūra. Koks pas jus susitarimas?
Mums svarbiausia, kad turėtume sutarimą, kaip mūsų pačių gynybos planas yra suderinamas su NATO regioniniais gynybos planais. Tai reiškia, kad mes turime britų įsipareigojimą, jog jie priskirs brigadą, kuri bus dislokuota Estijoje. Papildomai mes turime priešakinės gynybos batalioną, dar vienas batalionas atvyksta iš JAV. Prancūzai irgi pažadėjo savo nuolatinį buvimą Estijoje. Taigi iš viso turime tris dideles šalis – Jungtinę Karalystę, Prancūziją ir Jungtines Valstijas.
Mes tikrai esame patenkinti, nes turima aiškų suvokimą, kaip šios sąjungininkų pajėgos, skirtos Estijai, bus inkorporuotos į mūsų gynybos planą. Nes nėra tikslo tik pasirodyti. Tai reiškia, kad visų sąjungininkų buvimas turi būti tikslingas, reikia kartu treniruotis ir reikia įtraukti juos į gynybos planus. Mes tai padarėme, turime nuolatinį britų, amerikiečių ir prancūzų buvimą.
Dar labai svarbu, kad šiais metais mes sukūrėme savo diviziją, nes anksčiau turėjome tik dvi brigadas. Šiuo metu ruošiamės kariniams mokymams, kad pasitvirtintume, jog mūsų divizija yra visiškai pasirengusi veikti.
NATO vadovai ketina patvirtinti tris regioninius gynybos planus: vienas jų apima Baltijos regioną ir Centrinę Europą. Jūsų vertinimu, jie atliepia Baltijos šalių poreikius ar dar yra tobulintinų dalykų?
Šiandien bus viešai paskelbta apie šiuos gynybos planus ir jau bus galima sakyti, kad jie patvirtinti. Bet NATO viduje dar yra mažų detalių. Kalbant šia tema norėčiau išskirti du dėmenis: pirmasis yra karinis ir, manau, kad juo visos Baltijos šalys yra patenkintos. Jis tikrai gerai atliepia Baltijos šalių poreikius, puikiai neša žinią mūsų galimam priešininkui.
Kitas dėmuo yra politinis, čia pasirenkamas konkretus žodynas ir šiandien dėl to jau susitarta. Taigi galima pasakyti, kad su regioniniu gynybos planus esame ten, kur ir turime būti. Bendrai, manau, kad visos trys Baltijos šalys gali būti patenkintos.
Buvęs Estijos prezidentas Toomas Hendrikas Ilvesas, dalyvaudamas konferencijoje Vilniuje, išreiškė labai didelį pesimizmą dėl to, kad Vakarų partneriai nesiklauso Baltijos šalių, o buvusi Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė sako, jog po karo gal ir klausosi, bet vis tiek negirdi. Tai mus girdi ar ne?
Na, aš galiu grįžti kad ir prie gynybos ir tai iš dalies atliepia jūsų klausimą. Visos NATO narės turi daugiau investuoti į gynybą. Tai ką daro Estija, Latvija, Lietuva, Lenkija, puikiai parodo kelią, kad reikia daugiau investuoti į gynybą. Būtent tai mes nuolat kartojome. Tą patį kartojame ir dabar: kad sutarti dėl 2 proc. gynybai yra būtinas minimumas, bet turime eiti toliau. Iš tiesų, tikiuosi, kad dienai baigiantis visos sąjungininkės pripažins, jog reikia daryti daugiau ir tikslingai. Tai yra, nėra jokio tikslo viršyti 2 proc. pravalgymui, bet reikia investuoti į gynybos pajėgumus, mes už tai labai pasisakome. Daug šalių stengiasi investuoti daugiau.
Na, kol kas tik 11 šalių visame NATO aljanse...
Būtent, aš taip ir sakau, kad to nepakanka. Todėl šiandienos ir rytojaus debatai bus labai svarbūs – ar mes pripažįstame, kad 2 proc. nuo bendrojo vidaus produkto visoms sąjungininkėms yra tik minimumas.
Ir atsakant į mano ankstesnį klausimą tiesiai. Kiek mus girdi?
Manau, kad esame girdimi. Paimkime kad ir gynybos planus: jie buvo suformuoti labai glaudžiai bendradarbiaujant su rytinio flango šalimis. Paimkime vadovų komunikato žodyną: apie jį dar diskutuojama, bet ten yra daug dalykų dėl Ukrainos, dėl NATO, kurie puikiai atspindi, jog esame girdimi. Bet ar galėtume būti girdimi labiau? Taip, galėtume.
Kalbant apie Ukrainos ateitį. Prezidentas Joe Bidenas viešai pasakė, kad šalis nėra pasirengusi NATO. Kaip manote, ar Rusijos karo su Ukraina situacijoje tai gera žinutė?
Per šiandien ir rytoj turėsime bendrą suvokimą, kad Ukrainai lemta būti NATO, kad Ukraina turi visišką teisę tapti visateise nare. Mes judame teisinga linkme. Norime pamatyti konkretų žodinį įsipareigojimą, kad judama tuo keliu, jog Ukraina bus NATO dalimi. Bet visi taip pat supranta, kad karas turi būti pasibaigęs, tik tada galėsime kalbėti apie realistišką Ukrainos narystę NATO.
Bet juk tai puikiausia priežastis Rusijai tęsti karą.
Aš nemanau, kad Rusija pradėjo karą prieš Ukrainą vien tik norėdama sutrukdyti jos narystei NATO. Jie turi kitų priežasčių ir tikslų. Vladimiras Putinas turėjo tikslą įkurti Novorosiją ir sunaikinti Ukrainą, kaip valstybę. Rusija dešimtmečius siekė įkurti buferinę zoną tarp Rusijos ir NATO. Bet mūsų žinutę Kremliui aiški ir paprasta: kiekviena šalis turi teisę pasirinkti savo ateitį.
Manote, pakanka, ką NATO aljansas pažadės Ukrainai? Jų žmonės žūsta, o čia mes diskutuojame apie komunikato žodyną, kad Ukraina ateityje bus NATO narė, kai karas pasibaigs.
Būtent todėl turime padėti Ukrainai visaip, kaip galime: Estija, Latvija skyrė karinės paramos, kuri viršija 1 proc. nuo šalių bendrojo vidaus produkto. Būtent tai ir reikia daryti. Turime siųsti tiek paramos Ukrainai, kiek pajėgiame, kad ji laimėtų šį karą. Kai karas baigsis, bus grįžtama prie narystės klausimo – arba jie bus pakviesti, arba turės dar pereiti tam tikrą kelią.
