Erkės, niežinės erkės, uodai, mašalai, sparvos, musės, bitės, kamanės, širšės, vapsvos, skruzdėlės, blakės, utėlės – kaip atpažinti koks vabzdys įkando karštą vasaros dieną?
Reakcija į vieno ar kito vabzdžio įkandimą – individuali. Kai kurie vabzdžių įkandimai yra tiesiog nemalonūs ir niežti, o kiti, priklausomai nuo vabzdžių platinamų ligų sukėlėjų, išskiriamų nuodų ar seilių, gali sukelti rimtų sveikatos problemų.
Erkės
Tikėtina, kad iškart nepastebėsite erkės įkandimo, nes erkės yra labai mažos, be to, erkės įkandimas nesukelia skausmo, nes erkių seilėse yra medžiagų, kurios užkerta kelią skausmui, krešėjimui ir imuninei reakcijai. Kai kuriais atvejais žmonėms po erkės įkandimo gali atsirasti mažas, raudonas, niežtintis guzas, panašus į uodo įkandimą.
Jei radote prie kūno prilipusią erkę, pincetu pašalinkite ją visą, įskaitant galvą. Kai kurios erkės perneša erkinį encefalitą ir Laimo ligą.
Kreipkitės į gydytoją, jei per kelias savaites po erkės įkandimo (arba neseniai praleidote laiką lauke, kur daug erkių, ar jūsų augintinis parnešė erkę į namus) pastebėjote bet kokius į gripą panašius erkių platinamos ligos simptomus, įskaitant karščiavimą, galvos skausmą, šaltkrėtį, nuovargį ir raumenų bei sąnarių skausmą ar į taikinį panašų žiedinį bėrimą aplink įkandimo vietą kuris gali pasireikšti ir ne toje kūno dalyje, kurioje buvo įkasta.
Niežinė erkė
Niežinė erkė įsirausia į odą ir sukelia stiprų niežėjimą bei bėrimus, vadinamus niežais.
Niežai yra niežtintis, į spuogus panašus bėrimas, kuris dažniausiai atsiranda tarp pirštų ir ant alkūnių, riešų, sėdmenyse ir genitalijų ar kelio sąnarių srityje. Niežulys ypač stiprus naktį, o dėl intensyvaus kasymosi atsiranda odos pažeidimai ar randai. Niežai lengvai plinta tarp žmonių. Gydomi specialiais erkes naikinančiais medikamentais – skabicidais. Be to, svarbu dezinfekuoti drabužius, patalynę ir kitus asmeninius daiktus, kad būtų išvengta reinfekcijos (pakartotino užsikrėtimo).
Uodai, sparvos ir mašalai
Šių vabzdžių įkandimai skiriasi dėl jų burnos aparatų skirtumų. Sparvų burnos aparatas yra stambiausias šioje grupėje, todėl sparvos padaro didžiausią žaizdą. Kai jos kanda ir iš žaizdos laižo kraują – skauda. Tačiau padaryta žaizda (tiksliau žaizdelė) greitai užgyja, nekelia alerginių reakcijų ir didelio noro kasytis. Uodai ir sparvos kąsdami su seilėmis įleidžia tam tikrą medžiagą, stabdančią kraujo krešėjimą – antikoaguliantą. Įkandus uodui ar sparvai negalima kasyti niežtinčios vietos, nes taip alergenas pasiskirsto plačiau, niežti dar labiau, o įdrėskimo vietoje gali vystytis infekcija. Upinių mašalų seilės yra pačios toksiškiausios iš visų kraujasiurbių vabzdžių.
Uodai
Jų įkandimai paprastai nesukelia sunkesnių simptomų, išskyrus erzinančius, raudonos arba rausvos spalvos niežtinčius kauburėlio formos iškilimus (gumbus) ant odos. Kąsdamas uodas suleidžia savo seilių, kad siurbiamas kraujas nesukrešėtų. Niežtintis raudonas iškilimas atsiranda dėl uodo seilėse esančio žmogaus organizmui svetimo baltymo, sukeliančio lengvą vietinį uždegimą.Todėl uodų įkandimai gali pradėti niežtėti kelios minutės po įkandimo. Uodo įkandimo vieta paprastai parausta, kiek patinsta, ją skauda, niežti. Nėra įkandimų sankaupų, o atskiri gumbeliai skirtingose neuždengtos odos vietose. Vaikams gali sutrikti miegas.
Sparvos
Sparvos (dar vadinamos žabaliais, bimbalais, akliais) yra didelės musės išraiškiomis akimis. Jos įpjauna odą ir įkandimo vietoje atsiranda gerokai didesnis patinimas (raudonas gumbas) nei įkandus uodui, maža srovele gali tekėti kraujas. Gumbą taipogi gali niežtėti. Įkandimo vietą patartina dezinfekuoti, kad nepatektų bakterijų, kurios gali sukelti minkštųjų audinių infekciją. Išskirtiniais atvejais gali pasireikšti tokie alergijos simptomai kaip svaigulys, pasunkėjęs kvėpavimas, bėrimas bei pykinimas. Sparvos kanda tiek žmonėms, tiek gyvuliams. Šie vabzdžiai yra laikomi kenkėjais, kadangi įkandimo metu į žmogaus ar gyvulio organizmą gali perduoti ligų sukėlėjus.
Mašalai
Lietuvoje aptinkami smulkieji ir upiniai mašalai. Mažas museles primenantys smulkieji mašalai dažnai aptinkami Labanoro girioje, o upiniai mašalai vystosi upėse, jie labiausiai kankina Dzūkijos gyventojus.
Mašalai atkanda šiek tiek odos ir įleidžia nuodus kartu su antikoaguliantu. Upinių mašalų seilės yra pačios toksiškiausios iš visų kraujasiurbių vabzdžių ir daugybė jų įkandimų gali būti mirtini. Įkandimo vietą labai skauda, kyla stiprus niežulys (dažnai nusidraskoma iki kraujo), oda patinsta ir parausta. Esant daugybiniams mašalų įkandimams gali pakilti temperatūra, atsirasti apsinuodijimo požymių. Įkandimo metu upiniai mašalai gali pernešti ant jų burnos aparato esančias įvairias bakterijas, kurios iššaukia alerginę reakciją.
Mirtini upinių mašalų sukandimo atvejai stebimi tik tarp galvijų, nes pavojų jaučiantis žmogus gali pasislėpti, užsidaryti patalpoje, o galvijai nuo upinių mašalų būrio ne visada gali pabėgti. Jei žmogų imtų kandžioti daug upinių mašalų vienu metu, jam pasireikštų toksikozė, kurios pirmieji požymiai – šokinėjantis kraujospūdis, krentanti temperatūra.
Tuo metu smulkiųjų mašalų įkandimai turi mažiausią poveikį žmogui. Dažniausiai jie kanda aplink ausis, veidą, po įkandimo ant odos lieka mažos raudonos dėmelės, kurios pradingsta per dieną be jokių didesnių nepatogumų.
Uodų, sparvų ir mašalų įkandimų vietą reikia švariai nuplauti vandeniu su muilu ir dezinfekuoti. Jų įkandimas savaime nekelia didelio pavojaus sveikatai, tačiau šie vabzdžiai endeminėse vietovėse gali pernešti pavojingas ligas, todėl pasidomėkite prieš vykdami į kelionę į egzotinius kraštus ar į endeminę Europos dalį.
Bitės, kamanės, širšės ir vapsvos
Jų įkandimai turi tiek bendrų bruožų, tiek skirtumų simptomų ir pačių vabzdžių elgesio atžvilgiu.
Bitės
Bitės dažniausiai puola žmogų besigindamos. Įkandus bitei, juntamas aštrus stiprus skausmas. Po įkandimo odos paviršiuje lieka geluonis. Įkandimo vietoje atsiranda nedidelė raudona dėmelė su baltu taškeliu centre. Dėl į „priešo“ organizmą patekusių nuodų aplink įkandimo vietą dažnai patinsta, parausta ir niežti. Po 2-3 dienų visi šie simptomai dingsta. Kai kurie žmonės gali patirti stiprias alergines reakcijas ir net anafilaksiją.
Kamanės
Kaip ir bitės, dažniausiai puola žmogų besigindamos. Įkasdamos kamanės nepalieka geluonio ir gali įkasti kelis kartus. Įkandus kamanei, juntamas panašus į bičių įkandimą skausmas, kuris dažnai yra šiek tiek silpnesnis. Vietinei reakcijai būdingas patinimas, paraudimas ir niežėjimas. Stiprios alerginės reakcijos retos.
Širšės
Širšės gali pulti žmogų be jokios priežasties. Jos nepalieka geluonio ir gali įkasti kelis kartus. Skausmas dažniausiai būna stipresnis nei bičių ar kamanių įkandimų. Dažnai atsiranda stiprus patinimas, paraudimas ir intensyvus skausmas. Rečiau nei bičių atveju, tačiau gali sukelti stiprias alergines reakcijas.
Vapsvos
Kaip ir širšės, gali pulti žmogų be jokios priežasties, nepalieka geluonio ir gali įkasti kelis kartus, kol išnaudoja visą nuodų atsargą. Juntamas aštrus ir stiprus skausmas, patinimas, paraudimas ir niežėjimas, bet reakcija gali būti stipresnė nei po bičių įkandimo. Gali sukelti stiprias alergines reakcijas, kurios gali būti pavojingos gyvybei.
Pagrindiniai skirtumai:
- Bitės ir kamanės dažniausiai puola žmogų tik besigindamos, o vapsvos ir širšės gali pulti žmogų be jokios priežasties.
- Bitės palieka geluonį, o kiti vabzdžiai – ne.
- Bitė įkanda vieną kartą, o kiti vabzdžiai gali įkasti kelis kartus.
- Širšių ir vapsvų įkandimai paprastai sukelia stipresnį skausmą.
- Bitės įkandimai dažniau sukelia stiprias alergines reakcijas.
Bičių, kamanių, vapsvų ir širšių geluonį būtina kuo greičiau ištraukti, kad į organizmą patektų kuo mažiau nuodų. Geluonis išstumiamas nagu ar kokiu kietu daiktu, taip pat kaip rakštis.
Ant įkandimo vietos patartina palaikyti vatos tamponėlį, suvilgytą česnako sultyse, amoniako tirpale ar tiesiog pasūdytame vandenyje. Jei bitės, kamanės, širšės ar vapsvos įgėlė į ranką, geriausia nusimauti visus žiedus. Itin pavojingi šių vabzdžių įgėlimai galvos, kaklo, burnos srityje, kadangi, ištinus liežuviui ir gerklei, žmogus gali uždusti.
Visais atvejais svarbu stebėti įkandimo vietą ir bendrą savijautą, ypač jei yra alergijos rizika. Po daugybinių vapsvų ir širšių įgėlimų atsiranda apsinuodijimo požymių: svaigsta ir skauda galva, pykina, purto šaltkrėtis, sukyla temperatūra. Pirmomis valandomis po įkandimo ar vėliau (nuo 6 iki 12 val.), jei pastebimi sunkios alerginės reakcijos požymiai, tokie kaip dusulys, veido, lūpų ar gerklės patinimas, būtina nedelsiant kreiptis medicinos pagalbos.
Alergiški žmonės visada su savimi turėtų nešiotis antihistamininių vaistų, dimedrolio, efidrino, prednizolono.
Skruzdėlės, blusos ir blakės
Jų įkandimai turi tiek panašumų, tiek skirtumų. Visų trijų tipų įkandimai dažnai sukelia paraudimą ir niežėjimą toje vietoje, kur buvo įkandimas. Įkandimo vieta gali šiek tiek patinti. Dažnai tiek blusos, tiek blakės, tiek skruzdėlės gali įkąsti kelis kartus, palikdamos kelis įkandimus šalia vienas kito.
Skruzdėlės
Jų įkandimai paprastai pasireiškia mažomis raudonomis dėmelėmis.
Kai kurios rūšys, ypač ugninės skruzdėlės, gali sukelti stipresnę reakciją su pūslėmis, nes jos įkandimo metu išskiria chemines medžiagas, tokias kaip skruzdžių rūgštis ar alkaloidai. Ugninės skruzdėlės įkanda ir įgelia tuo pačiu metu išskirdamos nuodus, kurie sukelia stipresnę reakciją – sukelia deginimo pojūtį, stiprų niežėjimą ir ilgiau trunkantį dirginimą. Skruzdėlių įkandimai dažniausiai randami tose kūno vietose, kurios turėjo tiesioginį kontaktą su skruzdėlėmis, pvz., rankos, kojos, ar bet kuri kita kūno dalis, kuri buvo ant žemės ar arti skruzdėlių lizdo. Skruzdėlės dažnai įkanda kelis kartus, ypač jei jas trikdo arba jei individas yra arti jų lizdo. Įkandimai gali būti išsidėstę netvarkingai arba tam tikrose linijose, jei skruzdėlė juda per odą. Skruzdėlės gali būti randamos tiek lauke, tiek viduje, ypač jei yra maisto šaltinių. Svarbu išlaikyti švarią aplinką, kad būtų sumažinta skruzdėlių invazija į gyvenamąsias patalpas.
Juodųjų skruzdėlių įkandimai paprastai mažiau skausmingi, tačiau vis tiek gali sukelti niežėjimą ir paraudimą. Medieninės skruzdėlės dažniausiai kanda mechaniškai, jų įkandimai gali būti skausmingi, bet dažniausiai be nuodų.
Blusos
Jų įkandimai yra mažos raudonos dėmelės, kartais su tamsiu centru. Jie dažnai randami grupėmis ar linijomis. Blusų įkandimų sankaupa dažnai atrodo kaip raudonas bėrimas, kuris pasidaro baltas, kai jį paspaudžiate. Sukelia stiprų niežėjimą, kuris gali trukti kelias dienas. Įkandimo vieta dažnai kasoma. Įkandimai gali patinti ir kraujuoti kai dėl niežėjimo juos nusikasote. Dažniausiai randami ant kojų, kulkšnių, odos raukšlių, bet gali būti bet kurioje kūno vietoje. Blusos dažniausiai randamos naminių gyvūnų aplinkoje.
Blakės
Jų įkandimai dažnai atrodo kaip nedideli raudoni spuogai arba dėmelės, susitelkusios linijomis ar grupėmis. Jie dažnai turi tamsesnį centrą, kur buvo įkąsta. Sukelia stiprų niežėjimą ir gali išsivystyti į didesnį odos patinimą. Reakcija gali trukti ilgiau nei kitų vabzdžių įkandimai. Dažniausiai randami ant atviresnių kūno dalių, tokių kaip veidas, kaklas, rankos ir kojos – vietose, kur oda yra lengviau prieinama. Blakės yra parazitai, mintantys žmogaus krauju. Blakės gyvena čiužiniuose ir balduose, dažniausiai kandžiojasi naktį, kai miegate ar nejudate, pvz., žiūrite filmą ant sofos ar ilgai važiuojate traukiniu. Jų įkandimai gali panašėti į blusų įkandimus, tačiau blakės dažnai įkanda viršutinėje kūno dalyje, kuri yra atvira naktį, pvz., kaklą, rankas ar veidą, kartais kojas. Kai kuriems žmonėms įkandimai gali būti tokie maži, kad jų nepastebi. Kitiems įkandimai gali būti labai niežtintys, iškilę raudonos dėmės, kurios atrodo kaip uodų įkandimai ar dilgėlinė.
Skirtingi žmonės gali reaguoti skirtingai į kiekvieno vabzdžio įkandimą, priklausomai nuo jų odos jautrumo ir alergiškumo. Skruzdėlės ir blakės gali būti kontroliuojamos naudojant repelentus ir apsauginius drabužius, o blusos reikalauja reguliarios naminių gyvūnų priežiūros ir gydymo nuo parazitų.