Daugelis politikų ir ekspertų tai pavadino Lietuvos diplomatine nesėkme. Lietuvos pozicija buvo priešinga: tai yra, kad karą Ukrainoje sukėlusi Rusija neturėtų naudotis Europos Sąjungos teritorija net ir transportuodama sankcionuotas prekes iš vienos teritorijos dalies į kitą. Nes sankcijos tam ir yra, kad skaudėtų. Šiam tikslui buvo net suformuota neformali derybų delegacija, kurios galva buvo užsienio reikalų viceministras Raimundas Karoblis. Deja, jam nepavyko.
Kaip priešybę tam, kas šiuo metu įvyko, politikai ir ekspertai pateikia 2002 metų derybas su Rusija.
Prieš Lietuvai stojant į Europos Sąjungą, buvo deramasi dėl keleivių tranzito iš Rusijos į Kaliningrado sritį. Šios derybos laikomos absoliučia Lietuvos sėkme. Tuo metu prezidento pareigas ėjo Valdas Adamkus, užsienio reikalų ministro – Antanas Valionis, o Gediminas Kirkilas buvo paskirtas specialiuoju prezidento įgaliotiniu deryboms dėl Rusijos Federacijos tranzito į Kaliningrado sritį.
„Vladimiras Putinas paskyrė Dmitrijų Rogoziną, kuris buvo Dūmos užsienio reikalų komiteto pirmininkas. Aš buvau Seimo Užsienio reikalų komiteto pirmininkas, tai V. Adamkus su patarėjais nusprendė, kad reikia paskirti tokią pačią figūrą, tai yra Užsienio reikalų komiteto pirmininką“, – pamena G. Kirkilas.
Karinis Rusijos tranzitas į Kaliningrada reguliuojamas 1994 m. patvirtintomis taisyklėmis. Tai, beje, irgi laikoma Lietuvos diplomatijos pergale, nes viskas priklauso tik nuo Lietuvos: tai yra mūsų šalis gali atsisakyti išduoti leidimą kariniam tranzitui be jokių priežasčių.
Prekių vežimą keliais apibrėžia dvišalis Lietuvos ir Rusijos susitarimas, geležinkeliais – Tarptautinio krovinių vežimo geležinkeliais susitarimas, sudarytas Geležinkelių bendradarbiavimo organizacijos rėmuose.
Kaip vyko derybos?
G. Kirkilas pasakoja, kad derybos dėl keleivių tranzito tarp Rusijos ir Kaliningrado buvo beveik dvišalės, tai yra derėjosi Lietuva ir Rusija, bet Vilnius nuolat konsultavosi su Europos Komisija. Politikas pamena, kad Rusija ir tuomet pritaikė milžinišką spaudimą ir tik jį atlaikius sėdo kalbėtis realiai.
Bet, pasak G. Kirkilo, negalima lyginti 2002 ir 2022 metų, nes anuomet V. Putinas buvo tik ką atėjęs į valdžią, todėl nebuvo toks drąsus, Rusija su Europos Sąjunga turėjo strateginės partnerystės susitarimą, o NATO formate veikė Aljanso ir Rusijos taryba. Kitaip tariant, tuo metu Rusiją buvo stengiamasi įtraukti į Vakarus.
Pirmą kartą į svetimą teritoriją Rusija pasikėsino 2008 metais, kai užpuolė Gruziją, kitą kartą – 2014 metais, kai atplėšė Krymą ir pradėjo separatistinius neramumus Donbase, o 2022 metais Kremlius pradėjo visaapimantį karą prieš Ukrainą.
„Tuo metu buvo visiškai kita situacija. Bet tuo metu labiausiai fokusavomės dėl keleivių tranzito. Kodėl? Todėl, kad pradžioje buvo visokiausių variantų – vos ne tokių, kad reikia prakasti po Suvalkų koridoriumi po žeme ir jie ten važiuos. Paskui prasidėjo visoks spaudimas. Kaip visada, Rusija pradeda spausti, daugiausia per Briuselį atakavo mus. Bet mums buvo problema, kad jeigu mes kokį tranzitą leisim, paskui kai reikės jungtis prie Šengeno erdvės, tai mums pasakys: pas jus važiuoja traukiniu, gali išlipti, čia bus blogai. Todėl reikėjo surasti tokį sutarimą, kuris užtikrina, kad tie keleiviai neišlipa“, – sako politikas.
Paklaustas, kaip rusai tuo metu spaudė derėtis, G. Kirkilas paminėjo rusų iškeltą idėją po žeme prakasti tunelį bei pabrėžė, kad buvo vykdoma propagandinė kampanija, nukreipta prieš Lietuvą. Tuo metu Lietuva nebuvo nei Europos Sąjungos, nei NATO narė, todėl padėtis nebuvo iš lengvųjų. Po to Maskva pasitelkė principą „nu ir nereikia“ bei svarstė paleisti nemokamus skrydžius iš Sankt Peterburgo į Kaliningradą, net įsteigė įmonę, kuri egzistavo viso labo apie mėnesį. „Paskui ten keltus leido, bet, galų gale, suprato, kad geresnio tranzito nei traukiniu per Lietuvos teritoriją padaryti neišeis“, – teigia politikas.
„Problema buvo dar ir ta, kad čia toks labai vingiuojantis geležinkelis, daugiau 100 km/h greičio čia išvystyti neįmanoma, o pagal standartus skaitosi, kad turi būti ne mažiau kaip 160 km/h ar 180 km/h, kad žmogus negalėtų iššokti iš traukinio. Todėl tas variantas irgi netiko“, – pamena G. Kirkilas.
Bet tuo metu buvo labai aiškiai suprantama ir eilinių rusų problema. Lietuva turėjo tik ambasadą Maskvoje, konsulatą Sankt Peterburge bei Kaliningrade. Jeigu asmuo iš Vladivostoko norėjo vykti į Kaliningradą, jis turėdavo nuskrisdavo į Maskvą, tuomet eiti į Lietuvos ambasadą, o ten, pavyzdžiui, galėjo sulaukti atsakymo, jog leidimas vykti per Lietuvą nebus išduotas. Tokia padėtis netiko.
Tuomet Europos Komisija sugalvojo mechanizmą, kad visas Rusijos geležinkelio stotis reikia aprūpinti specialia elektronine įranga už Europos Sąjungos lėšas. Šių stočių buvo daugiau nei 2000. Be to, tuo metu daug rusų neturėjo rusiškų pasų, turėjo sovietinius, tačiau vizoms išduoti šie pasai netiko. Maskva norėjo, kad Rusijos piliečiai iš vienos teritorijos į kitą galėtų vykti be vizų.
„Tada su Komisijos ekspertų pagalba buvo sugalvota, kad reikia įvesti supaprastinto tranzito dokumentus. Iš tikrųjų tai yra štampas, beveik kaip viza. Mūsų konsulai įlipa į traukinį ties Lietuvos-Baltarusijos siena, praeina per visą traukinį, visur sudeda štampus ir lydi visą traukinį iki pat Kaliningrado. Užtikrina, kad niekas neišliptų. Ten suskaičiuoja viščiukus ir vėl kiti sėda, ir vėl atgal važiuoja. Tokiu būdu tas tranzitas vyksta“, – sako G. Kirkilas.
Būtinai reikėjo gauti pažadą dėl įstojimo į Šengeną
„Mums būtinai reikėjo gauti užtikrinimą, kad mes įstosime į Šengeno zoną su pirmąja plėtros banga. Bet pamatėme, kad Pietų šalys visiškai nesusigaudo: kas tas Kaliningradas, kas tas eksklavas. Tai buvo nuspręsta, kad vasarą aš pravažiuosiu Portugaliją, Ispaniją, Prancūziją, Italiją, Graikiją, tai yra visą Pietų flangą, kuris labiausiai tam visam reikalui priešinosi. Norėjome, kad būtų duotas pažadas, jog jeigu Lietuva prisiima tranzitą su Rusija ant savęs, tai gauna pažadą, kad įstos į Šengeno zoną su pirmąja plėtros banga. Na, ir aš visur važiavau“, – pamena politikas.
Pasak G. Kirkilo, užsienio valstybėse jis daugiausia susitikdavo su tų valstybių užsienio reikalų ministerijų ir parlamentų atstovais. Jeigu užsienio reikalų ministerijose žmonės dar kažkiek gaudydavosi apie Kaliningradą, tai parlamentuose tai tapdavo didžiule naujiena. „Visiems būdavo didelis atradimas“, – sako pašnekovas.
Galiausiai, G. Kirkilas atvyko į Italiją, kur prie trapo jo jau laukė tuometinis Lietuvos ambasadorius, a.a. Edminas Bagdonas. Jis iškart pareiškė, kad reikia kuo skubiau lėkti pas Italijos premjerą. Tuo metu šias pareigas ėjo Silvio Berslusconi, pagarsėjęs kaip V. Putino draugas ir mergišius. Tai buvo vienintelis premjeras, priėmęs G. Kirkilą šioje įtikinėjimo kelionėje.
„Jis man baksnodamas į krūtinę sako: „Žinai, V. Putinas yra mano draugas, reikia susitart“. Nu, aš ten prezidente, prezidente“ (mane pamokė, kad jam patinka toks kreipinys). Tada jis kaip verslininkas klausia, o ko jums reikia, kad susitartumėt? Aš sakau, mums reikia atskiro protokolo prie Lietuvos sutarties su Europos Sąjunga, kur bus pažadas Europos Sąjungos, jog Lietuva įstoja į Šengeno zoną su pirmąja plėtros banga, kuri įvyko 2008 metais. Jis sako: „O, labai gerai. Bus Vadovų Taryba, aš pasiūlysiu“. Ir akurat, atėjo Vadovų Taryba, jis ir pasiūlė, sakė turime, pritarti“, – pasakoja G. Kirkilas.
„Taigi tokia ta istorija: mes nustatėme tranzito taisykles ir iki šiol skiriami pinigai toms geležinkelio stotims finansuoti. Tokiu būdu žmogus Vladivostoke ateina į geležinkelio stotį ir gauna informaciją, ar praleis jį per Lietuvos teritoriją, ar ne. Nes jeigu jis ten koks banditas ar teroristas, tai jo, aišku, nepraleis. Bet jam nereikia eiti į ambasadą“, – sako politikas.
„Ar reikia didelio proto numatyti, jog rusai apsimes šlangomis ir rėks?“
Paprašytas įvertinti dabartinę situaciją dėl Europos Sąjungoje sankcionuotų Rusijos prekių tranzito į Kaliningradą, G. Kirkilas pastebėjo, kad greičiausiai pradėdama įgyvendinti europines sankcijas Lietuva neturėjo visiškai aiškaus atsakymo iš Europos Komisijos. O jeigu atsakymas nebuvo aiškus, tuomet buvo būtina spausti jį pateikti.
Vyriausybė teigia, esą balandžio 15 dieną gavo Europos Komisijos generalinių direktoratų išaiškinimą dėl sankcijų ir jame neva aiškiai pasakoma, jog sankcionuotos prekės negali vykti per Europos Sąjungos teritoriją, tarp jų ir tranzitu. Šio dokumento Vyriausybė neviešina, tad patikrinti informacijos neįmanoma.
G. Kirkilas sako, kad jeigu toks išaiškinimas buvo, tuomet reikėjo pasiūlyti, kad Europos Komisijos generaliniai direktoratai ir informuotų Maskvą apie sankcijų įsigaliojimą, o ne „Lietuvos geležinkeliai“. „Jeigu informuotų Briuselis, tai būtų kas kita. Bet mūsų gi drąsuoliai. Kad drąsuoliai, tai dar nieko, bet kad viską padaro labai negrabiai. Paleidžia draudimą, tris dienas nieks nieko neaiškina, nešneka, visur gaisrai dega, tada išlenda. Tai viskas jau“, – stebisi politikas.
„Konservatoriai, kaip visada, įklimpo į ginčą, leido išsiplėtoti Rusijos propagandai. O šitie tą moka labai gerai. Ir, kai tai atsiduria Vakarų spaudoje, viskas atrodo jau kitaip“, – sako G. Kirkilas.
Politikas teigia, kad Vyriausybė visiškai nepasiruošė rusų propagandinei atakai ir spaudimui. „Argi čia reikia didelio proto prognozuoti, kad po tokio uždraudimo rusai apsimes šlangomis ir pradės labiausiai piktintis? Manau, kad visiškai nereikia. Ypač tiems, kurie save laiko Rusijos specialistais. Rusam tai čia buvo labai gerai, tiesiog dovanėlė“, – teigia G. Kirkilas.
