Dėl masiško kvaišalų plitimo – sukrečianti gydytojos žinia: mes pavėlavom, dabar vartoja visi, visur ir viską

TAIP PAT SKAITYKITE:

Artimąjį laidojęs narkotikų prekeivis „versliuko“ nestabdė: karfentanilį perdavė prie laidojimo namų

Skandalingoje byloje padėtas taškas: paaiškėjo, kokią bausmę gavo Džordanos vyras Elegijus ir kiti

Estijos oro uoste aptikta daugiau kaip 380 kg „vakarėlių narkotiko“, keliavusio į Lietuvą

Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento (NAKD) 2021 m. atliktas tyrimas atskleidė, kad Lietuvoje bent kartą gyvenime kokius nors narkotikus vartojo 23,4 proc. 15-29 m. jaunimo, kai 2016 m. tokių buvo tik 19 proc. 

2022 m. Lietuvos sveikatos mokslų universiteto atlikta devintokų apklausa parodė, kad 16,3 proc. respondentų bent kartą gyvenime yra bandę vartoti kanapes, 7,5 proc. devintokų tą darė kas 30 dienų. 

Situaciją dėl kitų psichoaktyviųjų medžiagų rodo NAKD narkotikų vartojimo paplitimo bendrojoje populiacijoje tyrimai. 15–34 m. amžiaus gyventojų apklausa parodė, kad bent kartą gyvenime kanapių vartojo 23 proc. apklaustųjų, ekstazio 3 proc., kokaino ir amfetamino – po 2,9 proc., LSD 2 proc.

Kasmet auga ir nepilnamečių apsinuodijimų narkotinėmis bei psichotropinėmis medžiagomis statitistika. 2022 m. apsinuodijo 133 nepilnamečiai, 2021 m. užfiksuoti 96 atvejai.

Kaip pagrindinę narkotikų tarp nepilnamečių paplitimo problemą NAKT atstovė Aušra Želvienė įvardijo prastą moksleivių psichinę sveikatą.

„Kadangi jų psichinė sveikata blogėja, to pasekmė yra psichoaktyviųjų medžiagų vartojimas. Tada žiūrima, kaip nerimą, pablogėjusią psichinę sveikatą „taisyti“, – „Žinių radijo“ laidoje „Dienos klausimas“ sakė A. Želvienė.

Vartoja visi, visur ir viską

Toksikologė Gabija Laubner-Sakalauskienė pastebi, kad visuomenėje vyrauja pesimistinės nuotaikos. Žmonės nelinkę tikėti, kad narkotikų problemą galima išspręsti, mat kurių detalių nė neturime galimybės išsiaiškinti.

„Pastebėjau, kad vejamės traukinį iš paskos. Lekia jis labai aiškia kryptimi. Visas pasaulis daugiau ar mažiau žino, kur jis juda, kokios vyrauja naujos psichoaktyviosios medžiagos, kurių, deja, Lietuvoje mes neturime net kaip nustatyti“, – „Dienos klausime“ kalbėjo toksikologė.

Apie prastas diagnostikos galimybes Lietuvos yra pasisakęs ir toksikologas Robertas Badaras. Pasirodo, Lietuva turi nusipirkusi specialią įrangą tirti psichoaktyviąsias medžiagas, tačiau prie jos gydytojai neprieina.

„Liūdna tai, kad Lietuva turi nusipirkusi įrangą, bet jos nenaudoja. Ji yra specializuotoje laboratorijoje“, – spalį naujienų portalui tv3.lt komentavo R. Badaras. 

Tiesa, net ir naudojant įrangą visų naujų psichoaktyviųjų medžiagų neišaiškintume – ištirti būtų įmanoma vos 1 iš 900. Todėl gyventojų apklausos gali parodyti tik bendrąsias tendencijas, tačiau realaus vartojimo dažnio, naujų psichoaktyviųjų medžiagų poveikio žmogaus sveikatai ir kitų konkrečių rodiklių dažnai negali išsiaiškinti net gydytojai. Dėl to taip pat sunku pasakyti, kokiu mastu didėja apsinuodijimų nuo psichoaktyviųjų medžiagų atvejų skaičius

„Galime tirti savaitę, mėnesį retrospektyviai, ką galime rasti, o ką žmonės, kurie pas mus patenka, iš tiesų vartoja, mes nelabai ir žinome“, – teigė G. Laubner-Sakalauskienė.

Toksikologė pasidžiaugė, kad kelių savivaldybių mokyklose startavo bandomieji prevencijos modeliai, bet pabrėžė, kad atsakomybės vien mokykloms numesti negalima. Anot gydytojos, narkotikų vartojimas – visų reikalas.

„Džiugu, kad bandomieji modeliai taikomi mokyklose, bet man visada susiję su tuo, kad bandomasis modelis yra prieš kažką, kas dar bus. Mes jau pavėlavom. Europos agentūros, kurios dirba su psichoaktyviosiomis medžiagomis, jau antrus metus iš eilės sako, susitaikykime – mes jau gyvename naujoje realybėje. Dabar vartoja visur, visi ir viską. 

Kuo mes patys tai greičiau suprasime, tuo mums patiems iš vidaus kils [supratimas], ką daryti. Dabar atrodo, vieni mėtosi nuo kitų: tėveliai į mokyklas, mokyklos – į tėvus, tada blogiausias lieka vaikas, kuris nusiperka ir vartoja. Susiimkime visi ir visi tos atsakomybės prisiimkime“, – apibendrino G. Laubner-Sakalauskienė.

M. Danielė: narkotikų problema sprendžiama 90-ųjų priemonėmis

Seimo narė, priklausomybių prevencijos komisijos pirmininkė Morgana Danielė pasigenda ilgalaiko strateginio valstybių dėmesio narkotikų problemai tarp nepilnamečių. Anot parlamentarės, tik pasiekus krizę, prasideda diskusijos, kaip išspręsti problemą, o iki tol ilgalaikių ir nuoseklių investicijų stokojančios savivaldybės naudoja neefektyvius metodus. 

„Savivaldybės dažnai įvardija problemą, kad paslaugų reikia, bet jeigu peržiūrime skiriamus krepšelius ir taikomų priemonių mokslinį pagrįstumą, labai dažnai ir mokyklų, ir savivaldybių lėšos švaistomos neveiksmingiems dalykams. Pavyzdžiui, priklausomų asmenų kvietimuisi į mokyklas, kad jie pagąsdintų, arba piešinių konkursams „Narkotikams – ne“ – tokioms 90-ųjų priemonėms“, – sako M. Danielė.

Pasak Seimo narės, gąsdinamieji metodai nepasiteisina, o tik manipuliuoja žmonių emocijomis, ir nors sukurta ne viena veiksminga kovos su narkotikais programa, visos šios priemonės reikalauja pastangų ir laiko.

Kaip sėkmingas pavyzdys dažnai įvardijamas vadinamasis Islandijos modelis. Šioje šalyje narkotikų vartojimas tarp paauglių kurį laiką buvo vienas didžiausių Europoje. Tačiau įgyvendinus plačią prevencinę programą, į kovą su narkotikų vartojimu ir platinimu įsitraukė mokyklos, tėvai ir bendruomenės. Nors pasiekti norimą pokytį prireikė 20 metų, šiandien Islandija laikoma sektinu pavyzdžiu. 

Tačiau Lietuvoje vis dar mažai kalbama apie bendruomenės, ypač tėvų įsitraukimą į narkotikų prevenciją, sako M. Danielė.

„Mes kalbame apie kuprinių tikrinimą, policijos pareigūnų pastatymą prie mokyklų – sakyčiau, fantasmagorines priemones. Žinome, kad nepastatysime policininko prie kiekvienos klasės, nepastatysime policininko prie kiekvienos mokyklos ir tuo labiau prie kiekvienos kuprinės. Vėl sudaroma iliuzija, kad policija išspręs narkotikų problemą Lietuvoje ir paauglių polinkį eksperimentuoti su įvairiomis medžiagomis. Esą čia policininkų bėda ir jų darbas. Taip nėra. Pirmiausia tai yra tėvų darbas“, – teigia parlamentarė.

Ji pabrėžia, kad tėvai turėtų kiek įmanoma daugiau laiko praleisti su savo vaikais: keliauti, būti kartu, švęsti šventes, eiti į žygį. Taip pat domėtis nepilnamečio laisvalaikiu, jo draugais, džiaugtis jo pasiekimais, padėti spręsti sunkumus. Kitaip tariant, maksimaliai dalyvauti savo vaiko gyvenime, net ir jam esant paaugliu.

„Tai yra kaip tik tas laikotarpis, kai labiausiai reikia tėvų dėmesio, daug labiau nei iki tol, nes yra aukščiausios rizikos“, – sako M. Danielė.

Kita problema, anot Seimo narės, yra prastas vaikų užimtumas, į kurį taip pat turėtų įsitraukti tėvai ir kiti suaugusieji.

„Narkotikų vartojmas auga tada, ka yra nesankcionuotas lasvalaikis, t. y. kai mūsų paauglys yra neaišku kur, neaišku su kuo, daro neaišku ką. <...> Iš tiesų mes visą paauglystę turime dalyvauti paauglio gyvenime ir tas užimtumas turi būti sankcionuotas. Kitaip tariant, vaikas beveik neturėtų turėti laisvalaikio, kuriame nebedalyvauja suaugusysis. Jeigu tai treniruotė, yra treneris, jeigu žygis, yra mokytojai, jeigu iškyla su šeima, yra tėvai ir t.t.“, – kalba M. Danielė.

Edukuoti reikia tėvus

Nors kai kurios mokyklos bando įtraukti tėvus į bendras narkotikų prevencijos programas, šie dažnai rodo menką susidomėjimą. Kai kurie apskirtai neigia, kad jų vaikai vartoja. Dėl to dar labiau mažėja tikimybė, kad prevencinės priemonės pasiteisins, o bus tik dar kartą iššvaistytos tam skirtos lėšos.

„Edukuoti pirmiausia reikia tėvus, bet tėvai neateina į paskaitas. Vadinasi, bendruomenė, net tose mokyklose, kuriose yra stengiamasi pritraukti tėvus į jų paauglių gyvenimą ir kartu su mokykla spręsti šį klausimą, matome, deja, labai mažą pačių tėvų ir visuomenės įsitraukimą. Galiu spėlioti, kad kitos mokyklos tiesiog nuleidžia rankas”, – sako M. Danielė.

Kai kurie tėvai nė nežino, ką iš tiesų vartoja jų mokiniai, nes šiuo metu Lietuvoje sparčiai plinta naujos psichoaktyviosios medžiagos, kurių mokiniai nesunkiai gauna internetu, per narkotikų platintojus ir kitais keliais.

M. Danielės nuomone, naujos psichoaktyviosios medžiagos vilioja nepilnamečius, nes jas sunku aptikti –  dauguma šių medžiagų yra be kvapo ir be skonio (arba su papildomas priedais). Kasmet naujų psichoaktyviųjų medžiagų rinką kasmet papildo 50–100 visiškai naujų medžiagų, todėl visų ne tik neįmanoma susekti, bet ir nustatyti realų jų poveikį sveikatai.

Anot parlamentarės, didžiulį susidomėjimą naujomis psichoaktyviosiomis medžiagomis lėmė ne tik didelė jų pasiūla ir gera maskuotė. Esą prie to prisidėjo trumparegiški Lietuvos ir Europos politiniai sprendimai.

„Manau, kad baudžiamoji politika, nukreipta į vartotoją, prie to labai prisidėjo. Tai reiškia, kad šiandien vaikas nenorės eksperimentuoti su paprasta kanape, nes ji turi kvapą, <...> ją lengva aptikti, užuos policijos šuo ir pan. Dėl to, kai prekeiviai jam pasiūlo, nepilnametis renkasi priemonę, kurios neparodys jokie testai, kuri neturi skonio, kvapo“, – komentuoja M. Danielė.

Šiandien jį siūlo diskutuoti ne apie bausmes, nutaikytas į narkotkus vartojantį žmogų, o į pagalbą nepilnamečiams ir jų šeimoms.

„Panašu, kad krizės, kurią patiriame, nepakaks, kad vėl kalbėtume apie reikalingas priemones, o ne siauras, grėsmingai skambančias, bet nepasiteisinančias priemones“, – reziumuoja Seimo narė.  

Naujų psichoaktyviųjų medžiagų atsiranda kasmet

Gyventojai į gydymo įstaigas dėl psichoaktyviųjų medžiagų poveikio patenka dažnai – Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės Toksikologijos centro vadovas R. Badaras teigė tokių pacientų turintis „ne vieną ir ne du“. Vis dėlto medžiagos, nuo kurių apsinuodija jauni ir vyresni žmonės, skiriasi.

„Jaunimas vis dėlto linkęs į naująsias psichoaktyviąsias medžiagas, kurias vartoja įvairiais būdais. Su nepilnamečiais nedirbame, bet jauni suaugę jas vartoja elektroninių cigarečių pavidalu. Į jas dedami nelegalūs priedai ir turime tokias pasekmes“, – spalį naujienų portalui tv3.lt komentavo R. Badaras.

Naujosios psichoaktyviosios medžiagos yra grynos formos medžiagos arba jų preparatai, kurie neįtraukti į du pagrindinius sąrašus: 1961 m. Jungtinių Tautų bendrąją narkotinių medžiagų konvenciją ir 1971 m. Jungtinių Tautų psichotropinių medžiagų konvenciją.

Ne visos psichoaktyviosios medžiagos yra narkotikai. Kaip anksčiau yra aiškinęs R. Badaras, narko pagal žodžio reikšmę yra slopinantis, migdantis, o ne stimuliuojantis preparatas. Šiuo metu rinkoje yra atvirkščiai – vyrauja stimuliuojančios ir haliucinogeninės medžiagos. Narkotikai sudaro mažą psichoaktyviųjų medžiagų dalį.

„Visi narkotikai yra psichoaktyviosios medžiagos, bet ne visos psichoaktyviosios medžiagos yra narkotikai“, – paaiškino medikas.

Skaičuojama, kad naujų psichoaktyviųjų medžiagų medžiagų vien Europoje yra per 900, o naujų preparatų atsiranda kasmet.

„Į metus Europoje fiksuoja maždaug apie 40–50 naujų medžiagų. 2010 m. buvo virš 100“, – pažymėjo R. Badaras.

Medžiagų gauna ir internetu, ir iš nusikalstamų grupuočių

Dažniausiai naujosios psichoaktyviosios medžiagos įsigyjamos internetu kaip jau seniai žinomų narkotikų pakaitalas, tačiau parduodami kaip maisto papildai (supplements), vaistai (drugs, medicines), buitinės priemonės („odos valikliai“), cheminiai reagentai moksliniams tyrimams (research chemicals), augalų trąšos (plant food) ar teisėtos prekės (legal highs), tikslingai nurodant, kad produktas neskirtas žmonėms vartoti.

Šios medžiagos parduodamos ir vartojamos kaip tabletės, kristalai, impregnuoti lapeliai, „markutės“, suktinės, žoliniai mišiniai, milteliai, druskos ir pan. Rinkoje pasirodo ir neįprastos formos preparatai, pavyzdžiui, nosies purškalai ir skystis elektroninėms cigaretėms. 

Naujos psichoaktyviosios medžiagos savo kelią į rinką randa reklamuojamos kaip natūralūs ar legalūs produktai (dar vadinami legal highs ar designer drugs), parduodami internetinėje prekyboje arba specializuotose parduotuvėse. Tiesa, pas vartotojus, ypač jaunus, jie patenka ir nelegaliu keliu.

„Anksčiau daugiausia būdavo siunčiamasi. Dabar, kiek tenka skaityti spaudą, šias medžiagas veža nusikalstamos grupuotės ir už tai yra sulaikomos. Panašu, kad po truputį darosi verslas“, – sakė R. Badaras, pridurdamas, kad dabar pavojingų medžiagų galima nusipirkti tiesiog socialiniuose tinkluose arba „tamsiajame internete“ (dark net).

Lietuvos policija kartu su partneriais per pastaruosius metus išaiškino ne vieną didelį narkotikų paltinimo tinklą. Rudenį Lietuvos kriminalinės policijos biuras su kolegomis iš Suomijos išaiškino ir uždarė tamsiojo interneto tinklalapį „Piilopuoti“, o Kauno pareigūnai prisikasė iki slaptos laboratorijos Graikijoje, iš kurios kvaišalai plito po visą pasaulį.

Vienu metu gali pasireikšti kelių skirtingų medžiagų poveikis

Atskirti, kokiomis naujomis psichoaktyviosiomis medžiagomis apsinuodjo žmogus, yra sudėtinga. Anot R. Badaro, Lietuvoje galima išaiškinti vos 1 iš 900 šių medžiagų.

„Yra 12 grupių medžiagų, kurios veikia panašiai, bet ten jų viduje dar yra medžiagų. Kartais galime atskirti, kuri grupė veikia, bet ne daugiau. Diagnostika labai liūdna“, – teigė medikas.

Nepaisant prastų diagnostikos galimybių, gydytojai nuolat mato, kokias baisias pasekmes žmogaus sveikatai sukelia psichoaktyviosios medžiagos ir jų preparatai. Poveikiai, pasak gydytojo, būna labai įvairūs.

„Iš tų, ką mes matom dažniausiai būna psichozė, rečiau traukuliai, širdies ritmo sutrikimai, kraujo spaudimo šuoliai, kraujo išsiliejimai, įskaitant ir į smegenis – viskas, kas susiję su hipertenzija.

Būna sindromai, kaip temperatūros pakilimas virš 40 laipsnių su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis, kvėpavimo slopinimas. Kraupūs dalykai. Čia kalbant apie ūminius apsinuodijimus.

Apie lėtinius apsinuodijimus bus visai kitaip. Pasekmės dar tik vėliau išlįs“, – pasakojo R. Badaras.

Kas sudėtyje, nežino nei vartotojas, nei platintojas

Gydytojas pažymėjo, kad kai kuriuose preparatuose gali būti sumaišytos psichoaktyviosios medžiagos iš kelių grupių. Tuomet žmogui gali pasireikšti ir stimuliuojančių, ir slopinančių medžiagų poveikis. 

„Tam pačiam žmogui per valandą [poveikis] gali pasikeisti keletą kartų“, – akcentavo R. Badaras.

Apie tai dažnai nenutuokia nei vartotojas, nei platintojas ir net gamintojai. Kol preparatas iš gamintojo rankų pateks pas vartotoją, jame gali atsirasti dar daugiau pavojingų medžiagų. Pavyzdžiui, preparato pakuotė bus apipurkšta kitų psichoaktyviųjų medžiagų gaminiais.

„Vartotojas niekada nežino, ką vartoja. Pardavėjas dažniausiai nežino, ką parduoda. Jie patys būna labai nustebę, kai padaroma analizė ir randama ne tai arba ne tik tai, ką pardavė. Tiesą sakant, netgi gamintojas ne visada žino, ką pagamins“, – aiškino R. Badaras. 

Pastebėjus, kad žmogus apsinuodijo galimai psichoaktyviosiomis medžiagomis, padėti yra tik vienas būdas – kviesti greitąją pagalbą. Mat bandydami padėti patys, žmogui dar labiau pakenksime.

„Skambinti 112 – viskas, ką jūs galite padaryti. Visi kišenėse turime telefonus, ryšys visoje Lietuvoje veikia. Geriau nesiimti kvailų iniciatyvų, ką žmonės daro pastoviai, nes mes gi viską išmanom: krepšinį, politiką, gydymą“, – teigė toksikologas.