Vyriausybės vadovė neseniai prabilo, kad į COVID-19 jau reikia pradėti žiūrėti kaip į gripą: „Ir saugotis reikia, skiepytis reikia, bet, žinoma, tai jau yra tie sprendimai, kuriuos žmonėms reikės priimti daugiau mažiau patiems.“
Ji pažymėjo, kad juo labiau esama daugybės skirtingų algoritmų, kam kada reikėtų pasiskiepyti, priklausomai nuo to, kokiai rizikos grupei žmogus priklauso, ar yra persirgęs ir pan.
Lyginti nebūtų teisinga
Paprašytas įvertinti tokius premjerės žodžius Lietuvos sveikatos mokslų universiteto profesorius, ne vienos patariamosios ekspertų tarybos narys Mindaugas Stankūnas buvo atviras – jau nekalbant apie klinikinius šių ligų skirtumus ir panašumus, taip teigti išties neišeitų.
„Ši citata plačiai pasklido po socialinių tinklų platybes ir ypač ja suskubo dalintis naujieji epidemiologijos entuziastai. Anot jų, pagaliau premjerei reikėjo net trijų metų suprasti, kad „kovidas yra gripas“. Ar tikrai dabar tarp COVID-19 ir gripo galime dėti lygybės ženklą?“ – netrukus po premjerės pareiškimo rašė jis socialiniame tinkle.
Portalui tv3.lt jis pasakojo, kad lygybės ženklo dėti tarp šių ligų visų pirma negalima kalbant apie statistinius rodiklius.
„Štai žiūrint į Higienos instituto duomenis, matome, kad iš viso 2009–2021 m. gripas mūsų šalyje nusinešė 213 gyvybių. Daugiausia mirčių nuo gripo buvo fiksuota 2019 m. Tuo metu nuo COVID-19 per nepilnus tris metus jau mirė daugiau nei 9400 asmenų.
Vien nuo 2022 m. gegužės 1 d. (tada buvo panaikinta ekstremalioji padėtis) nuo COVID-19 mirė daugiau žmonių nei nuo gripo per šį laikotarpį (t. y. 296 mirtys pagal negalutinius duomenis)“, – lygino jis.
Mokslininko teigimu, net ir dabar plintant švelnesnei atmainai ir nemažai visuomenės daliai įgijus imunitetą (tiek persirgus, tiek pasiskiepijus), iš epidemiologinės pusės sulyginti COVID-19 ir gripą būtų labai netikslu.
„Bet kai kiti oponentai nuo pat pradžių norėjo dėti lygybės ženklą tarp šių ligų, tai net stipriai klaidina. Vis tik pabandykime prisiminti kokią kitą situaciją sveikatos sistemoje, kai trečdalis lovų buvo užimta kovidinių pacientų“, – komentavo M. Stankūnas.
Atsakomybė perkelta ant žmonių pečių
Be kita ko, jis pridūrė, kad premjerė nėra epidemiologė, o politikė, tad jos požiūris daugiau yra iš politinės perspektyvos.
„Kitaip sakant, šiuo metu COVID-19 valdyme vis mažiau dalyvauja valdžios institucijos, o vis didėja atsakingų tarnybų ir pačios visuomenės narių vaidmuo. Žvelgiant į pastarojo meto Lietuvos bei kitų šalių sprendimus COVID-19 valdyme galime matyti, kad vis labiau tolstame nuo imperatyvaus valdymo modelio, kai daugiausiai yra pasiremiama ribojimais, nurodymais ir pan. Tuo metu artėjame prie įgalinančio valdymo paradigmos, kaip žmogus pats turi priimti vienokius ar kitokius sprendimus“, – dėstė profesorius.
Kaip aiškino jis, šiuo metu yra garantuojamos nemokamos ir vis dar efektyvios vakcinos, suteikiame informacija apie viruso plitimo ypatumus bei prevencijos galimybes, užtikrinamas būtinų asmens apsaugos priemonių prieinamumas, taikomi vis efektyvesni COVID-19 gydymo metodai.
„Taip, vakcinų veikimas yra kiek sumažėjęs, bet sunkesnės ligos formos ir mirties riziką sumažina. Tad net jei COVID-19 niekur nedingo, ir net jei šios priemonės visiškai nepanaikina tikimybės užsikrėsti ar turėti sunkią COVID-19 ligos eigą, tačiau jos padeda šią riziką sumažinti žmogui ir jo artimiesiems“, – pažymėjo epidemiologas.
Jis sutiko, kad situacija visiškai keistųsi, jei atsirastų visiškai nauja atmaina, tačiau dabartinė situacija leidžia piešti optimistiškesnius scenarijus:
„Jei neįvyks kažkokių esminių mutacijų dabartinis omikrono variantas greičiausiai nebus labai „piktas“, kad sukeltų didelių sveikatos problemų. Tokiu atveju būtų vienas raidos scenarijus. Gerai, kad omikronas buvo greičiau plintantis, bet nesukėlė tokių sveikatos problemų.“
Klaidinga žinutė visuomenei
Vis tik užkrečiamųjų ligų specialistas prof. Saulius Čaplinskas tokius I. Šimonytė pasisakymus vertino kiek kritiškiau. Pagrįsdamas savo nuomonę jis pradėjo kiek iš toliau – primindamas, kokie dar anksčiau svarstyti galimi pandemijos vystymosi scenarijai.
„Vienas variantų yra toks, kad pandemijos kaip tokios nesibaigia, o žmonės su jomis susigyvena, išmoksta gyventi. Ir vienintelė pandemija, kuri buvo visiškai nugalėta, tai yra raupai, kai skiepų pagalba pavyko juos eliminuoti. O toliau žiūrėkime – ar tuberkuliozė pasibaigė? Ne, susitaikėme, kad vis yra kažkiek susirgimų. Tą patį galima pasakyti apie ŽIV ir AIDS, tie patys tymai niekur nedingo, prie rūkymo sukeltų problemų kaip visuomenė taip pat susitaikėme. Tai lygiai taip pat aišku, kad ir su kovidu reikia įprasti gyventi“, – komentavo virusologas.
Pasak jo, jei sakome, kad mums yra priimtina ir susitaikėme su tuo, kad kasdien žmonės vis dar miršta nuo COVID-19, tai yra viena.
„Bet jei sakome, kad net viena mirtis yra per daug, tai vis tik gal ir toliau reikia žiūrėti, kokiomis priemonėmis galima sumažinti šiuos nuostolius. Tad kaip tuomet tokią žinutę iš valdžios supras paprastas skaitytojas? Jei viskas baigėsi, jau yra taip, kaip gripas, tai ko čia rūpintis ir saugotis? Štai kodėl toks teiginys, kad galima prilyginti gripui ir panašiai bendrąja prasme iš visuomenės sveikatos pusės, ko gero, neša klaidingą žinutę žmogui“, – pabrėžė S. Čaplinskas.
Pašnekovo teigimu, juo labiau kalbant medicinine prasme, vis tik COVID-19 sukelia platesnį neigiamų reiškinių spektrą nei gripas, nors ir jis yra sunki liga su įvairiomis komplikacijomis.
Gąsdina ir infekcijos pasekmės
Pasak S. Čaplinsko, svarbu ir tai, kad ne tik vis daugiau apskritai sužinoma apie COVID-19, bet atsiranda nauji ligos aspektai.
„Pavyzdžiui, štai neseniai paviešinta publikacija užsienyje, kai žmogui net 400 dienų laikėsi aktyvi kovidinė infekcija. Kitas dalykas – vadinamasis ilgas kovidas, įvairiais duomenimis, kas 5 ar net 3 žmogui 12 savaičių ar ilgiau išlieka neigiamos infekcijos pasekmės sveikatai. Štai kodėl reiktų labai atsargiai daryti tokius apibendrinimus, kai skirtingi žmonės gali suprasti skirtingai ir priimti neteisingą sprendimą dėl savo ir artimųjų sveikatos“, – sakė virusologas.
Ne laikas nuvertinti ligos pavojingumą
Paklaustas, ar situacijos valdymas perkeliant atsakomybę žmogui, o ne ribojimus nuleidžiant „iš viršaus“ vis tik nėra teigiamas dalykas, S. Čaplinskas priminė, kad dar pačioje pandemijos pradžioje buvo padaryta strateginė klaida neįvertinant COVID-19 kaip elgsenos keitimo būtinybės.
„Reikėjo, kad žmogus suprastų ir jis būtų įgalintas apsisaugoti nuo kovido. Pradedant nuo to, kad reikia maksimaliai apsaugoti tuos, kam rizika didžiausia. Kaip ir tikimybė AIDS užsikrėsti nėra visiems vienoda, taip ir sunkios kovido ligos rizika nėra vienoda visiems.
Nuo pradžių reikėjo ir dabar išlieka poreikis apsaugoti didelės rizikos žmonių grupes. Ir jei einame prie tos semantikos, kad problemos nėra, viskas kaip gripas, tada gali būti neteisingai suprasta, kad gal nebereikia toliau saugoti pažeidžiamų grupių – senjorų, tėvų ir t.t.“, – svarstė virusologas.
Jo manymu, kadangi komunikacija buvo nuo pat pradžių labiau prievartinė, piršosi įspūdis, kad be to nieko pasiekti negalima. „Bet bijau, kad dabartinis pasakymas, jog patiems tenka atsakomybė, vėl gali būti žmonių neteisingai suprasta. Ir tada gali būti taip, kad nepasieksim norimo rezultato“, – sakė jis.
