Tačiau profesorius Saulius Čaplinskas sako, kad yra dar vienas svarbus momentas.
„Skiepai nuo COVID-19 ligos viešoje erdvėje pristatomi kaip vienintelis „bilietas į laisvę“, tačiau niekas per daug nepaaiškino, jog šio rezultato turėtų būti siekiama įgyvendinant atitinkamą vakcinacijos strategiją. Jeigu Lietuvoje tokios strategijos, kaip supratau, niekas nematė, tai galbūt šią savaitę ECDC paskelbti keturi pagrindiniai vakcinacijos nuo COVID-19 ligos skiepijimo strategijos tikslai padės geriau suprasti pilną skiepijimo tikslų kontekstą. Vakcinacija siekiama:
sumažinti spaudimą sveikatos priežiūros sistemai,
sumažinti COVID-19 ligos sunkumą bei mirčių skaičių,
atverti visuomeninį gyvenimą,
eliminuoti ligą“, – socialiniame tinkle „Facebook“ rašo S. Čaplinskas.
Profesorius rašo, kad infekcija visame pasaulyje sukėlė spaudimą sveikatos priežiūros sistemai dėl to, kad staiga padaugėjo sunkių ligonių, todėl padidėjo stacionarinio gydymo poreikis, ypač hospitalizacijų su intensyvia priežiūra.
„Stebėjimo duomenys rodo, kad iki 90 proc. mirčių ir 80 proc. hospitalizacijų įvyko vyresnio amžiaus žmonėms ir asmenims, sergantiems kitomis lėtinėmis ligomis. Komentuojant iš visuomenės sveikatos perspektyvos, tai didesnės šių grupių paskiepytų asmenų aprėptys leistų veiksmingai apsaugoti juos nuo sunkios COVID-19 ligos formos, reikšmingai sumažėtų ligoninių lovų užimtumas, mirčių skaičius, o tuo pačiu ir spaudimas sveikatos priežiūros sistemai, kas leistų išvengti medicinos kolapso.
Šiuo aspektu vertinant Lietuvos pasiekimus, galima konstatuoti, kad kol kas senjorų skiepijimai dar nėra pasiekę epidemiologiškai reikšmingų proporcijų, todėl rizika užsikrėsti bei sirgti sunkesne ligos forma yra didesnė nei pastaruoju metu pasiektos skiepijimų apimtys leidžia mažinti kovidinių lovų poreikį ligoninėse. Atvirkščiai, kovidinių lovų poreikis, kaip oficialiai skelbiama, didėja.
Kaip žinia, įrodyta, kad skiepai padeda sumažinti bendrą sunkių COVID-19 ligos formų rodiklį ir tai sąlygoja mirtingumo sumažėjimą, ypač prioriteto tvarka vakcinuojant pagal amžių vyriausias gyventojų amžiaus grupes. Tačiau verta nepamiršti, kad kai kuriems asmenims taip pat yra didesnė sunkios COVID-19 ligos rizika dėl kitų ligų ar lėtinių sveikatos būklių, nepriklausomai nuo amžiaus“, – pastebi S. Čaplinskas.
Profesorius atkreipia dėmesį, kad plintant labiau užkrečiamiems ir galimai agresyvesniems SARS-CoV-2 viruso variantams, kyla pavojus, kad absoliutus hospitalizacijų ir mirčių dėl COVID-19 skaičius gali padidėti ir tarp jaunesnių bei sveikesnių gyventojų grupių.
„Būtent šios grupės yra aktyviausios profesiniu ir socialiniu požiūriu ir jų individuali rizika susirgti sunkia COVID-19 liga yra maža. Be to, dėl gyvenimo sąlygų ir socialinių aplinkybių kitos gyventojų grupės gali būti dažniau veikiamos SARS-CoV-2 viruso, neatsižvelgiant į individualią sunkios COVID-19 išsivystymo riziką.
Visos šios grupės taip pat gali prisidėti prie bendro COVID-19 hospitalizacijų ir mirčių skaičiaus. Jei vakcinacijos strategijos tikslas yra sumažinti bendrą COVID-19 mirtingumą ir hospitalizavimą, bene efektyviausia vakcinavimo strategija yra pradėti skiepijimus nuo vyresnio amžiaus grupių ir palaipsniui pereiti prie jaunesnio amžiaus, nes tai padidintų vakcinacijos poveikį ir naudą visuomenei.
Visgi, kaip pažymi ECDC, jaunesni asmenys, sergantys tam tikromis lėtinėmis ligomis ar kitos pažeidžiamos grupės taip pat galėtų būti pasirinktinai skiepijamos prioriteto tvarka. Kol dauguma jaunesnių, sveikų suaugusiųjų lieka neskiepyti, naujos realybės intervencijos (atstumas, kaukės, rankų higiena) turėtų likti, kad padėtų mažinti virusų cirkuliaciją bendruomenėje“, – rašo S. Čaplinskas.
Profesorius pastebi, kad, siekiant visuomeninio gyvenimo atvėrimo, daugelio profesijų žmonės, dažnai kontaktuojantys su kitais asmenimis (pvz., turizmo, mokymo, mažmeninės prekybos, restoranų ir barų), turi didesnę infekcijos riziką.
„Jei tikslas yra atverti visuomenę tokiame etape, kai vakcinų tiekimas vis dar ribotas, turėtų būti diskutuojama, ar kai kurioms profesinėms grupėms galėtų būti teikiama pirmenybė skiepytis, lygiagrečiai toms, kurioms teikiama pirmenybė dėl sveikatos.
Jei vakcinos pasirodys labai veiksmingos nuo SARS-CoV-2 infekcijos ir tolesnio infekcijos perdavimo, toks požiūris galėtų padėti sumažinti virusų cirkuliaciją bendruomenėje ir suteikti galimybę veiklai ir įmonėms greičiau atsiverti. Nors yra didelis noras grįžti prie „įprasto gyvenimo“, ši galimybė gali būti labai prieštaringa tiek bendravimo, tiek įgyvendinimo požiūriu, jei ne visos pažeidžiamos grupės turėjo galimybę gauti vakciną.
COVID-19 ligos eliminavimo tikslas yra patraukliausias, bet ir brangiausias bet kurios vakcinacijos programos tikslas ir COVID-19 liga nėra išimtis. Siekiant būtent šio tikslo turėtų būti aiškiai kiekybiškai nustatytos eliminacijos reikšmės, kaip, kad yra prie kitų ligų (pvz., tymų). Pažymėtina, kad siekiant eliminuoti COVID-19 ligą, pagrindinis vakcinacijos dėmesys turėtų būti nukreipiamas į tas gyventojų grupes, kurios turi dažniausią kontaktų poreikį su kitais asmenimis, įskaitant jaunimą ir vaikus.
Iš kitos pusės, vaikų vaidmuo platinant SARS-CoV-2 virusą iki šiol nėra visiškai aiškus, o jaunesniems nei 16 metų amžiaus vaikams iki šiol nebuvo leista naudoti jokios vakcinos nuo COVID-19 ligos. Tarp kitų veiksnių, mažinančių ligos eliminavimo galimybes, yra tai, kad dar daug neaiškumų dėl vakcinų suteikiamos apsaugos trukmės, jų veiksmingumo mažinant SARS-CoV-2 viruso perdavimą, ypač virusui nuolat mutuojant.
Tiesą sakant, tikėtina, kad laikui bėgant virusas dėl jo selektyvios evoliucijos toliau sieks išvengti natūralaus ir vakcinos sukelto imuniteto. Todėl, norint pasiekti ir palaikyti labai ambicingą tikslą – ligos eliminavimą – labiau tikėtina, kad labai didelei daliai gyventojų reikės pakartotinų, t.y. sustiprinančiųjų skiepo dozių atnaujintomis vakcinomis, kurios suteiktų apsaugą prieš naujas mutacijas“, – pastebi profesorius.
S. Čaplinskas rašo, kad įvertinant viruso evoliucijos ypatybes ir turint jo nuolatinius rezervuarus tarp gyvūnų bei siekiant eliminuoti virusą, reikėtų nuolatos palaikyti labai dideles gyventojų vakcinacijos aprėptis, kas nėra lengva užduotis, todėl dėl minėtų veiksnių gali būti taip, jog visiško SARS-CoV-2 viruso, sukeliančio COVID-19 ligą, išnaikinimo praktiškai neįmanoma pasiekti.
„Kita vertus, skiepijimas gali sąlygoti priimtiną nesunkaus COVID-19 ligos endemiškumo scenarijų, kuris įgalintų nesiekti labai brangaus ligos eliminavimo tikslo.
Kiekvienam iš nurodytų skiepijimo tikslų yra svarbios visuomenės socialinės – kultūrinės nuostatos, požiūriai į skiepus, skiepų priešininkų judėjimai, todėl jų įgyvendinimui labai svarbus kontekstas. Skiepijimo tikslus galima vertinti kaip nuoseklius tolimos kelionės etapus, kurie galiausiai padės rasti tvarų COVID-19 pandemijos įveikimo sprendimą“, – pastebi profesorius.
