Specialistai išskiria dvi pagrindines kryptis, kuriomis keitėsi vaiko globos sistema. Pirmiausia – tai naujos paslaugos, skirtos patiems globėjams, įtėviams, budintiems globotojams, šeimynų dalyviams. Tad likimo nuskriaustiems vaikams padedantys žmonės pagaliau patys nebesijaučia vieniši.
Antra kryptis, kuri yra lygiai tokia pat svarbi tobulinant vaiko globos sistemą ir mažinant Lietuvos priklausomybę nuo institucinės globos – paslaugų vaikams ir šeimoms stiprinimas, siekiant išvengti vaikų atskyrimo nuo šeimos. Visais atvejais, net kai šeima susiduria su didele krize, su rizikos veiksniais, kurie žaloja vaiką, pirmiausia siekiama visais įmanomais būdais padėti šeimai. Bandoma pašalinti jos gyvenimą, vaiko situaciją neigiamai veikiančius veiksnius.
Apie tai, kaip keitėsi vaikų globos sistemos veidas plačiau papasakojo jau kiek daugiau kaip 30 metų Kuršėnų globos įstaigai vadovaujantis Feliksas Rudzinskas. Anot jo, per tris dešimtmečius ne tik kardinaliai pasikeitė tvarka, bet ir patys vaikai. Kuršėnų šeimos namų direktorius atviras – prieš 2-3 dešimtmečius galiojusi tvarka turėjo akis badančių spragų, kurias tik šiais laikais pradėta spręsti tinkamai. Jei anksčiau nuo tėvų atskirtiems vaikams retai pavykdavo sugrįžti pas biologinius tėvus, tai dabar situacija nebėra tokia drastiška.
Sukrečiančios vaikų gyvenimo sąlygos
Prieš 32 metus pedagogu dirbęs Feliksas tuomet sulaukė pasiūlymo užimti Kuršėnų vaikų globos namų direktoriaus kėdę. Taip prasidėjo ilga ir toli gražu ne rožėmis klota kelionė, kurios svarbiausiu uždaviniu tapo pagalba likimo nuskriaustiems vaikams.
„Mokykloje mokiausi su vaikų globos namų auklėtiniais, todėl man buvo žinomas jų gyvenimas, skaudžios istorijos. Įsidarbinus globos namuose man pasisekė tuomet sutikti dvi ilgametes darbuotojas, kurios padėjo tvirčiau žengti pirmuosius žingsnius“, – pokalbį pradėjo F. Rudzinskas.
Direktorius prisimena išsikeltą tikslą – sudaryti kaip įmanoma realesnes sąlygas, kurios padėtų vaikams pasiruošti savarankiškam gyvenimui: „Jie turėjo savo ūkį, augino daržoves, turėjo gyvūnų, kuriuose reikėjo prižiūrėti. Norėjau, kad vaikai visur įsitrauktų. Patys pasigamintų valgyti. Tam tikslui įrengėme virtuvėles. Paskui atsirado dienpinigiai, todėl, pavyzdžiui, patys vaikai pradėjo eiti į kirpyklą. Taip formavosi jauno žmogaus tolimesnio gyvenimo patirtys.“
Feliksas prisimena, kad vaikai iš pradžių gyveno dideliuose būriuose ir tai sukeldavo tam tikrų problemų: „Man atėjus, globos namuose buvo 127 vaikai. Mergaitės gyveno viename aukšte, berniukai kitame. Kambaryje po 4-7 vaikus. Kildavo daug buities klausimų.
Į globos namus vaikai patekdavo iš netvarkingų, alkoholyje skendusių, šeimų. Jų gyvenimo sąlygos būdavo siaubingos. Teko pačiam lankytis tų vaikų namuose. Buvo tikrai sudėtinga. Vaikai būdavo paimami, atvežami ir paliekami pas mus.
Biologiniams tėvams būdavo atimamos tėvystės, motinystės teisės, praktiškai, be galimybės susigrąžinti vaiką. Tai buvo didelė sistemos klaida. Nes dabar, kai dirbama su šeima, matome, kad viskas yra įmanoma.
Žinoma, ir tais laikais pasitaikydavo vienetinių atvejų, kur atkaklūs tėvai susitvarkydavo gyvenimą, išspręsdavo savo problemas ir vaikai galėdavo sugrįžti į šeimą. Tokie sėkmės pavyzdžiai davė pradą pokyčiams – vaikų netekusių tėvų globos pertvarkos procese.“
Pokyčiai vaikų elgesyje
F. Rudzinskas pabrėžia, kad spręsti vaikų globos namų problemas anksčiau būdavo sudėtingiau, nes, tam tikra prasme, tokios įstaigos būdavo tarsi slepiamos nuo visuomenės akių:
„Dabar viskas yra žymiai atviriau, viešai kalbama apie problemas, ieškoma jų sprendimo būdų. Tas pats jaučiasi ir kalbant apie vaikus – jie tapo daug atviresni. Anuomet, kai bandydavai juos prakalbinti, sulaukdavai tokio žvilgsnio tarsi pro antakius. O šių laikų vaikai, jaunimas sakyčiau yra net per drąsus.
Dabartiniai vaikai atvirai išreiškia savo mintis, kad ir nemalonias mums suaugusiesiems. Tad užsibrėžėme tikslą, kad kiekvienas vaikas globos įstaigoje turėtų bent vieną žmogų, kuriam galėtų pasiguosti, su kuriuo galėtų pasikalbėti. Pokyčiai – akivaizdūs. Anuomet vaikai apie savo tėvus negalėdavo nieko pasakyti, tai dabar, net pakeiksnodami, išsipasakoja savo nuoskaudas, kalba apie alkoholį, patirtą ar matytą smurtą.“
Direktorius neslepia, kad vaikiškų, paaugliškų konfliktų neišvengiamai būdavo tiek anuomet, tiek pasitaiko ir šiais laikais. Bet žiaurumo apraiškų su metais net daugėja.
„Anksčiau kildavo žodiniai konfliktai, kurie peraukdavo į pasikumščiavimus. Tarp vaikų galiojo tam tikras nerašytas garbės kodeksas. Bet tikrai nebūdavo tiek žiaurumų, ką matome dabar. Anksčiau pavykdavo lengviau susikalbėti su vaikais, kurie po smurto proveržio atlyždavo.
O šiais laikais dažnai einama kerštavimo keliu, yra mažiau įsiklausoma į tai, kas bandoma pasakyti. Tarsi psichologinė uždanga, kai vaikai negirdi, ką sako suaugęs žmogus. Jie nebevertina savo poelgio savikritiškai. Silpnesni vaikai tampa stipresnių „įrankiais“, kurie paliepti net vykdydavo nusikaltimus. Pavyzdžiui, kažką pavagia.
Ypač čia pasireikšdavo tie, kurie būdavo išėję taip vadinamą gatvės mokyklą. Stengiamės stebėti situaciją, kad silpnesni vaikai nebūtų skriaudžiami, užkardyti šią problemą. Juk visi gimsta vienodi, bet kai patenka į gatvės mokyklą, ten jie pasikeičia“, – pasakoja F. Rudzinskas.
Ant žirnių neklupdydavo
Paklaustas, kokiais būdais anksčiau būdavo baudžiami nustatytą globos namų tvarką pažeisti mėgdavę vaikai, F. Rudzinskas pabrėžia, kad visada stengiamasi eiti dialogo, o ne viešo pasmerkimo keliu:
„Kampų vaikai neužimdavo, ant žirnių niekas jų neklupdydavo, su liniuote per nagus netrankydavo. Bent jau mūsų globos namuose, tikrai nepasakysiu, kaip būdavo kitur.
Taip pat labai vengdavome vienos bausmės formos – visuotinio pasmerkimo. Nenorėdavome viešai tardyti vaiko, nes taip jis negalėdavo išreikšti savo minčių, o tik dar labiau užsisklęsdavo savyje.
Todėl vykdydavome privačius pokalbius. Jei padarydavo materialinę žalą, tai parodydavome, ko dėl to netekome. Pavyzdžiui, kad negalėjome kažko nupirkti, kažkur išvažiuoti. Siekėme, kad vaikas pajaustų savo veiksmų pasekmes. Kai dėl netinkamo elgesio treneris vaiko nepaimdavo į sporto varžybas, patikėkite, jam tai būdavo didelė bausmė.“
Vaikai nori sugrįžti namo
Pasiteiravus, ar tiesa, kad net ir smurtą patyrę vaikai po globos namuose praleisto tam tikro laiko vis dairosi į savo biologinių tėvų namų pusę, F. Rudzinkas pritariamai linkteli galvą:
„Didžiulė tiesa, vaikai visada nori grįžti namo, bendrauti su artimaisiais. Susitinkame su vaikais, kurie jau yra suaugę. Beveik visi išreiškia norą susitikti su tėvais, susirasti brolį ar seserį.
Dalis susitinka, dalis susigyvena, bendrauja su biologiniais tėvais. Bet kitiems užtenka pamatyti, kad situacija per tiek laiko nepasikeitė ir jie jau nebenori gyventi taip, kaip gyveno anksčiau.“
Pašnekovas pasikartoja, kad pokyčiai sistemoje per 30 metų – daugiau nei akivaizdūs. „Dabar viskas yra kitaip. O svarbiausia, kad dirbama su šeimomis, jų problemomis. Tai teikia vilties tiems patiems vaikams, kad jie vėl galės gyventi šeimoje, su savo tėvais, savo namuose“, – pokalbį užbaigia F. Rudzinskas.
Neįtikėtinos likimo nuskriaustų vaikų istorijos ir nuožmi kova už išlikimą – Edmundo Malūko romano motyvais kurtame seriale „Šiukšlyno žmonės“ nuo sausio 24 d. – tik per „Go3“ televiziją.
