Garsi aktorė atvira, ji užaugo be motiniškos meilės, tad iki šiol jaučia žiojėjančią tuštumą, kuri ją lydi visą gyvenimą: „Mama bet kuriam vaikui yra vienas svarbiausių žmonių gyvenime ir jos niekada niekas nepakeis. Sulaukiau daug meilės iš tėčio, močiutės, tetos, mokyklos auklėtojos, bet ne iš to žmogaus, iš kurio laukiau labiausiai...“
Galbūt todėl per „Go3“ televiziją šiuo metu rodomos socialinės dramos „Šiukšlyno žmonės“ tema, Birutės vaidmenį ten atliekančiai aktorei, yra itin jautri.
Šiandien Eglė į visas savo patirtis žvelgia filosofiškai. Anot jos, niekas nevyksta šiaip sau. Atsitiktinumais moteris irgi netiki. Ji pabrėžia, kad tik todėl, kad praėjo tą kelią, kuriuo teko žengti, yra tokia, kokia yra: „Ir dėkoju už viską.“
Žinoma moteris ypač šiltai atsiliepia apie abu savo sūnus, kurie jos gyvenime užima pačią svarbiausią vietą. Eglė tikina, kad žvelgdama į juos kartais mato save. O apie netrukus 15-tąjį gimtadienį švęsiantį Eliją moteris juokdamasi prasitaria, kad šis žino jos silpnąsias vietas ir sugeba tuo žongliruoti.
Užaugote be motiniškos meilės. Kas nutiko? – pokalbį pradėjome su E. Jackaite.
Taip jau susiklostė, kad kai mudu su broliu buvome visai mažučiai, mama su tėčiu išsiskyrė ir kartu su mumis nebegyveno. Tad užaugome be mamos, be jos meilės. Ir tai mane lydi visą gyvenimą. To trūkumo niekas ir niekada neužpildys. Tikiu, kad kiekvienas turime savo likimą ir einame tuo keliu, kuris mums pažadėtas. Niekas nevyksta šiaip sau ir nėra atsitiktinumų. Tik todėl, kad praėjau tą kelią, kurį praėjau, esu tokia, kokia esu šiandien. Tad viskas yra reikalinga.
Svarbiausia – kaip mes tas patirtis paskui panaudojame. Ar guodžiamės, skundžiamės ir jaučiamės nuskriausti, ar priimame tai, kaip patirtį ir augame. Sunkumuose mes užsigrūdiname, tampame empatiškais, formuojasi mūsų asmenybė.
Mažoji Eglutė, tai yra aš vaikystėje, patyrė sunkumų ir ne mažai, bet buvo ir tiek daug šviesos. Visko buvo! Tikrai buvau mylimas vaikas. Tik ta vaikystėje palikta tuštuma žiojėja iki šiol. Tarsi bedugnė, kurios niekas neužpildo. Tačiau šalia daug žmonių, kurie labai svarbūs mano gyvenime, kurie besąlygiškai mane myli.
Mama bet kuriam vaikui yra vienas svarbiausių žmonių gyvenime ir jos niekada niekas nepakeis. Vaikystėje jaučiau liūdesį, nes man labai jos trūko. Sunkumų ir taip teko daug patirti. Mačiau ir šilto, ir šalto, ir net labai šalto. Bet šiandien esu laiminga, stipri, mylinti ir mylima. Patirtys iš įvairiaspalvių karoliukų susiklijavo į vieną vėrinį, kuris yra neįkainojamas. Ir ačiū Dievui - tas vėrinys yra mano.
Ar jūsų aplinkoje buvo draugų, kuriems likimas taip pat nepašykštėjo sunkių išbandymų. Pavyzdžiui, vaikų iš globos namų?
Gyvenant Mažeikiuose, prie mano mokyklos buvo internatas. Mačiau vaikus, kurie augo be tėvų. Tarp mūsų ir jų buvo atskirtis. Esą jie blogi, tarsi raupsuoti.
Tie vaikai turėjo įrodinėti, kad nėra tokie, jog nėra blogi. Buvome tarsi skirtinguose pasauliuose. Pati augau be vieno iš tėvų, todėl taip pat susidūriau su patyčiomis. Tačiau tėtis viską darė, kad mes gyventume gerai.
Ar vaikystėje, paauglystėje maištaudavote?
Visada buvau smulkaus sudėjimo, fiziškai pradėjau bręsti vėliau nei kitos mergaitės, bet buvau stipri savo vidumi. Atėjo metas, kai pradėjau maištauti. Pavyzdžiui, būdama 13 metų suorganizavau muštynes tarp dviejų mokyklų moksleivių. Ir tose muštynėse buvau lyderė. Tuo metu lankiau 8 klasę, buvau panašaus amžiaus, kaip Matas šiame seriale. Kodėl taip elgiausi? Tikriausia, iš to meilės trūkumo, kad atkreipčiau dėmesį.
Tačiau ir šis maištingas etapas praėjo. Iš esmės visada buvau įvairiapusė, empatiška, mylinti. Anksti teko išmokti būti savarankiška- ir valgį gaminau ir rūpinausi mažuoju broliu. Atsakomybės jausmas visad buvo didelis. Bet kažkuriuo etapu sąmoningai tapau atžagari, tiesmuka. Nenorėjau būti pažeidžiama, todėl užsidėjau kaukę, slėpdama savo jautrumą.
Pamenu atvejį, kai su broliu buvome pabėgę iš namų. Ne juokai tada buvo. Kai mus surado pas mokyklos direktorę kabinete atsidūrėme, turėjome pokalbį rimtą ir su tėčiu.
Esate dviejų vaikų mama. Ar jų elgesyje matote save pačią vaikystėje?
Žiūriu į juos ir kartais matau save (šypsosi). Jokūbas šiandien jau suaugęs vyras, kuria savo gyvenimą, eina savo keliu. O Elijas… Elijas paauglys, irgi ypatingas vaikas, kuris mane valdo nuo pat mažumės. Jis žino mano silpnąsias vietas, kur ką suspaudyti. Ir kartais tuo žongliruoja (šypsosi). Gyvenime esu įpratusi susitvarkyti įvairiose, kad ir sunkiausiose situacijose, bet va prieš vaikus, mamos kartais tampa bejėgės. Tikiu, kad esame vieni kitiems ir mokiniais ir mokytojais.
Esate minėjusi, kad netikite idealios mamos egzistavimu. Kodėl?
Kartais koktu nuo tų tobulumų, juk pasaulyje nėra nieko tobulo, ne šventieji puodus lipdo. Yra ypatingos palaimos akimirkos, taip juk yra, bet viskas - akimirka. Tobulai gali nuotrauką fotošopu padaryti. Gera mama turi ne tik pamaitinti, apkloti ir užmigdyti vaiką. Man atrodo svarbiausia - geras ryšys, pasitikėjimas, atvirumas. Aš nebijau susimauti, pripažinti suklydusi, atsiprašyti. Su pačiais artimiausiais esu tokia, kokia esu iš tikrųjų. Be filtro, be kaukės, nesislapstau. Manyje, kaip ir kiekviename iš mūsų yra milijonai atspalvių.
Aš seniai jau nieko niekam neįrodinėju ir nesiaiškinu. Mes visi juk esame skirtingi, bet tuo pačiu ir panašūs. Svarbiausia būti supratingu ir pačiam savęs neišduoti. Gyventi gyvenimą nėra lengva, o palaikymo vieniems iš kitų labai reikia. To reikia kiekvienam šalia esančiam, todėl svarbu nebūti abejingu, nes gyvenimas yra trapus. Dalinkimės meile, rūpesčiu - kuo daugiau meilės atiduosime, tuo daugiau jos ir gausime.
Esate kalbėjusi apie poreikį „nusinulinti“, atitrūkti nuo pasaulio reikalų. Kada suprantate, kad būtent to jums reikia?
Manau, kad tai yra labai svarbu kiekvienam žmogui. Mes įsitraukiame į pasaulio reikalus labai aktyviai. Būtina kartas nuo karto nuo visko atsiriboti. Aš tokią galimybe atradau kurį laiką gyvendama vienuolyne. Neatsimenu, kada pirmą kartą atsidūriau vienuolyne, gal prieš 20 metų, bet paragavusi tos duonos, visada ilgiuosi jos skonio. Su niekuo nepalyginamas dalykas, tuo metu būnu 100 procentų su savimi, su Dievu, atitrūkstu nuo pasaulio, būnu čia ir dabar.
Kas pasikeis, jei nenaršysime „Facebook‘e“, nežiūrėsime televizoriaus ar neatliksime kokių nors buities darbų? Niekas. O būdama rami, neskubanti, be streso galiu pasimėgauti akimirka, užčiuopti ją . Ten būdama ne tik žiūriu, bet ir matau. Giliai. Visas jautrumas suaktyvėja, nusimetu užsiaugintą storą odos sluoksnį. Šių metų pradžioje atvažiavau irgi į vienuolyną. Pamenu, verkiau, bet ne iš skausmo, liūdesio, ar kokių nusivylimų, o iš dėkingumo, iš meilės… Tai ir yra brangiausia. Jau nieko seniai nebeprašau, o maldoje dėkoju. Apsauga didžiulė per maldą. Tikiu, ji lydi ir mane, ir mano vaikus, ir visus artimuosius. Kažkas tokio nenupasakojamai stipraus…
Kada suprantu, kad man to reikia? Kai pajaučiu, kad tampu dirgli, itin jautri, skubu, esu irzli… Tada man reikia dvasinio SPA. O tai - vienuolynas, malda, tyla, pokalbiai su vienuoliais ir vienatvė, bet vienatvė pačia gerąja prasme. Pasineriu į tai. Visiems mums reikia kokybės, pabėgimo nuo šurmulio, nuo kalbų, žmonių. Net grįžusi iš ten, jaučiu, kad nenoriu tuščiai plepėti, norisi tylos, norisi dar ir dar pabūti toje būsenoje. Ne tik kūną, bet ir sielą reikia švarinti. Jei nesirūpinsime, užsiteršime.
Nuo sausio 24-sios „Go3“ televizijoje pradėtas rodyti draminis serialas „Šiukšlyno žmonės“, kuriame vaidinate Birutę. Koks tai personažas?
Birutė yra moteris, kuri pasiekia savo tikslus įvairiais būdais. Ji nuoširdžiai pamilo Tadą, kuris jai pasirodė vyriškas, stiprus bei tvirtas. O atsitiko taip, kaip atsitiko. Iš serijos – visi vyrai kiaulės (kvatoja – aut. past.). Tada Birutė tapo kerštinga, nenorėjo, kad iš jos tyčiotųsi, jai atsivėrė akys. Visi kartais klystame galvodami apie žmones. Savęs iki galo nepažįstame, kur čia kitą pažinsime. Save sugebame nustebinti, tai, kodėl kažkas kitas negali nustebinti. Tiesa, savo pačių poelgiams dažnai randame pateisinimų. Birutė viską daro dėl meilės.
Ji yra tvirta moteris, kuri eina meilės link vingiuotu keliu. Bijokit stipriai įskaudintos, mylinčios moters. Tada prasideda kova be taisyklių.
Apie ką šis serialas privertė jus susimąstyti?
Yra toks posakis – už vieną muštą 10 nemuštų duoda. Šis daugiaserijinis televizijos filmas yra apie žmones, kuriuos nuo mažų dienų gyvenimas vėtė ir mėtė. Mažas berniukas Matas, kuris vaikystėje nesulaukė meilės, jautėsi nereikalingas, neapsaugotas ir nepriimtas, visą laiką kovojo už vietą po saule. Jis stiprus, bet prisibelsti prie jo širdies – iššūkių iššūkis ir beveik neįmanoma. Seriale, kaip ir gyvenime – vaikus formuoja vaikystės patirtys.
Vis dar gajus stereotipas, esą globos namuose gyvenantys vaikai yra vienodi, jie vagia, meluoja, nueina šunkeliais. Bet tai netiesa. Mažas žmogutis nesulaukęs meilės, užaugęs trokšta būti mylimas, bet pats nemoka mylėti.
Šiame seriale pagrindinį herojų vaiką vaidina jūsų sūnus Elijas. Ką jums reiškia vaidinti kartu su sūnumi?
Nuoširdžiai pasakysiu, patirtis man labai brangi. Tai nėra Elijaus pirmas kartas ekrane, bet anksčiau jis dar atrodė toks berniukas, o dabar jau yra paauglys, virstantis vyru. Jam jau netrukus sueis 15 metų. Jau dešimties jis buvo pastebėtas, vaidino teatre. Vienuolikos kino filme „Drugelio širdis“ kūrė pagrindinį – Juozapo vaidmenį, už kurį buvo nominuotas „Sidabrinių gervių“ apdovanojimuose. Dvylikos – garsino holivudo kino filmus. Tad jau įgijęs vaidybinės patirties.
Elijas turi jautrią širdį. Mato vaidmenyje jis organiškas, nes ir gyvenime yra charizmatiškas, draugiškas, valingas. Jis yra lyderis, eina priekyje, sportiškas ir drąsus. Tam tikrose situacijose yra konkretus, išlaikytas, kovojantis už teisybę. Elijas ne pagal metus suaugęs, jis visada randa išeitį.
Filmuodamiesi seriale, dėl skirtingų laikmečių, mes neturėjome scenų kartu, prasilenkėme laike. Žiūrėdama šią socialinę dramą, matau savo vaiką, šypsausi su meile ir juo didžiuojuosi. Jo svajonė yra krepšinis, jis turi tikslų, kurie nesusiję nei su kinu, nei su teatru. Bet sutiko suvaidinti Matą, nes šis vaidmuo jam patiko.
Nors kameros jį myli, pats to nesureikšmina. Turi vyrišką charakterį, nesipuikuoja. Didžiuojuosi abiem savo vaikais, kurie yra didžiausias mano turtas. Galiu pasakyti, kad vaidmenys ateina ir praeina, o motinystė kaskart įgauna vis naujų spalvų.
Sukrečiančios gyvenimo dramos ir neįtikėtinai arši kova dėl vietos po saule, draminiame seriale „Šiukšlyno žmonės“ – tik per „Go3“ televiziją.
