„Labai gaila, bet tik liūdnos istorijos mus įkvepia. Aš dėl duomenų apsaugos tikrai labai nenorėčiau veltis, bet prisiminkime: neseniai mirė 16 metų jaunuolis. Visiškai lygioje vietoje. Jo plaučiai pavirto drebučiais paprasčiausiai. Kas gali norėti savo vaikams tokių dalykų ir rizikuoti, kai valstybė yra apsirūpinusi vakcinomis?“ – tv3.lt portalo laidoje „Dienos pjūvis“ sakė A. Dulkys.
Ministras teigė, kad labai nesinorėtų, jog nesiskiepijantys žmonės zuikiautų ir palikti kvailiais visus pasiskiepijusius, jeigu tektų skelbti trumpą ir griežtą karatiną, kuris būtų įvedamas, jeigu ligoninėse būtų užimta 240 reanimacijos lovų.
Vyriausybė priėmė sprendimą dėl privalomo skiepijimosi tam tikroms profesijų grupėms, tai yra asmenims, dirbantiems sveikatos priežiūros ir socialinių paslaugų srityse. Tačiau profesijų grupių, kurioms būtina skiepytis, sąrašas sutrumpėjo nuo penkių iki dviejų, nebeliko švietimo veiklos, viešojo administravimo subjektų ir profesinės karo tarnybos. Kodėl? Gal galite paaiškinti sprendimo logiką?
Taip, iš tikrųjų teisingai. Viename pirmųjų neformalių kabineto apsitarimų iš pradžių buvo apžvelgtos visos galimos sritys, kokios yra kitų šalių patirtys, vėliau buvo tarpinstitucinis susitikimas, kur jau detaliai buvo aptarta ir nuspręsta startuoti dėl šitų dviejų įvardintų sričių – asmens sveikatos priežiūros ir socialinių paslaugų, todėl, kad būtent šiose srityse šiuo metu dirba žmonės, kurių darbą sudėtinga arba praktiškai išvis neįmanoma atsieti nuo kontaktų. Ir kad tie asmenys, pacientai, su kuriais jie dirba, yra labiausiai rizikingi, gali būti labiausiai ir greičiausiai paveikti viruso apskritai, jau nekalbant apie naujausią jo atmainą. Būtent šiose srityse mes turime nemažai protrūkių ir ligos atvejų.
Bet ką noriu pasakyti? Nuo to yra pradedama. Šitas klausimas dabar keliaus į parlamentą, bus aptariamas komitetuose ir visiškai neatmesčiau galimybės, kad tas sąrašas galėtų ir plėstis, jeigu toks sutarimas būtų arba galėtų būti vėliau. Bet kadangi norime reaguoti greitai, čia ir dabar, išsirinkome tas dvi sritis, kurios yra tikrai būtinos. Ir jeigu žiūrėsime kitų šalių patirtį, tai daugeliu atvejų jos tikrai yra. Visos kitos paminėtos sritys kartais yra paminėtos, kartais nėra, taip kad nuo to startuojame.
Pastaruoju metu nuskambėjo pora atvejų Kėdainiuose ir Panevėžyje, kai mokytojai, jautę COVID-19 simptomus, ėjo į darbą, po to reikėjo izoliuotis daugeliui mokinių klasių, kai kurie mokiniai susirgo. Suprantu, kad neįpūsite proto žmonėms nevaikščioti su simptomais į darbą, bet tai liudija, kad ir švietimo sektoriuje problemų yra. Gal turite neišbandytų metodų, kaip paskatinti žmones su simptomais vis tik likti namie?
Nežinau, ar yra kokių neišbandytų metodų, išskyrus paties žmogaus susitikimą su savo sąžine. Būtent tos istorijos, kurios yra susijusios tiek su COVID-19, tiek su tais atvejais, kai suaugę žmonės dėl savo neatsakingo elgesio sukelia pasekmes netgi vaikams, tai yra labai blogai. Bet lygiai taip pat mane ir ne tik mane stebina ir kai kurių žmonių nesirūpinimas savo artimaisiais senjorais, savo seneliais, kur taip pat mėginama atkalbėti. Aš tai siečiau su tokiu bendru atsakomybės jausmu, kuris mums įveikiant pandemiją, galutinai susitvarkant su virusu, su jo visomis atmainomis, yra būtinas. Jeigu šito nebus, tiesiog mes įveiksime tą pandemiją, bet įveiksim lėčiau, o galbūt galime sukelti, kaip jūs minėjote, karantino statusą.
Kalbant apie karantiną: tiek jūs, tiek premjerė užsiminėte, kad tai įmanomas variantas esant atitinkamiems ligoninių užpildymo rodikliams. Minėjote, kad gali būti judėjimo ribojimai, mokinių mokymasis vyktų nuotoliu, būtų ribojami renginiai. Tačiau ar tokia situacija nepaliktų kvailiais tų žmonių, kurie skiepijosi ir skiepijosi visomis trimis dozėmis, nes kalbama apie galimą trumpą karantiną visiems be išimties.
Jo, gražiai jūs čia pasakėte – ar nepaliktų kvailiais... Tai iš tikrųjų tas jausmas ne vieną žmogų lydi. Jeigu įsivaizduosime... Ką čia įsivaizduoti, čia faktas, kad beveik du milijonai Lietuvos gyventojų yra pasiskiepiję, kai kuriose grupėse bus jau beveik 40-50 proc. žmonių, kurie pasiskiepijo ir sustiprinančiąja doze, bet vis tos galutinės pergalės neturime ir tie apie 300 tūkst. žmonių, kurie abejoja arba zuikiauja ar dar prisigalvoja kitų priežasčių, jie gali visus palikti kvailiais. Šito tikrai nesinorėtų.
Dabar kai kalbame apie karantiną, aš labai norėčiau (atsakyti plačiau). Kai Vyriausybė gauna klausimą, ar turite scenarijų, ar turite planą, tai būtent gavus šituos klausimus Vyriausybė į juos ir atsako. Jeigu sveikatos apsaugos sistemoje mes pasiektumėm apie 240 pacientų reanimacijoje, tai reikštų, kad mūsų sveikatos apsaugos sistema nebegali tinkamai funkcionuoti, jinai praktiškai apsiriboja tik išskirtinai skubiosios pagalbos paslaugomis ir tokiu būdu stabdomas gyvenimas valstybėje. Gydo ne lovos, čia papildomų lovų neįmanoma nupirkti. 240 pacientų yra ta riba, kuri yra žinoma mums iš praktikos, mes tiek specialistų Lietuvoje turime, kad galėtumėm užtikrinti kovido gydymą reanimacijose.
Reanimacija maždaug atspindi apie 10 proc. visų sergančiųjų. Tuo metu Lietuvoje būtų apie 2-3 tūkst. pacientų apskritai ligoninėse. Tai toks yra planas. Šiai dienai situacija yra dvigubai geresnė reanimacijoje. Ir tai yra atsakymas: kas būtų, jeigu būtų. Tai va, jeigu pasiektume tokį lygį, tada kalbėtume apie karantiną.
Tas karantinas, iš to kas pasakyta, būtų pakankamai griežtas. Ar teisingai suprantu?
Griežtas tai reiškia, kad reiktų prisiminti praėjusį gruodį-sausį. Kaip važiavome Kalėdų arba kaip nevažiavome pas artimuosius Kalėdų, kais buvo ribojamas judėjimas tarp savivaldybių, kai visoje Lietuvoje patruliavo policija, kai buvo sustabdyti praktiškai visi renginiai, sustojo kultūrinis gyvenimas, švietimas neturėjo jokio kontaktinio mokymo, švietimas ir ugdymas buvo tik nuotoliniu būdu. Štai čia yra visas tas tikrasis karantinas.
Šiai dienai pasiskiepijusių žmonių ir tų, kurie skiepijasi stiprinančiąja doze, dėka mes vis dar kovojame, tie mūsų įrankiai vis dar pasiteisina ir vis dar galime turėti atvertą verslą, atvertą kultūrą, atvertą mokymą, neturėti judėjimo ribojimų. Kol kas visa tai yra. Na, omikron atmaina siunčia mums negerus signalus, be abejo, yra daug baimės, kad ji gali paveikti labai stipriai, bet šiai dienai mes su tuo susitvarkome. Bet planą „kas būtų“ turime turėti.
Kalbant apie tuos planus, norėčiau grįžti prie privalomo skiepijimosi. Jeigu skiepijimasis yra vienintelis įrankis siekiant neužsidaryti, kodėl mes tūpčiojame ir siūlome privalomai skiepytis tik dviem profesijų grupėms, kai galėtume kaip tik eiti plačiai? Juk pusė veiklų yra kontaktinės, nepaisant fakto, kad jas galima vykdyti nuotoliu. Tarkime, švietimas. Kodėl mes tuos tikslus užsibrėžiame taip minimaliai?
Nežinau, ar minimaliai. Aš gal pasakyčiau, kad labiau nuosekliai. Tų kitų grupių, kurias sudaro kariai, švietimas, valstybės tarnyba, niekas neatsisakė. Tiesiog šiandien mūsų pagrindinė užduotis kovoje su omikron yra ne tik užtikrinti sveikatos apsaugos sistemos funkcionavimą, bet ir apsaugoti ten dirbančius žmones ir pacientus. Pradedame nuo to, kas yra svarbiausia, kas liečia senjorus ir pažeidžiamiausias grupes, ligonius. Niekas neatmeta, kad toliau vystysis diskusija ir toliau bus priimti kiti sprendimai.
Bet tai nėra labai patogu. Paprastai Sveikatos apsaugos ministerija teikia įstatymo pakeitimo projektą Vyriausybei, Vyriausybė – Seimui. Tai labai ilgas procesas. Nėra iki galo suprantama, kodėl jo nesutrumpinus?
Na, turime pasitikrinti apskritai savo sutarimą, politinę valią, nes jūs neužmirškite, kaip sudėtingai yrėsi kelią netgi apmokėjimas už testus, kaip sudėtingai mokyklose juda dalyvavimas testavimo programose. Aš manau, kad čia labai geras pratimas apskritai pasitikrinti, kiek mes Lietuvoje turime politinės valios tokiam sprendimui.
Beje, daugėja šalių (jei kas nežino, aš pasakysiu), kurios įtvirtina tą patį: Vokietijoje privalomi skiepai planuojami vasario mėnesį, Vengrijoje jau yra, Prancūzijoje, Slovakijoje vyksta diskusijos, Lenkijoje planuojama kovo mėnesį. Daugeliu atvejų vis tiek kalbama ir pradedama nuo sveikatos apsaugos sistemos ir socialinės sistemos. Tai nuo to ir mes pradedame.
Ar aš teisingai suprantu, kad kai sakote, jog reikia politinio sutarimo, tai reiškia, jog tam tikri politikai, politinės partijos ar jų atstovai priešinasi, kad kitos profesinės grupės būtų įtrauktos į privalomą skiepijimąsi?
Man atrodo, čia manęs ir klausti nereikia, mes jau keletą mėnesių gyvename situacijoje, kai viešoje erdvėje pilna pasipiktinimo ir dėl kaukių, ir dėl testavimo, tai jau kalbėti apie privalomą skiepijimą, tai supraskime, kad tam reikia dar didesnės politinės valios. Na, pasižiūrėsim.
O tai tos politinės valios Vyriausybėje ir valdančiojoje daugumoje neužtenka?
Įstatymai priimami parlamente. Tokiais svarbiais klausimais, kaip privalomas skiepijimas, turime rodyti pagarbą ne tik Vyriausybės veiklai, bet ir parlamento veiklai. Labai natūralu, kad šie pasiūlymai bus aptarti, įvertinti parlamento pasiūlymai ir opozicijos pasiūlymai. Dar kartą sakau: svarstant komitetuose bet kuris įstatymo projektas gali būti papildytas papildomomis nuostatomis. Tai galbūt tos papildomos profesinės grupės atsiras jau svarstant parlamente. Kas žino? Pažiūrėsim.
Vyriausybė taip pat nusprendė, kad galimybių pasas nebus išduodamas žmonėms, kurie yra pilnai pasiskiepiję, bet nori pavėlinti trečiąją dozę ir darosi serologinį imunologinį tyrimą. Gal galite paaiškinti šio sprendimo logiką?
Savo laiku tai buvo pagalba žmonėms, pagalbinė priemonė matant, kokia yra jų apsauga. Bet dabar turint naujausius mokslinius tyrimus ir stebėseną, kurie parodo, jog tik stiprinančioji dozė duoda tinkamą apsaugą, tai tie, kurie jau yra pasiskiepiję ir kurie turi galimybę po trijų mėnesių skiepytis sustiprinančiąją doze, jiems toks tikrinimasis, vakcinos atitolinimas apskritai neturi jokios prasmės. Europos ligų ir kontrolės prevencijos centras irgi siunčia žinutę, kad antikūnų tyrimai rodo tik tam tikrą imuninį atsaką, bet tai nėra gera apsauga. Būtent šio centro žinutė visai Europai yra, jog sustiprinančioji dozė yra pagrindinis akcentas.
Taip, kad tie, kurie yra nesiskiepiję, jie puikiausiai galės pasitikrinti serologiniu tyrimu, kokia yra situacija, o pasiskiepijusių atžvilgiu logika yra tokia, kad tai nebeturi jokios prasmės.
Ar jus tenkina skiepijimosi mastai trečiąja doze? Be to, vis tiek tikėtina, kad skiepijimasis sustiprinančiąja doze pastrigs, ką darysite tuomet?
Matyt, pasiekus apie 60-70 proc. žmonių tie skiepijimosi mastai sulėtėtų. Dabar jie tikrai yra labai puikūs. Labai gaila, kad kai kas gal truputėlį uždelsė ir tik galimybių paso taisyklės primena. Bet, matyt, mes visi esame kaip mokiniai, kaip studentai, vis tiek tos paskutinės nakties pritrūksta. Dabar procesas vyksta tikrai neblogai. Kaip ir minėjau, yra apie 40-50 proc. pasiskiepiję iš tų, kurie galėtų.
Na, o dabar dirbame su Lietuvos pediatrais, nes pagrindinė žinutė yra dėl vaikų. Suaugę žmonės tikrai turi pakankamai informacijos, čia yra paprasčiau, bet dabar bendradarbiaujame su pediatrais ir stengsimės plėsti informacijos pateikimą. Čia reikia specifinių atsakymų. Turime patirtį su senjorais. Jiems nereikia 6 sekundžių ar pusės minutės video klipo, jie turi specifinių klausimų, labai asmeniškų ir tie pokalbiai kartais trunka iki pusvalandžio.
Tai mes dabar orientuojamės į tas priemones, kad žmonės, gyventojai, pacientai, tėveliai kartu su vaikais gautų iš gydytojų, pediatrų kuo daugiau tikslių atsakymų ir padrąsinimų. Bet ta bendra žinutė Lietuvos pediatrų jau šiandien yra suformuota, kad skiepytis yra gerai, o suaugusiems jau yra pakankamai tos stebėsenos ir tyrimų, jog sustiprinančioji dozė omikrono atveju veikia gerai.
Tačiau tikėtis, kad vaikų skiepijimo mastai būtų dideli, tikriausiai neverta? Nes iš viešos erdvės ir nuomonių pasidalijimo matosi, jog tėvai ypač jaudinasi dėl vaikų ir jaudinasi taip, kad nelabai nori skiepyti savo atžalų. Ar tikitės kažkokio proveržio?
Labai gaila, bet tik liūdnos istorijos mus įkvepia. Aš dėl duomenų apsaugos tikrai labai nenorėčiau veltis, bet prisiminkime: neseniai mirė 16 metų jaunuolis. Visiškai lygioje vietoje. Jo plaučiai pavirto drebučiais paprasčiausiai. Kas gali norėti savo vaikams tokių dalykų ir rizikuoti, kai valstybė yra apsirūpinusi vakcinomis? Jos yra visos nupirktos. Galima netgi pasirinkti vakcinas, ko kitos šalys neturi. 70 proc. pasaulio gyventojų 2022-uosius pasitiks neturėdami vakcinų. Lietuva yra tarp tų, kurios turi ir dar gali duoti pasirinkti. Tai man atrodo, tikrai labai kviesčiau, kad sulauktumėm kuo mažiau liūdnų istorijų ir kad nereiktų mokytis iš kitų klaidų. Jeigu sakome, kad rūpinamės vaikų sveikata, tai rūpinkimės, o ne kalbėkime apie tai, kad rūpinamės.
Kokio amžiaus yra jūsų vaikai, ar jie visi pasiskiepiję?
Mano visi vaikai yra pasiskiepiję. Visi. Turiu tris dukras, dvi yra suaugusios, viena moksleivė.
Viešoje erdvėje pastaruoju metu užvirė diskusijos dėl renginių. Neseniai įvyko SEL koncertas, vyksta ir kiti renginiai, kas yra visiškai normalu tarpušvenčiu. Tačiau juose publika šėlsta be kaukių, atstumų laikytis irgi neišeina, kaltų irgi nėra. Tai jeigu mes baiminamės omikron atmainos, tai galbūt jau derėtų pradėti diskusiją dėl didelių renginių ribojimų? Kad neateitume iki to karantino.
Čia yra labai prastas dalykas, tai yra zuikiavimo fenomenas. Jo visa esmė, kad mes labai dažnai pradedame patys nesilaikyti taisyklių, nes kiti taip daro ir aš taip darysiu. Arba aš nesilaikysiu, nes kažkas nesilaiko. Tie sugretinimai su vaikų darželiais, kad žiūrėkite, kokios taisyklės yra čia ir kokios renginiams, jos yra lyginamos... Pabandysiu sudėlioti akcentus taip. Visų pirma, tikiuosi, kad tyrimai baigsis pamokomis, nes dėl jūsų minėto konkretaus renginio yra pradėti tyrimai, dirba NVSC, dirba policija, bendradarbiaujama. Palaukime tyrimo rezultatų. Tikiuosi, kad ta pamoka bus suteikta.
Bet visi mes esame pasiekę tą rezultatą, kad šiandien Lietuvoje gali būti kultūra, gali būti švietimas, gali būti renginiai. Tai dėl to, kad kažkas renginyje nesilaikė taisyklių, tai dabar uždarykime visus ir neleiskime visiems? Teisingai keliamas klausimas. Ta kaina gali būti tokia, kad užsidarysime visi. Bet šiandien lygiai taip pat būtų neteisinga nubausti visus dėl to, kad kažkas nesilaiko taisyklių.
Darželiuose yra specifika. (Maži) vaikai negali vakcinuotis ir iki šiol negalėjo. Jie rizikos grupėje, mes suprantame, kad negalime priversti jų visų paskiepyti, todėl ten išskirtinai lengvai plinta koronavirusas, todėl ten tos taisyklės yra griežtesnės, kad tėveliai, seneliai ir kiti negautų nuo vaikučių to viruso.
Didieji renginiai, jeigu sąžiningai laikytumėmės registracijos, atstumų, dėvėtume kaukes, tai jie galėtų pakankamai saugiai vykti. Čia ir yra ta mūsų kovos su pandemija idėja bei sėkmės istorija, kad nepaisant delta ir omikron atmainų mes turime atvertą verslą, švietimą, kultūrą ir gyventi su virusu. Bet, deja, jeigu tokių pavyzdžių daugės, aišku, bus blogai. Tikiuosi, tyrimas bus objektyvus, bus įvertinimas ir tai bus pamoka.
Jūs tikitės, jog tai bus pamoka kitiems renginių organizatoriams, jog jie atkreiptų dėmesį?
Taip. Aš manau, kad turi būti atsakomybė, turi būti pamokos. Priešingu atveju, mes didinsime tą zuikiavimo norą ar tą nusivylimą. Bet dar kartą kartoju: vienoje pusėje mes turime du milijonus gyventojų, kurie pasiskiepijo, kuriems viskas aišku, kurie laikosi taisyklių, ir turime tam tikrą dalį 10-15 proc. žmonių, kurie, kaip jūs sakote, nori mus palikti kvailio vietoje.
Kaip bus su ketvirtąja doze? Izraelis jau paskelbė, kad vykdo bandymus ir vienoje ligoninėje jau skiepys ketvirtąja doze. Ar tikėtina, kad taip bus ir pas mus?
Taip, aš neabejoju, kad kaip ir visų skiepų atveju, nusistovi ta galutinė schema. Šiai dienai skiepijimosi nuo COVID-19 schema nėra nusistovėjusi. Mes atidžiai viską sekame ir, neabejoju, kai tik turėsime pakankamai praktikos, žinojimo, tyrimų, pasitarsime su savo ekspertais ir tuos sprendimus taip pat priimsime pakankamai greitai – kai jau būsime užtikrinti.
Noriu pasakyti, kad visi sprendimai Lietuvoje ir dėl skiepijimosi dviem dozėmis, ir dėl skiepijimosi sustiprinančiąja doze, ir dėl skiepijimosi paankstinimo (nuo šešių iki keturių ir paskui iki trijų mėnesių) priimami greitai, Lietuva yra viena pirmųjų Europos Sąjungoje, pas mus labai operatyviai šitie dalykai daromi. Kitos šalys jau žiūrėjo į mūsų pavyzdį. Šiai dienai, manau, kad kai tik turėsime pakankamai informacijos, priimsime ir tuos kitus sprendimus. Nemeluosiu, jau sulaukiu skambučių, žinučių, jau aktyviai šituo domimasi. Manau, viskas savo laiku. Dabar svarbiausia susikoncentruoti į trečia dozę ir turėti rezultatą.
Kaip sekasi tvarkytis su eilėmis gydymo įstaigose? Tai vienas labiausiai pacientus nervinančių dalykų. Valstybės kontrolė 2018 m. (kai jūs buvote kontrolierius) siūlė priemones, didinančias paslaugų prieinamumą ir mažinančias pacientų eiles. Jūsų žiniomis, ar tai įgyvendinta?
Pandemija, deja, neleidžia įgyvendinti daugelio dalykų, nes neužtenka vien tik įrašyti į įstatymą arba į taisykles, per kiek laiko pacientas turi patekti pas gydytoją, per kiek pas specialistą, per kiek dienų pasiekti planinę pagalbą.
Čia mes turime keletą pagrindinių elementų iš bendros mozaikos. Pirmas dalykas, turime nugalėti pandemiją ir susigrąžinti sveikatos priežiūros specialistus, kurie šiandien įsitraukę į kovą su kovidu. Antras elementas, mes turime ir darbo organizavimo problemų sveikatos apsaugos sistemoje, tai yra nemokėjimą naudoti išteklius, sveikatos vadybos trūkumą ir panašiai. Kitas dalykas, kai nors mes dešimtyje atvejų pasistengiame sumažinti gydytojams dokumentų, popierių pildymą, kažkiek patobuliname e.sveikatos sistemą, kad ji mažiau trukdytų, tačiau testavimas, vakcinavimas ir visi kiti procesai davė į kitą pusę ir tuos gydytojus užvertė papildomu darbu. Todėl efekto nepavyko pasiekti.
Stengiamės, kad kuo daugiau paslaugų funkcijų perimtų slaugytojai, socialiniai darbuotojai, reikia atvejo vadybininkus įvesti. Tai yra tai, ką galime padaryti mes iš sveikatos apsaugos pusės.
Kita medalio pusė, dėl kurios noriu pakviesti ir paprašyti. Juk eilės pas mus yra dar ir todėl, kad pas mus beveik pusė senjorų nesinaudoja išankstinės registracijos sistema, neatvyksta daugelis pacientų į konsultacijas laiku. Po šiai dienai Lietuvoje kas penktas pacientas užsiregistruoja, bet neatvyksta į susitikimą ir tokiu būdu sutrukdo kitam žmogui. Bet tai, aišku, susiję ir su darbo organizavimu, su IT sprendimais. Tikiuosi, kad kitais metais mes turėsime daugiau galimybių ir laiko sisteminiams dalykams, būsime jau išmokę gyventi su virusu, labiau grįšime į įprastą gyvenimą.
Kokių pokyčių sveikatos apsaugos srityje galime tikėtis be pandemijos valdymo? Jūsų kolega Linas Slušnys yra užsiminęs, kad Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcija tikisi jau kitų darbų, kuriais būtų galima pasigirti prieš rinkimus nei kad tik pandemijos valdymas. Tikriausiai vienas iš darbų – ligoninių tinklo pertvarka?
Labai teisingas pastebėjimas. Be abejo, virusas bando diktuoti savo darbotvarkę, bet mes ir šiais metais nesėdėjome rankų sudėję, tikiuosi, kad pavasario sesija turėtų būti įdomi. Visų pirma, metus pradėsime su pasiūlymais dėl greitosios medicinos pagalbos visoje Lietuvoje centralizavimu. Turime turėti veikiančią „auksinę valandą“, Lietuvoje turi nebelikti aklųjų zonų, kurios yra dabar. Greitoji medicinos pagalba turi nustoti atlikti taksi funkcijas, turi veikti efektyviai, naujoviškai, tam skirsime išteklius.
Taip pat stiprinsime skubią pagalbą. Čia kalbama ir apie kabinetus, ir apie atitinkamus skyrius. Labai stengsimės keisti santykį tarp ambulatorinių dienos paslaugų ir stacionarinių paslaugų. Reikia pripažinti, kad šiai dienai kai kas kokybišką gydymą supranta kaip pagulėjimą ligoninėje. Tai mums turėtų rūpėti ne kaip greitai mus paguldė ir kad buvome ligoninėje, o konkretus rezultatas. Stengsimės daryti tokį paciento kelią, kaip kad yra posakis, kad jis nenukristų tarp dviejų kėdžių.
Dar turime kartu su Socialinės apsaugos ir darbo ministerija bendrą kryptį, bendrą projektą stiprinti savivaldybėse pavėžėjimo funkciją, integruoti socialines paslaugas, nes daugeliu atvejų sveikata ir socialiniai dalykai persipina ir trukdo vieni kitiems.
O kadangi paminėjote kolegą L. Slušnį: tai imsimės psichikos sveikatos raštingumo postpandeminėje dalyje, investicijų į psichologinius dalykus. Tai taip pat yra viena iš prioritetinių sričių.
Dėkoju už pokalbį!
