Tokiais žodžiais Kremliaus televizijų propagandinės laidos pradeda reportažus apie Vakarų sankcijas Rusijai. Ir vis kartojasi vienas ir tas pats motyvas – įvesdamas sankcijas Rusijai, Vakarų pasaulis pirmiausia kenkia saviems žmonėms, nes jiems ne tik kils kainos, bet ir trūks prekių.
Tokius žodžius Rusijos propagandistai palydi „tikrais“ vaizdeliais iš Europos Sąjungos šalių prekybos centrų, kur žmonės mušasi dėl prekių. Dėl kokių prekių, kurioje šalyje sunku suprasti, svarbu, kad dabar tik tuščias lentynas matantys eiliniai rusai suprastų, kad pas juos blogai, bet europiečiams bus dar blogiau, nes jie gi neturi didžiulių Tėvynės laukų, kuriuose užaugus javams, duonos bus sočiai visiems rusams, tad tegu badauja pasaulis, jei jau sugalvojo sankcijas paskelbti.
Kylančios kainos
O rusų propaganda nebūtų rusų propaganda, jei nesumaišytų tiesos su melu ir įtikinamai tai skleistų visais kanalais savo liaudžiai, o pasitelkusi trolius ir mūsų socialiniuose tinkluose.
Pirmiausia išsiaiškinkime Rusijos propagandos melus apie neva mūsų laukiantį badą. Tokia tikimybė yra itin maža ir gresia nebent kai kurioms Afrikos ar Artimųjų rytų tautoms, europiečių tikrai toks likimas neištiks, nebe tie laikai.
Prekių trūkumas ir muštynės prekybos centruose. Tai mes tikrai matome Rusijoje, patys rusai filmuoja ir į socialinius tinklus krauna daugybę vaizdų, kaip stumdosi dėl prekių, kaip iššluotos visos, ne tik maisto lentynos, o importinės prekės kaip sovietmečiu – deficitas.
Taip, pas mus dabar trūksta druskos, bet kadangi ją veždavome iš Ukrainos, tai atsivešime ir iš kitų šalių, ko jau ko, bet druskos pasaulyje – pakankamai. Be to, mes patys europiečiai sugebame užsiauginti daug žemės ūkio produktų, apsirūpiname ir būtiniausiais, ir delikatesais, kuriuos taip mėgo rusų elitas, tad mūsų laukia kol kas tik vienas scenarijus – augančios kainos.
Ką sako mūsų ekonomistai ir ekspertai – maisto kainos kils. Skaičiuojama, kad šiemet jos gali augti apie 20-30 procentų, o kai kurių pigiausių gal net dvigubai, nes kyla trašų ir degalų kainos, ko labiausiai reikia žemės ūkiui.
Tačiau mūsų ekspertai tikina, kad kainos kils tol, kol mes persiorientuosime, susitvarkysime savo tiekimo grandines, o tada jos turėtų normalizuotis.
Sankcijos – tautai, o ne valdžiai
Tačiau spaudimo dėl aukštų ir kylančių kainų mes sulauksime daug. Ir visų pirmiausia iš Rusijos, kuri sukąstais dantimis pati sugeba tik tyčiotis iš Vakarų paskelbtų sankcijų.
„Jūs gal jau apsiraminkite. Kaip vieną kartą pasakė Putinas, iš karto įveskite visas kiek tik galite sankcijas. Ukrainos prezidentas prašo dar atjungti ne tik SWIFT, bet ir GPS. Bet kai įvesite visas sankcijas, tai kas tada? Zelenskis, matau, visiškai nesupranta rusų liaudies. Kai tu rusų vyrukui viską atimi, tai jis tik kumštį stipriau suspaudžia ir eina išsiaiškinti, o ne pradeda inkšti ir maldauti – grąžinkite prašau SWIFT ir GPS“, – apie sankcijas Rusijai demagogiją pylė vienas iš didžiausių Rusijos propagandistų Vladimiras Solovjovas.
Rusijos propaganda rusus bando įtikinti, kad jie tauta, kuri gali išgyventi bet ką. Išgyveno Rusijos carų jungą, bolševikų skerdynes, du pasaulinius karus, išgyvens ir dabartines sankcijas. O rusų televizijos skleidžia neapykantą Vakarams, plaudamos smegenis, kad sankcijos skirtos išimtinai paprastiems rusams.
„Pagrindinis sankcijų tikslas ne suduoti smūgį Rusijos valdžiai, o tautai. Įvestos sankcijos tikslingai nukreiptos prieš tautą“, – savo vienoje iš laidų melą toliau skleidžia V. Solovjovas nė žodeliu neužsimindamas, kad sankcijos, tai atsakas į rusų pradėtą karą prieš Ukrainą, kurioje kasdien rusų kareiviai žudo šimtus nekaltų žmonių.
Kremliui verkiant reikia mūsų ašarų
Tad kalbant apie kylančias kainas – taip, Kremliui tikrai reikia mūsų ašarų ir štai dėl ko. Kuo daugiau mes skųsimės augančiomis didesnėmis kainomis, tuo geriau Rusijai. Kodėl?
O gi todėl, kad mes europiečiai turime demokratines santvarkas savo valstybėje, o tokiose valstybėse valdžia reaguoja į savo tautą ir rinkėjus, verslininkus, skirtingai nuo mūsų kaimynų rusų ar baltarusių.
Tad kuo mes garsiau verksime ir skųsimės dėl augančių kainų, tuo mūsų valdžia jaus didesnį spaudimą kažką daryti, kad sumažintų kainas.
Arba atvirkščiai kaip tik ko nors nedaryti, kad tik tos kainos neaugtų. Šiuos žodžius labai gerai iliustruoja Vakarų ir Pietų Europos šalys. Štai kai praėjusią savaitę Briuselyje buvo sprendžiama dėl dar griežtesnių sankcijų Rusijai iš posėdžių salės išbėgo Ispanijos premjeras, nesugebėjęs atlaikyti minties, kad gali dar labiau išaugti infliacija.
Nyderlandų premjeras irgi sunkiai atlaiko širdies virpėjimus kai kalba pasisuka apie visišką rusiškų dujų atsisakymą.
Kiek geriau jau sekasi vokiečiams. Nuo rusiškų dujų priklausoma Vokietija karo pradžioje tikrai nesusivokė, kad reikės atsisakyti rusiškų dujų, bet sulaukusi tarptautinio ir savo visuomenės didžiulio spaudimo perorientavo mąstymą ir dabar jau kalba apie kuo greičiau statomus suskystintų dujų terminalus, kad kuo greičiau išsivaduotų iš „Gazpromo“ gniaužtų.
Na o kaip pas mus lietuvius? Mes niekuo nesiskiriame nuo europiečių ar amerikiečių, visi skundžiamės aukštomis benzino, dujų ar elektros kainomis. Tad kuo daugiau bus mūsų ašarų dėl augančių benzino, dujų, elektros ir maisto kainų, tuo daugiau spaudimo nesiimti sankcijų prieš Rusiją.
O jei karas užsitęs, aukšta infliacija irgi, tai didelės kainos bus tikras išbandymas visiems – ar ilgai sugebėsime taikyti griežtas sankcijas Rusijai, kurios kenkia ir mums? Ar ilgam įsisąmoninsime tai, kad aukštos kainos – Rusijos sukelto karo priežastis?
Putino režimui reikia chaoso mūsų šalyse
Galbūt dažnas beskaitydamas pagalvojote – lengva taip kalbėti tiems, kurie turi pinigų ir kuriems nebaisu, kad už maistą ar kurą papildomai per mėnesį gali tekti pakloti keletą šimtų eurų daugiau.
Tiesa, turtingesni žmonės tikrai lengviau pergyvens nepriteklius ir lengviau pakels augančią infliaciją.
Ir tikrai nereikėtų tylėti kaip avinėliams, jei verslas pradės piktnaudžiauti ir kainas kelti nepagrįstai.
Bet, reikia atsiminti, kad mes turime Vyriausybę, kuri tam ir skirta, kad reaguotų į visas negandas ir rūpintųsi savo žmonėmis.
Tiesa, dabar konservatorių Vyriausybė patiria spaudimą iš visų pusių kompensuoti augančias maisto, degalų ir dujų kainas. Nors ir pavėluotai, bet nulinį PVM tarifą šildymui – turime. Tačiau su lengvatiniu PVM tarifu maistui ir degalams Vyriausybė nesutinka nė pro kur, esą visą naudą susigriebs prekybininkai.
Jai pritaria ir ekonomistai, nesutikdami, kad mums pavyzdys turėtų būti Lenkija, kuri sumažino PVM tiek maistui, tiek degalams. Esą turi pakakti nuo sausio padidėjusių pensijų, išmokų, NPD sumažinimo.
Nesu ekonomistas nežinau, kuris geresnis variantas, bet kitų Europos šalių Vyriausybės imasi ir paprastesnių infliacijos suvaldymo būdų mažinant mokesčius. O štai JAV Kalifornijos valstija svarsto aukštas degalų kainas sumažinti kiekvienam turinčiam automobilį išmokant 400 dolerių kompensaciją.
Na kas teisus pažiūrėsime, tačiau atrodo vieno dalyko Vyriausybei tikrai prireiks. Tai sugebėjimo suprasti, kad augančias kainas sunkiausiai pakels mažiausiai uždirbantys, tad jiems reikės ypatingos pagalbos. Ir jei reikės, Vyriausybė turi padėti net ir skolinantis. Nes ramūs, išgyventi galintys žmonės yra ir vienas mūsų saugumo garantų.
Kremliui verkiant reikia, kad Europoje pasipiltų protestai dėl didelių maisto kainų, mitingai dėl brangių dujų ir benzino. Kremliui reikia neramumų ir chaoso Europoje, kad valdžios išsigąstų, nebetaikytų naujų sankcijų Rusijai, o gal net atsisakytų esamų ar bent jau leistų apeiti dabar taikomas sankcijas.
Tokia laisvės ir gyvybės kaina
Na, o mums visiems reikia suvokti, kad pasaulinis karas tarp diktatūrų ir laisvojo Vakarų pasaulio jau prasidėjo. Tiesa, jį mums Rusija paskelbė jau seniai, tik mes patys to dar nežinojome. Pirmiausia prasidėjo informacinis, propagandinis, o dabar ir ekonominis.
Tad kai visas Vakarų pasaulis kovojome su kruvinu Putino režimu, turime suvokti, kad kare sunku visiems. Todėl brangiau mokėsime už degalus, kol sugebėsime pakeisti rusišką naftą. Žinoma, brangiau mokėsime ir už dujas, kol patenkinsime savo poreikius atsiplukdydami dujų iš kitų šalių.
Jei reikės mažiau valgysime bandelių, pyragėlių ir batono su duona, o tai daugeliui mūsų tik į sveikatą.
Svarbiausia, kad tai tik tokia menka mūsų laisvės ir gyvybės kaina. O juk vietoje ukrainiečių galėjome pirmieji būti mes, jei nebūtų įstoję į NATO.
Tad užmirškime ašaras dėl kainų nors trumpam ir suvokime, kaip gerai mes dar gyvename.
