Miesto užėmimas buvo svarbus laimėjimas V. Putino kampanijai, kurios tikslas – visas Ukrainos Donbaso regionas, rašo „The Financial Times“. Tai buvo Rusijai labai reikalinga ir karių nusiteikimą pagerinusi pergalė. Tačiau kol dalis rusų pajėgų buvo apdovanota poilsiu, kitiems buvo įsakyta pradėti naują puolimą – trijų krypčių ataką iš šiaurės, rytų ir pietryčių link svarbių Donbaso miestų: Slovjansko, Kramatorsko ir Bachmuto.
Kremliui prireikė beveik trijų mėnesių užimti bent penktadalį Luhansko teritorijos po to, kai balandžio viduryje karas buvo perorientuotas į Ukrainos rytus. Dėl rusų negebėjimo apsupti ir į nelaisvę paimti Ukrainos karių (nepaisant to, jog tai buvo svarbi pradinio Donbaso užėmimo plano dalis), prasidėjo dideli vėlavimai. Rusijos pajėgos taip pat turėjo pakeisti savo taktiką.
Jie nusprendė be perstojo bombarduoti Ukrainą – kasdien ant jos teritorijos yra numetama iki 50 000 sviedinių. Taip buvo sugriautos ukrainiečių pozicijos ir jie turėjo atsitraukti. Kyjivas prarasdavo apie 100–200 karių per dieną, tarp kurių ir patys gabiausi kovotojai. Todėl nenuostabu, kad prieš tai nesugniuždoma laikyta jų moralė pradėjo silpnėti.
Po nesėkmingo Rusijos bandymo užpulti Kyjivą ir jos įsiveržimo į Luhanską, karas Ukrainoje pereina į trečiąjį etapą, kuriame kiekviena pusė stengiasi kuo labiau išsekinti viena kitą. Rusijos nesustabdoma artilerijos mašina galimai ir toliau iš lėto stumsis į priekį, kol galiausiai bus perimta viso Donbaso kontrolė (šiuo metu Rusija į savo rankas yra perėmusi maždaug trečdalį). Tuomet V. Putinas galėtų skelbti pergalę ir reikalauti taikos Maskvai palankiomis sąlygomis, o Vakarų sostinėms jaučiant rusiškos energijos trūkumą, Kyjivas būtų spaudžiamas sutikti.
„Pats įdomiausias klausimas yra ne kas ir kur gauna penkis kilometrus žemės, bet kokios yra šių dviejų šalių pajėgų ilgalaikės perspektyvos,“ – „War on the Rocks“ tinklalaidėje sakė Michaelis Kofmanas, Rusijos studijų direktorius kariuomenės ekspertų grupėje „CNA“.
Jo nuomone, susitelkimas į Ukrainos rytuose esančias teritorijas užgožia didesnį šio karo vaizdą. Pasak jo, šiuo metu yra svarbu atkreipti dėmesį į padarytų nuostolių mastą ir abiejų pusių gebėjimą atstatyti savo pajėgumus.
Prieš kelias savaites Ukraina iš JAV gavo ilgo nuotolio raketų, kurios geba nutraukti Rusijos tiekimo linijas ir sutrukdyti jos artilerijai. Tai, kaip per ateinančias kelias savaites Kyjivas panaudos savo naujuosius ginklus, gali turėti daug įtakos šio konflikto baigčiai.
Rusijos karo mašina jau spėjo dalinai kompensuoti savo sausumos operacijų trūkumus, kurie tapo akivaizdūs karo pradžioje vykdyto nepavykusio Kyjivo puolimo metu. Dabar ji ir toliau nenumaldomai stumiasi į priekį. Jeigu Slovjanskas, Kramatorskas ir Bachmutas pateks į teritoriją, kurią pasiekia Rusijos artilerija, jų gynyba taps neįmanoma, nepaisant stiprių Ukrainos kariuomenės įtvirtinimų.
Nepaisant lėtos pažangos ir didelių nuostolių, Rusija gali pasinaudoti didžiuliu savo artilerijos pranašumu, kad išplėštų pergalę šiame sekinančiame kare.
„Rusija vis dar gali išsekinti Ukrainos šaudmenų atsargas, jos patyrusių karių rezervą ir tarptautinės bendruomenės kantrybę bei taip iš lėto pasiekti savo tikslų“, – praeitą savaitę paskelbtoje Londone įsikūrusio Karališkojo jungtinių tarnybų instituto ataskaitoje rašė tyrėjai Jackas Watlingas ir Nickas Reynoldsas.
Be nuolatinio artilerijos šaudmenų trūkumo, jie įvardijo ir daugybę kitų Ukrainos silpnybių, įskaitant ir nepakankamą kvalifikuotų pėstininkų ir šarvuočių skaičių puolimo operacijoms vykdyti, saugios radijo įrangos trūkumą ir negebėjimą aptikti bei sunaikinti Rusijos elektroninių kovos priemonių.
V. Putino nacionalinio saugumo vadas Nikolajus Patruševičius dėl paskutiniųjų pergalių mūšio lauke išdrąsėjo, todėl nusprendė atgaivinti pradinius Kremliaus karo tikslus: nuversti Ukrainos valdžią ir „denacifikuoti“ šią valstybę.
Tačiau tam prieštarauja Rusijos karinis pažeidžiamumas. Kaip teigia Ukrainos pareigūnai ir Vakarų analitikai, Rusijos kariuomenei trūksta karių ir modernių šarvuočių.
Užsienio ir gynybos politikos ekspertė Kori Schake, kalbėdama apie Maskvos negebėjimą rasti pakankamai patyrusių karių, kurie galėtų papildyti jų pajėgas, bei apie pažangią ginkluotę, tiekiamą iš Vakarų į Ukrainą, teigė, kad pagal „elementarią matematiką“ laimėti turėtų Kyjivas.
Nepaisydamas Rusijos karo apžvalgininkų įniršio, V. Putinas iki šiol atsisako skelbti visuotinę mobilizaciją – į tarnybą pašaukti visus kovai tinkamo amžiaus vyrus, anksčiau tarnavusius ginkluotose pajėgose. Toks sprendimas galimai būtų ypač nepopuliarus ir taptų savotišku pripažinimu, kad jo maža „karinė operacija“ Donbase buvo nesėkminga.
„Maždaug 80 procentų jo armijos jau ir taip kariauja Ukrainoje, jie pervargę, todėl jų progresas ypač lėtas, – teigė K. Schake. – Jeigu V. Putinas tikrai neketina šaukti visuotinės mobilizacijos... šios simbolinės pergalės Luhanske neprisideda prie strateginių pozicijų stiprinimo. Ir net jeigu jie nuspręstų vykdyti visos šalies mobilizaciją, prireiktų mėnesių visus sukviesti, mėnesių juos apmokyti. Per artėjančius šešis mėnesius Ukraina gaus progą laimėti šį karą.“
Atsirandantis nuovargis
Remiantis Ukrainos duomenimis, Maskva šiame kare jau prarado 37 tūkst. karių. Britų valdžia skaičiuoja, kad rusai prarado apie 25 000 karių. Kad ir koks yra tikrasis skaičius, Rusija stengiasi atgaivinti išsekusius savo dalinius siūlydama patrauklias pinigines paskatas, kad įtikintų buvusius karius pasirašyti naujas sutartis. Tiesa, dauguma karių Luhanske buvo šauktiniai arba kiti kovoti priversti vyrai iš Rusijos remiamų separatistinių regionų Ukrainoje.
Rusija neturi pakankamai modernių tankų ir šarvuočių, todėl turi naudoti septintajame praeito amžiaus dešimtmetyje gamintus T-62 tankus ir šarvuotus personalo transporterius, naudotus šeštajame dešimtmetyje. Ukrainos žvalgyba taip pat teigia, kad Rusijos kariai šalies pietuose sausumos taikinius apšaudo paprastai lėktuvams ir raketoms numušti skirtomis S-300 oro gynybos sistemomis. Tai gali reikšti, kad jie susiduria su raketų trūkumu.
„Jie vis vien išlieka labai pavojingi. Kai prisimeni tuos 25 000 žuvusiųjų, supranti, kad bet kuri kita sistema jau būtų pasidavusi, – sakė Jungtinės Karalystės gynybos sekretorius Benas Wallace‘as. – Jie juda labai lėtai. Jų progresas primena Pirmojo pasaulinio karo tempus, kai per dieną į priekį yra pajudama metrais, o ne kilometrais. Galbūt jiems pavyksta užimti kelis ištuštėjusius kaimus. O kartais jie turi atsitraukti. Dėl šios taktikos jie praranda labai daug įrangos ir žmonių.“
Remiantis „Financial Times“ skaičiavimais, pagal duomenis, gautus iš Karo instituto, liepos 12 d., palyginus su gegužės 1 d., Rusijos užimtos teritorijos plotas padidėjo tik apie 5 proc.
„Žiūrint bendrai atrodo, kad Rusijos pajėgų pažanga laipsniškai didėja, – teigė M. Kofmanas, – tačiau aš abejoju, jog jiems pavyks užimti Slovjanską ir Kramatorską. Tai yra gerai sustiprintos sritys. Be to, Rusijos pajėgos gali visiškai išsekti, net nespėjus įvykdyti sėkmingo puolimo.“
Vienas aukštas britų pareigūnas buvo apskaičiavęs, kad jau birželio pabaigoje abi pusės bus „beveik išsekusios.“ Tačiau pastarosiomis savaitėmis Ukrainos vykdomas operacijas gerokai pakeitė iš Vakarų atvykusi ilgesnio nuotolio ginkluotė. Pirmiausia, ji padėjo Kyjivui atgauti Gyvačių salą – strategiškai svarbią salą Juodosios jūros šiaurės vakaruose. O dabar, pasitelkiant šią įrangą, yra naikinami giliai už Rusijos linijų esantys amunicijos sandėliai.
Lawrence‘as Freedmanas, karo studijų profesorius emeritas Londono karališkajame koledže, mano, kad karas įžengė į pereinamąjį etapą, kai rusai nori toliau judėti į priekį, tačiau kartu jie turi ginti savo jau užimtas pozicijas, kol Ukraina ruošiasi kontrpuolimo operacijoms.
Esminis lūžis įvyko birželio pabaigoje, kai į Ukrainą iš JAV buvo atgabentos reaktyvinės salvinės raketų sistemos „Himars“, kurių nuotolis siekia 70–80 km, o GPS valdymas užtikrina didelį tikslumą. „Ukrainiečiai neturėjo nieko, su kuo galėtų rimtai pasipriešinti, teigė L. Freedmanas. – Dabar jau turi.“
Jų poveikis paaiškėjo iš karto. Per pastarąsias dvi savaites Ukraina, naudodama „Himars“ sistemas, smogė daugybei Rusijos amunicijos sandėlių, kuro saugyklų, vadovavimo centrų, net kareivinių, sakė Petro Pyatakovas, buvęs Ukrainos raketinių pajėgų ir artilerijos vado pavaduotojas.
„Tiekimo sistemos sutrikdymas gerokai sumažino Rusijos ugnies galią, – tikino P. Pyatakovas. – Tai pavertė priešo artileriją į metalo laužą, kuriame nėra jokių šovinių.“
„Dėl to gerokai sumažėjo rusų karių kovinis potencialas, o Ukrainos kariuomenė gavo progą daug efektyviau atremti priešo puolimą“, – pridūrė jis.
Praeitą savaitę prezidentas Volodymyras Zelenskis džiaugėsi „Himars“ dislokavimu. Jis teigė, kad šios sistemos: „Smarkiai sumažina Rusijos armijos puolimo potencialą. Kiekvieną savaitę okupantų praradimai tik didės, kaip ir jų sunkumai, tiekiant atsargas.“
„Himars“ dislokavimas
Iki šiol Ukraina iš JAV gavo aštuonis „Himars“, dar keturis Vašingtonas pažadėjo atsiųsti vėliau. Keturis „Himars“ Ukrainai yra pažadėjusi ir Jungtinė Karalystė. Tačiau, kad būtų pakeista karo eiga, jai reikia bent kelių dešimčių šių sistemų. Negana to, tikėtina, kad Rusijos pajėgos pritaikys savo taktiką ir logistiką prie šio naujo pavojaus.
Šios sistemos atvyko Kyjivui bandant didinti Rusijos pajėgų spaudimą šalies pietuose, kur Ukraina iš lėto atsikovoja priešo užimtas teritorijas aplink Chersoną – didžiausią Maskvos karo laimikį nuo invazijos pradžios vasario mėnesį.
Įsikūręs Dniepro upės žiotyse – šalies ekonomikai gyvybiškai svarbios arterijos – Chersonas strategiškai yra daug svarbesnis nei Donbaso regione esantys miestai, kurių didžioji dalis jau virto rūkstančiais griuvėsiais dėl Rusijos pasitelkiamos „išdegintos žemės“ taktikos. Chersono regionas taip pat kontroliuoja vandens tiekimą į okupuotą Krymą.
Pasak M. Kofmano, Chersonas bus svarbus išbandymas, parodysiantis, ar Ukraina geba atkovoti užimtas teritorijas. Jeigu jai nepavyks, liks mažai vilčių, kad Kyjivas sugebės išstumti Rusijos pajėgas atgal į vasario 24-osios linijas. Didžiausias iššūkis šiuo metu yra vis dar nežinomas Ukrainos gebėjimas vykdyti didelio masto kontrpuolimo operacijas, teigė L. Freemanas. Donbase ji prarado dalį geriausių savo vyrų, todėl tampa vis labiau priklausoma nuo teritorinės gynybos pajėgų savanorių.
Tačiau Vakarų vedami Ukrainos pėstininkų apmokymai yra tokie pat svarbūs kaip ir ginklų tiekimas. Praeitą savaitę prasidėjo britų sukurta programa, kurios metu kas tris mėnesius bus apmokoma po 10 000 Ukrainos karių. Ši programa turėtų padėti Kyjivui suburti antrąjį ešeloną arba atsargines pajėgas atsakomajam puolimui, kuris galėtų vykti kiek vėliau šiais metais arba 2023-aisiais, tikino vienas Jungtinės Karalystės pareigūnas.
Net ir be sėkmingo kontrpuolimo, Ukraina vis tiek gali toliau užtikrintai mažinti Rusijos pajėgumus. „Didžiausia V. Putino problema yra ginkluotųjų pajėgų vientisumo išlaikymas, – tikino L. Freedmanas. – Ukraina turi tik vieną tikslą, kurio siekia – apginti savo teritoriją.“
Dujos ir Rusijos hibridinis karas
Tačiau stipriausios V. Putino pozicijos yra už mūšio lauko ribų. Pradėjusi Juodosios jūros blokadą, Rusija užgniaužė Ukrainos ekonomiką, o to padariniai, ypač augančios maisto kainos, yra jaučiami visame pasaulyje. Bombarduodama Ukrainos infrastruktūrą, ji siekia morališkai palaužti žmones: per kelias paskutines savaites Rusija nusitaikė į prekybos centrą, poilsio kompleksą ir kelis daugiabučius.
Prastėja ir Ukrainos fiskalinė krizė. Žlugus ekonominei veiklai, staigiai sumažėjo iš mokesčių gaunamos valstybės pajamos bei tvirtosios valiutos įplaukos iš plieno bei grūdų eksporto. Vien per birželį centrinis bankas sunaudojo 9,3 proc. savo užsienio valiutų rezervo.
Olegas Ustenko, V. Zelenskio ekonomikos patarėjas, sako, kad, norint užpildyti biudžeto skyles, valstybei iš Vakarų kas mėnesį reikia gauti po 9 mlrd. dolerių. Anksčiau Ukraina prašė 5–6 mlrd. dolerių per mėnesį. „Be finansinės mūsų sąjungininkų paramos, – pridūrė O. Ustenko, – tai padaryti būtų ne sunku, o beveik neįmanoma.“
JAV Kyjivui jau skyrė 4 mlrd. dolerių ekonominę pagalbą, o iki rugsėjo tikisi skirti dar 6,2 mlrd. dolerių. Kilus nesutarimams, ar vertėtų teikti dotacijas, ar paskolas, Europos Sąjunga iki šiol sugebėjo surinkti tik 1 mlrd. iš 9 mlrd. eurų, kuriuos ji pažadėjo balandį.
Tuo metu Rusija per vasarą sumažino Europai tiekiamų dujų srautus ir dabar grasina visiškai juos išjungti. Jeigu šią žiemą Europa susidurs su dujų trūkumu, didės namų ūkių sąskaitos, visame žemyne turės užsidaryti daug energijos suvartojančios pramonės šakos.
„Rusijos hibridinis karas suaktyvėjo prasidėjus kinetiniam karui, ir mes to net nepastebime, – sakė vienos Vakarų valstybės patarėjas gynybos klausimais. – Net jeigu Rusijos sausumos puolimas šią vasarą trumpam sustos ar net virs į gynybą, Maskvai tai nebus didelė problema. Tuomet ji galės toliau didinti savo hibridinio ir ekonominio karo pajėgumus.“
Ukrainos pareigūnai teigia, kad V. Putinas naudojasi infliacijos sukeltu ekonominiu skausmu bei dujų trūkumu bandydamas priversti Europą paranginti Kyjivą baigti šį karą Maskvai palankiomis sąlygomis.
Tačiau K. Schake mano, kad Rusijos lyderis galimai neįvertina vakarietiško ryžto, lygiai taip pat, kaip jis manė, jog Vakarai, pasibaigus vasariui, nebepalaikys Ukrainos.
„Tai didis nuopelnas, kad visos Ukrainą palaikančios tautos išties yra pasirengusios perimti tam tikrą naštą, kad būtų išsaugotas Ukrainos suverenitetas. Tai geras dalykas. Tačiau tai tikrai nebus lengva“, – komentavo K. Schake.
