Apie pensinio amžiaus augimą naujienų portalo tv3.lt laidoje „Dienos pjūvis“ diskutuoja ekonomistas Marius Dubnikovas ir Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijos atstovas Algirdas Zvicevičius.
Ar sutiktumėte, kad pagal skirtingas profesijas turėtų būti atsižvelgiama ir į pensinį amžių? Jeigu žmogus buvo darbininkas, dirbo fizinį darbą, galbūt jau 65-eri tikrai yra ta riba, kai ilgiau tęsti tą darbą nelabai gali? Jei yra gydytojas, mokslininkas, koks kitas profesionalas, kuris gal ne tiek to fizinio sunkaus darbo dirba, jeigu nori, gal gali dirbti ir ilgiau? Ar čia reikėtų kažkokio diferencijavimo?
M. Dubnikovas: Mes turime skirtingas pensijas. Tai yra pareigūnų pensija, pavyzdys, kur žmogus pensininku gali tapti sulaukęs 45-erių metų.
Išties jaunesnis amžius.
M. Dubnikovas: Gerokai ankstesnis dėl specifinių darbo sąlygų. Ar tai turėtų dar labiau diferencijuoti pagal skirtingas profesijas? Čia yra klausimas, nes vėl – žmogus yra žmogus.
Taip kaip lygiai kažkada buvo skirtumas tarp lyčių, vyrų ir moterų, tai dabar tas viskas susivienodina ir mes priimame, kad žmogus yra žmogus. Iš tiesų manyčiau, kad reikėtų vengti to per didelio diferencijavimo, nes mes galime įsivelti į labai didžiules diskusijas, kaip dažnai būna.
Atsiras skirtingos profesijos, profesinės sąjungos, diskusijos apie tai, kad būtent šiai profesijai turėtų būti didinama ar mažinama. Mes po to įsiveliam į tokį dalyką, kai vis tiek daliname pinigų maišą, kuris yra toks, koks yra.
Tai jeigu mes pripažįstame, kad žmogus yra žmogus, tai turbūt turėtų būti vienodos pensijos, nepriklausomai nuo profesijos. Galbūt galėtų būti būtent sveikatos klausimai, kada jau nėra galimybių iš esmės dirbti.
Iš tiesų, negalima palikti žmogaus mirti. Jis tiesiog turi gauti paramą iš visuomenės tam, kad oriai gyventų. Tai yra pats svarbiausias dalykas. Profesiniai tokie dalykai, jie ganėtinai keistai atrodo, bet mes juos iš tiesų turime.
Turbūt tada tai yra signalas žmonėms, kad jie turėtų planuoti savo karjerą taip, kad metams bėgant pasikeistų jų darbo pobūdis, ar ne? Kad jis nebūtų fizinis darbas tam tikrame jau etape, galbūt tai būtų jau labiau vadovaujančios pareigos ar kažkokios kitos, kur nebereikėtų tiek daug to fizinio indėlio?
M. Dubnikovas: Kkeli dalykai. Vienas dalykas, aš manau, kad net mokyklose yra kalama į galvą apie tai, kad lipk karjeros laiptais tam, kad lengviau gyventum pabaigęs mokyklą ir lengviau gyventum po to, kai jau ateis pensija.
Kitas dalykas, technologinis virsmas, jis iš tiesų keis labai stipriai mūsų profilius, nes to sunkaus fizinio darbo, aš manau, kad su laiku jo apskritai gali nelikti, kad ir kaip tai utopiškai beskambėtų, bet vis tik robotizacija, automatizacija, jį keičia
Žmogaus mąstymas yra daug didesnė vertybė negu fizinis raumenų pajėgumas. Dabar mes turime tokią problemą, kai mes turime dalį žmonių, kurie vis dar dirbo prieš nepriklausomybę. Tai ten yra kelios problemos.
Viena problema yra su tuo darbo stažu, užskaitymu, visokių duomenų buvimu, nebuvimu, visokių įvairiausių problemų, kurių net tikrai nesuprantu iki galo. Ir kitas dalykas yra, kai ateina kartos, kurios tikrai yra dirbusios labai ir labai sunkiai.
Dabartiniai jaunuoliai, jeigu pasižiūrėtume, kuo Lietuvoje nori būti ir ką jie rašo internete – numeris vienas, tai jie nori būti rašytojais, ten nėra jokio fizinio darbo. Tada yra „YouTuberiai“, „antrepreneriai“, „influenceriai“.
Tai yra protinis darbas, kuris kuria intelektualų produktą. Nors šiandien tai gali atrodyti juokinga tiems, kurie dar yra dirbę ir krovę šieną, tačiau būtent tokia karta iš tiesų bus, ir tos problemos, kurias mes turime šiandien, po 20 metų, jos bus visiškai kitokios.
Aš net neabejoju, kad kartais vyresnio amžiaus žmogus labai sėkmingai konkuruos su tuo jaunu žmogumi dėl to, kad turi patirtį ir protinius gebėjimus. Atsukime kokius 50-60 metų atgal, tikriausiai vienintelė vertybė – protiniai gebėjimai visada buvo vertinami, bet jų reikėjo daug mažiau.
Reikėjo daugiau fizinio pajėgumo, daugiau gebėjimo perstumti, perkelti daiktus ir panašiai. Visa tai labai stipriai keičiasi. Tai čia mes matysime milžinišką virsmą, bet jie yra skausmingi. Tie virsmai yra tikrai skausmingi, nes tų kartų kaita, ji yra sudėtinga.
Ar jūs pastebite, kad palaipsniui iš tikrųjų galbūt mažėja poreikis fiziniam darbui? Galbūt ir iš profesinių sąjungų perspektyvos vis mažiau žmonių jungiasi į profesines sąjungas, kurie atstovauja tą sudėtingą darbą, kur tikrai reikia fizinės jėgos ir dar daiktus perkelti ar su logistika sudėlioti? Ar priešingai?
A. Zvicevičius: Gamyklose galime pasakyti, kad tikrai yra labai daug fizinio darbo, pakrovimo, iškrovimo. Statybose mes irgi matome – plytelių klojimas, tinkavimai, kiti darbai. Vairuotojų darbas irgi taip pat sunkus, aišku, jis yra daug lengvesnis, palyginti su tomis mašinomis, kokios yra dabar, bet atidumo darbe reikia.
Reikia turėti sveikatos, nes yra atsakomybė – autobusų vairuotojai veža keleivius arba krovinius, juos reikia labai atidžiai, viską padaryti taip, kad avarijų nebūtų. Visur reikalinga sveikata ir galbūt tik iki tam tikro laiko gali dirbti. Kai prarandi sveikatą arba tavo sveikata neleidžia dirbti, nedaug to darbingumo, tada turi būti suteikta neįgalumo pensija.
O kaip jūs vertinate jaunimo poreikius būti rašytojais, „YouTuber‘iais“, keliauti prieš pradedant dirbti? Dabar mes matome reikalavimus būtinajam pensiniam stažui.
A. Zvicevičius: Galvoti daug ką galima, rašyti, tačiau labai greitai įvairūs pasikeitimai atsiranda. Kada piniginė pasidaro tuščia ir kada tu gyveni vienas arba su šeima ir jauti atsakomybę už šeimą. Tada esi priverstas ieškoti darbo, ir galvoji, kaip galima greičiau susirasti, kad reikėtų kažką dirbti, pradėti veiklą, kad galėtum išlaikyti šeimą.
Čia irgi labai svarbus dalykas, vėl priklauso nuo amžiaus. Galima galvoti apie 18-20 metų, kada gyveni su tėvais. Kitas dalykas, kada tu jau iš tėvų išėjai, kuri savo gyvenimą, stengiesi įsigyti gyvenamąjį plotą. Reikia išlaikyti šeimą, įvairios situacijos.
Labai dažnai girdime, kad žmonės ir po mokyklos, ir po universiteto neskuba įsidarbinti, daro įvairias pertraukas. Būtinasis stažas, jį reikia sukaupti. Atrodo, ne visada galvojame apie tą būtinąjį stažą. Ar jūsų vertinimu, per mažai tam dėmesio yra skiriama?
A. Zvicevičius: Manau, kad taip. Kad per mažai dėmesio skiria ir galbūt nelabai įsivaizduoja. Čia nedirbsiu, čia pakeliausiu, tapsiu savanoriu, padėsiu kitiems žmonėms, o metai bėga. O stažas, jeigu padidėtų ir, sakysime, 67 metų reikėtų dirbti, tai įsivaizduokite, būtų 37 metai darbo stažo, jį reikia surinkti.
Jeigu tu baigi mokslus 23 ar 24 metų, dar penkis, šešis metus keliauji, nedirbi, arba kitose šalyse dirbi, kur stažas neskaičiuojamas. Pensinis amžius labai greitai ateina. Jaunystė greitai praeina. Tada „Sodros“ darbuotojai sako: „Jūsų darbo stažas yra tik 34 metai, o reikia 35. Jūs neturite pilno stažo.“ Reiškia, pensija bus truputėlį mažesnė, dar tuo labiau priklauso nuo apskaitos vienetų vertės, jų dydžio. Čia viskas susideda.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
