Žinoma, Seimo rinkimai dar neįvyko, todėl žąsiukai dar neskaičiuojami, bet neformaliai kalbama, jog apie tokius G. Nausėdos norus tikrai žino socialdemokratai, kurie rėmė G. Nausėdą prezidento rinkimuose, o prezidentas irgi neslepia simpatijų šiai politinei jėgai.
Iš esmės tai būtų natūralu, nes pagal Konstituciją prezidentas Lietuvoje „sprendžia pagrindinius užsienio politikos klausimus ir kartu su Vyriausybe vykdo užsienio politiką“, todėl istorijoje kartais pasitaikydavo, kad užsienio reikalų ministrai būdavo priderinami prie prezidento: jei ne 100 procentų, tai bent iš dalies.
„Dažnas atvejis, kad prezidentas, kuris yra atsakingas už užsienio politiką didele dalimi, susiderina su Vyriausybės vadovu kandidatus į užsienio reikalų ir krašto apsaugos ministrus. Tradiciškai Lietuvoje yra taip, kad tie ministrai atsiranda premjerui ir prezidentui derinant pozicijas. Šitos kadencijos pradžioje prezidentas norėjo, kad užsienio reikalu ministre būtų Viktorija Čmilytė-Nielsen, bet mes kaip partija apsisprendėme, kad ji eis Seimo pirmininko pareigas. Šitos kadencijos pradžioje prezidentas taip pat svarstė ir norėjo A. Skaisgirytę matyti užsienio reikalų ministro poste, bet, matyt, nebuvo rastas sutarimas su Ingrida Šimonyte, atsitiko kaip atsitiko“, – pasakojo Liberalų sąjūdžio seniūnas Eugenijus Gentvilas.
„Kalbant apie ateitį, nieko negirdėjau, bet jeigu prezidentas norėjo šitos kadencijos pradžioje matyti A. Skaisgirytę, tai, tikėtina, jog ir būsimos kadencijos pradžioje gali norėti to paties“, – pridūrė pašnekovas.
Demokratų sąjungos „Vardan Lietuvos“ pirmininkas, buvęs premjeras Saulius Skvernelis, tuomet su Ramūnu Karbauskiu subūręs Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos vadovaujamą koaliciją, teigia, kad prezidentė Dalia Grybauskaitė nedarė didelės įtakos parenkant žmones į užsienio reikalų ar krašto apsaugos ministrų pozicijas, bet jis pats, kaip premjeras, suprato, kad šie ministrai turėtų būti priimtini šalies vadovei.
„Aš kalbėjausi su ja ta linkme, kad būtų komfortabilu dirbti, kad nebūtų biolaukų nesutapimo ir panašiai. Tai buvo žiūrima per tą žmogišką prizmę“, – teigė S. Skvernelis.
S. Skvernelio Vyriausybėje užsienio reikalų ministru dirbo koalicijos partnerių socialdemokratų atstovas Linas Linkevičius, kuris šias pareigas ėjo nuo praėjusio ministrų kabineto laikų. Krašto apsaugos ministru buvo paskirtas ilgametis diplomatas, nepartinis Raimundas Karoblis.
Paklaustas, kaip vertintų, kad prezidentas siektų po Seimo rinkimų įsiūlyti valdančiajai daugumai savo patarėją į ministrus, S. Svernelis manė, jog tai nepriimtina: „Taip, tai turi būti suderinta su prezidentu, bet prezidentui kandidatūrą siūlys ta politinė partija, kuri turės atsakomybę už užsienio politiką. Valstybės vardan tikrai normalu, kad kandidatūra būtų suderinta, kad prezidentui būtų patogu, komfortabilu ir pasitikėjimas būtų, bet ne prezidentas siūlo ministrus“.
Buvęs socialdemokratų premjeras Algirdas Butkevičius pamena, kad D. Grybauskaitė paprašė atsižvelgti į jos nuomonę dėl dviejų ministrų pareigybių – užsienio ir vidaus reikalų. Užsienio reikalai svarbūs, nes ministras su prezidentu turi nuolat koordinuoti savo veiksmus, o dėl Vidaus reikalų ministerijos tuometinė prezidentė nepageidavo, jog ji patektų po Darbo partijos sparnu.
„Prezidentė sakė: „Aš labai norėčiau, kad du ministrai – užsienio ir vidaus reikalų – būtų labai atsakingai parinkti ir su manimi suderinti“. Aš tada pagalvojau, gal ji pradės siūlyti ką nors iš konservatorių, todėl pasakiau, kad užsienio reikalų ministras tikrai iš socialdemokratų turi būti, bet tarsimės, kad kandidatūra tiktų ir jums, ir man. O dėl Vidaus reikalų ministerijos ji pareikalavo, kad nebūtų iš Darbo partijos. Nenoriu atkartoti jos žodžių, kaip ji išsireiškė, bet į tos ministerijos sritį patenka ir Vadovybės apsaugos departamentas, dabar Vadovybės apsaugos tarnyba. Jinai manė, kad tokios partijos ministras negalėtų koordinuoti valstybės vadovų apsaugos“, – pamena A. Butkevičius.
A. Butkevičiaus Vyriausybėje užsienio reikalų ministro pareigas ėjo L. Linkevičius, o krašto apsaugos – Juozas Olekas, abu šie politikai buvo deleguoti Lietuvos socialdemokratų partijos. D. Garybauskaitei rūpėjusios Vidaus reikalų ministerijos vairas tą kadenciją ėjo iš rankų į rankas: iš pradžių jai vadovavo Dailis Alfonsas Barakauskas iš „Tvarkos ir teisingumo“, paskui – tos pačios partijos pasiūlytas buvęs generalinis komisaras S. Skvernelis, o pačioje kadencijos pabaigoje – ministerijos tarnautojas Tomas Žilinskas.
Konservatorių ministrui pirmininkui Andriui Kubiliui 2008-2012 metais teko dirbti su dviem prezidentais. Pasak A. Kubiliaus, kai prezidentu buvo Valdas Adamkus, jis neturėjo jokių preferencijų dėl užsienio reikalų ar krašto apsaugos ministrų pozicijų, todėl užsienio reikalų ministru pagal partijos valią paskirtas diplomatas, konservatorių atstovas Vygaudas Ušackas, o krašto apsaugos – irgi konservatorė Rasa Juknevičienė.
Tačiau rinkimus laimėjus D. Grybauskaitei, jos santykiai su V. Ušacku nesusiklostė, tad prezidentė viešai pareiškė nepasitikėjimą ministru ir jam teko atsistatydinti, o pareigas pradėjo eiti Audronius Ažubalis, kuris irgi buvo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų atstovas. Paklaustas, kodėl partija nekovojo dėl V. Ušacko, A. Kubilius juokėsi, kad tuo metu buvo didesnių bėdų – siautė krizė.
„Kol prezidentu buvo V. Adamkus, aš pats pasirinkau ir V. Ušacką, ir R. Juknevičienę ministrais, bet atėjusi D. Grybauskaitė išreiškė viešai nepasitikėjimą. Po tam tikrų pasvarstymų pats V. Ušackas nutarė, kad reikia trauktis“, – pamena A. Kubilius.
