Savo alergiją buvusiam komunistiniam režimui kiti konservatoriai išreiškė dar originaliau: Andrius Vyšniauskas, Paulė Kuzmickienė ir Mindaugas Skritulskas panoro pakeisti sovietinį kelio ženklų dizainą.
Tokios iniciatyvos dažnai suprantamos kaip siekis mobilizuoti savo rinkėjus prieš artėjančius Seimo rinkimus, bet randasi ir komentarų apie tai, jog nuolat prikeldami šį sovietinį baubą mes nuolat diskutuojame apie praeitį, o ne ateitį – kokios Lietuvos norime, kaip ją kursime, kaip apsisaugosime nuo Rusijos, kai ši kaimynė demonstruoja agresiją.
Kas turėtų išsiviešinti pagal Ažubalį?
Remiantis A. Ažubalio ir kitų Seimo narių pasiūlymu, įpareigojimas viešai deklaruoti buvusią priklausomybę Komunistų partijai priklausytų Komunistų partijos Centro komiteto nariams ir sekretoriams, kandidatams į Centro komiteto narius, Centro komiteto prezidiumo nariams, Centro komiteto biuro nariams, Centro komiteto instruktoriams, skyrių vedėjams ir jų pavaduotojams, sektorių vedėjams ir pavaduotojams.
Taip pat šis teisės aktas nutaikytas ir į buvusios Komunistų partijos sričių, apskričių, valsčių, miestų ir rajonų komitetų narius, sekretorius, biurų narius, skyrių vedėjus ir jų pavaduotojus, sektorių vedėjus ir jų pavaduotojus.
Strėlės lėktų ir į Lietuvos Lenino komunistinio jaunimo sąjungos Centro komiteto narius, sekretorius, biuro narius, taip pat šios sąjungos instruktorius, skyrių vedėjus ir pavaduotojus, sričių, apskričių, valsčių, miestų ir rajonų komitetų sekretorius, operatyvinių būrių vadovus.
Tas pats reguliavimas būtų taikomas ir Sovietų Sąjungos komunistų partijos Centro komiteto etatiniams darbuotojams, taip pat visos Sovietų Sąjungos Lenino komunistinio jaunimo sąjungos Centro komiteto etatiniams darbuotojams.
„Kai ką tai paliestų. Kalbama apie gana platų ratą, netgi apie rajono komiteto narius. Realiai, jeigu paimsime tuos žmones, kurie sovietiniais laikais galėjo būti rajono komiteto nariais, tai galėjo būti įmonės vadovas arba rajono kolūkio vadovas, koks nors gero kolūkio agronomas, kurio profesinis indentitetas su partija mažai susijęs. Tai galėjo būti ūkiškas žmogus, bet pagal tuometinius reikalavimus jis turėjo būti ir partijos nariu, o pagal pareigas netgi būdavo įtraukiamas į rajono komiteto narius – turėdavo sudalyvauti partinėse konferencijose, pašnekėti apie ūkinius reikalus, padėkoti partijai ir vyriausybei“, – pasakojo Lietuvos istorijos instituto istorikas S. Grybkauskas.
Šiuo metu šis teisės aktas yra įveikęs tik pateikimo stadiją, todėl egzistuoja tikimybė, kad jis nebus priimtas, nors niekas nežino, kol neįvyko galutinis balsavimas. Jeigu įstatymas būtų priimtas aukščiau išvardinti asmenys turėtų nurodyti savo priklausomybę buvusiai komunistinei organizacijai, kai kandidatuoja prezidento, Seimo, Europos Parlamento ar savivaldos rinkimuose – ir į tarybą, ir į merus.
Jeigu jie to nenurodo, o Vyriausioji rinkimų komisija gauna informacijos apie biografijos fakto nuslėpimą, tuomet pirmiausia kreipiasi į patį asmenį, o kitais atvejais – į kitas įstaigas ir organizacijas rinkdama duomenis. Jeigu Vyriausioji rinkimų komisija gauna patvirtintos informacijos, kad duomenys anketoje buvo nuslėpti, o kandidatas nesutinka papildyti biografijos, tada ji kreipiasi į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą su prašymu pripažinti, jog asmuo nuslėpė duomenis rinkimuose. Tokiu atveju biografijos detalė vis tiek atsidurtų anketoje, net jei kandidatas ir priešinasi.
Duomenys apie buvusią priklausomybę ir užimtas pareigas buvusioje Komunistų partijoje reiktų pateikti ir asmenims, kandidatuojantiems patekti į diplomatinę ar valstybės tarnybą. Nuslėpę šiuos faktus negalėtų dalyvauti šiuose konkursuose.
Čia reikia paaiškinti, kad per sovietų okupaciją, 1940-1991 metais, Lietuvos komunistų partija buvo sudėtinė Sovietų Sąjungos komunistų partijos dalis. Tačiau 1989 metais Lietuvos komunistų partija atsiskyrė nuo Maskvos, o tai lėmė platesnį sutarimą valstybėje dėl Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo, bet mažesnioji dalis – platformininkai – liko ištikimi Maskvai ir netgi rengė perversmą.
Taigi A. Ažubalis su kolegomis gana netiksliai apibrėžė, kokius narius norėtų išviešinti ir kurią Komunistų partiją paskelbti nusikalstama, nors esmė yra aiški – taikomasi į Sovietų Sąjungai ištikimą Lietuvos komunistų partiją iki skilimo arba po skilimo likusius platformininkus.
Šiuo metu nereikia nurodyti priklausomybės komunistams
Šiuo metu Rinkimų kodeksas nenurodo, kad kandidatai privalomai turi nurodyti priklausę Komunistų partijai ar užėmę joje kokias nors pareigas, todėl dauguma politikų šią biografijos detalę slepia, nes greičiausiai gėdijasi.
Nelabai seniai išryškėjo, kad Komunistų partijos nariu buvo prezidentas Gitanas Nausėda į ją įstodamas 1988 metų gegužę, tačiau politikas to oficialioje biografijoje nenurodė – apie tai viešai paskelbė žurnalistas Dovydas Pancerovas. Komunistų partijai yra priklausiusi ir buvusi prezidentė Dalia Grybauskaitė, bet ji savo biografijoje šią detalę nurodė tiek 2009, tiek 2014 metais.
Portalas 15min.lt paviešino, kad Komunistų partijos nariais buvo, bet to nenurodė nemažai dabartinių Seimo narių: konservatoriai Kęstutis Masiulis ir Algis Strelčiūnas, Demokratų sąjungos „Vardan Lietuvos“ atstovai Vilija Targamadzė, Laima Nagienė ir Algirdas Stončaitis, Zigmantas Balčytis, taip pat valstiečių žaliųjų frakcijai priklausantys Antanas Vinkus, Rimantė Šalaševičiūtė, Algimantas Dumbrava bei Dainius kepenis, socialdemokratas Liudas Jonaitis, Laisvės partijos atstovas Artūras Žukauskas.
Kai kurie kiti politikai pripažino, kad priklausė Komunistų partijai, nors jų bylos Ypatingajame archyve nėra išlikusios, o biografijose šis duomuo nenurodomas: tai konservatoriai Antanas Čepononis, Kazys Starkevičius, socialdemokratai Rasa Budbergytė, Vidmantas Kanopa, Algirdas Sysas, Liberalų sąjūdžio atstovai Jonas Varkalys ir Ričardas Juška, Demokratų sąjungos „Vardan Lietuvos“ atstovas Algirdas Butkevičius.
Konservatorių atstovai A. Vyšniauskas, P. Kuzmickienė, Irena Haase ir Vilius Semeška buvo įregistravę pataisą, kad toks privalomumas pagal Rinkimų kodeksą atsirastų, bet pataisos priimti plenarinių posėdžių salėje nepavyko: pritrūko balsų, nes tai konstitucinis įstatymas, kuriam priimti reikia 85 balsų.
Lietuviai buvo skatinami jungtis į komunistus, kad neatkeltų rusų
Lietuvos istorijos instituto istorikas, įvairių knygų apie sovietinį laikotarpį autorius S. Grybkauskas politikų iniciatyvą vertina kaip politinę, bet ne mokslinę diskusiją. Pašnekovas atkreipia dėmesį, kad pats komunistinis režimas per laiką keitėsi: buvo Josifo Stalino diktatūrinis totalitarinis režimas, bet paskui vyko destalinizacija, nors ji ir nebuvo visapusė, buvo laikotarpis, kurį kai kurie kultūros atstovai kartais įvardijo kaip „tautinį atgimimą sovietmečiu“. Tai vadinamasis liaudies ūkio tarybų laikotarpis 1957-1965 metais, kai ūkis Sovietų Sąjungoje nebebuvo planuojamas centralizuotai, tad lietuviai sugebėjo pasinaudoti šiuo laikotarpiu.
„Netgi neatmesčiau tokio teiginio kaip speičizmas, kurį yra įvardinęs profesorius Edvardas Gudavičius. Speičizmas yra pagal Anatolij Speič pavardę ir sako „lietuviai, stokit į partiją, nes jeigu jūs nestosite, tai atvažiuos iš kitų respublikų ir užims vadovaujančias pareigas, todėl turit stoti į Komunistų partiją“. Tai buvo rimtas kvietimas, bet neoficialus, kalbantis tarpusavyje. Pavyzdžiui, kai vyresnės kartos aukštas pareigas užimantis žmogus ką tik studijas baigusį jaunuolį kviesdavo stoti į partiją, prašydamas supratingumo“, – pasakojo S. Grybkauskas.
Pasak istoriko, Latvijoje nacionalinių komunistų lyderis Eduards Berklavs 1958 metais parašė straipsnį, pavadinimu „Širdingas pokalbis“, kuriuo ragino latvius stoti į Komunistų partiją. Tuomet toks požiūris Maskvoje buvo kriminalizuotas, pavadintas politine klaida, o latvių komunistai išvaryti iš valdžios.
„Tai pakeitė situaciją Latvijoje. Jei lietuviai tikrai stojo į partiją, apie 200 tūkst. žmonių Lietuvoje buvo Kompartijos nariais, tai latviai, priešingai: jie laikė, kad tai rusiška partija, ten stojo daugiausia atvykėliai iš kitų respublikų, dėl to tai turėjo didelį, socialinį, politinį, ekonominį, demografinį poveikį“, – sakė S. Grybkauskas.
Paklaustas, ar tai reiškia, kad dėl tokio požiūrio į Latviją persikėlė daugiau rusų tautybės asmenų, istorikas sutiko: „Tai yra susijęs klausimas. Latvių komunistai buvo išvalyti 1959 metais, pirmuoju sekretoriumi tapo Arvīds Pelše, kuris yra Rusijos latvis, internacionalistas, Michailo Suslovo asmeninis draugas ir jis pasakė: mums reikia kuo daugiau draugų iš kitų respublikų, iš Rusijos, Baltarusijos ir čia reikia baigti su tuo nacionalizmu. Ir išėjo taip, kad sunkioji pramonė, karinė pramonė buvo smarkiai vystoma, į Latviją vyko žmonės iš kitų sovietinių respublikų ir pasižiūrėkime, kokia Latvijos etninė sudėtis: ji skirtinga nei Lietuvos“.
S. Grybkauskas teigia, kad stojimas į Komunistų partiją sovietmečiu buvo asmeninis apsisprendimas, žmonės daugiausia galvojo apie asmeninę karjerą, o ne tai, kaip gelbėti Lietuvą ar kaip neprisileisti kitų respublikų piliečių, bet plačiąja prasme tos asmeninės ambicijos pasitarnavo ir pačiai okupuotai šaliai, nes tautinė sudėtis išliko palankesnė nei kitur.
Istorikas sako, kad šiuo metu tokios iniciatyvos kala pleištą visuomenėje bei skatina diskutuoti apie praeitį, o ne ateitį. Be to, pasak S. Grybkausko, galima pradėti reikalauti ne tik nurodyti savo buvusią priklausomybę Komunistų partijai ar užimamas pareigas, bet ir deklaruoti išvykimus į užsienį, mat anais laikais į užsienio šalis buvo išleidžiami tik režimui patikimi asmenys. „Galima paleisti tą džiną ir nežinia, kur sustosime“, – pastebi pašnekovas.
Kodėl komunistai nebuvo pasmerkti 1990-aisiais?
Daugeliui kyla klausimas, ar tikrai verta priiminėti prieš buvusius komunistus nukreiptus teisės aktus, kai nuo nepriklausomybės pradžios praėjo daugiau nei trisdešimt metų. Vieni mano, kad tai per pernelyg vėlyvi veiksmai, kiti teigia, jog atvirumui niekad nevėlu.
„Jeigu panašaus pobūdžio projektas būtų teikiamas 1990, 1991 ar 1992 metais, tai galima suprasti. Jis būtų palietęs daugelį žmonių, kurie tuo metu veikė. O per trisdešimt metų pasikeičia visa karta“, – sako S. Grybkauskas, čia netgi įžvelgdamas diskriminaciją amžiaus požiūriu, mat aktyvūs vyresni politikai vienaip ar kitaip gali būti susiję su Komunistų partija tiesiog dėl to, kad gimė tokiu laiku.
„Dorotis su Komunistų partija, kaip kažkokia nusikalstama organizacija 2024 metais, man atrodo, gerokai pavėluota. Dabar tai nebeturi tos reikšmės, dabar tai tarsi gulinčio spardymas. Tai buvo galima daryti 1990 metais, bet nebuvo įmanoma, dėl to, kokiu būdu buvo ateita į Lietuvos nepriklausomybę. Bet iš kitos pusės – įvesti tam tikrus saugiklius yra prasminga, nes nutylėtos pastarojo meto biografijos parodė ambivalentišką santykį su Lietuvos praeitimi, su okupacijos istorija ir pačių laikysena okupacijos metais, santykį su tiesa. Tai elementaraus padorumo dalykai “, – sako Vilniaus universiteto istorikas Antanas Terleckas.
Tačiau nepriklausomybės pradžioje buvo sudėtinga demonizuoti ar gėdinti buvusius komunistus, nes 1989 metais Lietuvos komunistų partiją atsiskyrė nuo Maskvos, Lietuvos persitvarkymo sąjūdyje taip pat buvo ekskomunistų, be to, 1992 metais Seimo rinkimus triuškinančiai laimėjo Lietuvos demokratinė darbo partija, o tai yra buvę komunistai.
„Mainais už dalies komunistų paramą nepriklausomybės judėjimui Sąjūdis pakankamai pro pirštus žiūrėjo į jų sovietinę praeitį, dėl to dabar sunku įsivaizduoti, kad procesai galėjo vykti kitaip“, – pastebi A. Terleckas.
Pasak istoriko, būtų gražu, kad visi ryškesni asmenys ir politikai atvirai į savo biografijas įsirašytų, ar priklausė Komunistų partijai ir kokias pareigas užėmė, bet, jo nuomone, toks biografijos faktas, jeigu tai nėra bendradarbiavimas su sovietų saugumo struktūromis, neturėtų užkirsti kelio tolesnei karjerai šiais laikais.
„Nemanau, kad tai turėtų uždaryti kažkokias duris šiandien. Šiandien esminiai kriterijai yra ne praeities dalykai, o kompetencijos. Bet turi būti kažkoks atvirumas. Vis tiek tai atsakingos, viešos pareigos ir žmonės turi teisę žinoti“, – mano A. Terleckas.
Anot istoriko, pastarojo meto istorijos, kai išryškėjo, jog prezidentas G. Nausėda ir kai kurie kiti politikai nuslėpė priklausomybę Komunistų partijai, parodė keletą paprastų dalykų: pirma, žmonės linkę slėpti savo praeitį, jei ji nemaloni; antra, jeigu žmonės tai slepia, vadinasi, jaučia gėdą, supranta, kad tokia detalė nepadeda jų karjerai.
„Tai rodo pozityvų dalyką: kad Lietuva nuo to sovietmečio vis labiau atsitraukia“, – sako A. Terleckas.
Paprašytas įvertinti Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų iniciatyvas – nuo įpareigojimo įrašyti į biografiją priklausomybę Komunistų partijai iki kelio ženklų dizaino desovietizacijos – istorikas tai vadino nuosekliu šios politinės partijos elgesiu. „Ši partiją tą liniją visada išlaikė. Galima tai vadinti nuoseklumo išraiška. Iš kitos pusės, kelio ženklų iniciatyva man neatrodo labai reikšminga, esminė ar kaip nors prisidedanti prie desovietizavimo ar judėjimo Vakarų link“, – pastebėjo pašnekovas.
Desovietizacija Lietuvoje: 3 etapai
Paprastai okupantai visuomet stengiasi paženklinti okupuojamą šalį savo paminklais, ženklais, gatvių pavadinimais, savo valdžią įtvirtina per literatūros, meno kūrinius ar mokymo programas. Taigi politinės organizacijos nėra vienintelė okupacijos įtvirtinimo sąlyga. Lygiai taip pat valstybei išsilaisvinus iš okupacijos natūralu nusikratyti okupacijos simbolių, padėti riebų tašką praeičiai.
„Lietuvoje Lenino skulptūros iš viešosios erdvės iškeliavo iš esmės iškart po nepriklausomybės: jos buvo nukeltos ir nukeliavo į Grūto parką ar koks ten jų likimas bebūtų. Ukrainoje, kur irgi panašiai įvyko nepriklausomybės paskelbimas, Leninas daug kur išliko iki 2014 metų, iki Maidano ir su tuo pasidėjusių procesų“, – teigia A. Terleckas.
Pasak istoriko, Lietuvoje desovietizacija vyko keliais etapais ir šiuo metu matyti, kad desovietizacijos apologetai turi gerai paieškoti, ką čia dar desovietizavus, kokius dar sovietų simbolius panaikinus. S. Grybkauskas juokauja, kad greitai teks nugriauti visus sovietinės statybos daugiabučius, nes jie irgi primena apie okupaciją.
„Pirmoji banga buvo tų akivaizdžiausių dalykų nusikratymas: Lenino skulptūrų, Sniečkaus ar Kapsuko atminimo ženklų. Net nebuvo klausimo, ką su jais daryti. Jais nuspręsta atsikratyti, kaip visiškai svetimais – tiek kultūrine, tiek ideologine, tiek politine prasme. Bet liko pilkosios zonos, kai kalbame ne apie bolševikų partijos lyderius, ne apie didžiausius sovietinio režimo ramsčius, o apie rašytojus, menininkus, kurie iš vienos pusės palaikė tą režimą, tapo jam atrama, atliko tam tikrą negatyvų vaidmenį valstybingumo istorijoje, bet tuo pačiu jie vis tiek yra Lietuvos kultūros istorijos dalis. Todėl tuo metu tam klausimui nebuvo subręsta ir prie šito klausimo, ką daryti su tokiais pilkojoje zonoje atsidūrusiais paminklais, kaip Petro Cvirkos ar Salomėjos Nėries, buvo sugrįžta vėliau. Tą aktualizavo karas Ukrainoje 2014 metais“, – svarstė pašnekovas.
Ta pati problema kilo su nacių okupacijos laikų asmenybėmis, kurios, viena vertus, dalyvavo antisovietiniame pasipriešinime, kita vertus, yra sutepusios savo garbę ir orumą kolaboravimu su naciais bei tiesiogiai ar netiesiogiai dalyvaudamos jų vykdytuose nusikaltimuose.
„Bet ta antroji banga baigėsi ir dabar po truputį mes pereiname į trečiąją desovietizacijos ar apsivalymo etapą, kai, pasak mano kolegės Eglės Eidėnaitės, ne tiek permąstomas santykis su praeitimi ar esamais dalykais, kiek imama ieškoti tų kažkur pasislėpusių sovietiniu ženklų ir keliamas klausimas, ką su jais daryti, kai jų taip tiesiai nesimato viešumoje“, – nurodė A. Terleckas.
